Tačiau praėjusį šeštadienį Utenoje vykusios Žvaigždžių dienos renginiuose Eivilei labiau rūpėjo ne kamuolys, o veidrodis. Stebint jos mėgstamam „Žalgirio” žaidėjui Marcui Brownui bei kitoms krepšinio žvaigždėms, E.Steikūnaitė buvo paskelbta žaviausia krepšininke Lietuvoje.
Kauno „Laisvės” komandos puolėja surinko daugiausia interneto tinklalapio lrytas.lt lankytojų balsų ir nurungė 106 varžoves.
Žodžio kišenėje neieškanti, drąsi ir energinga kaunietė nesikuklina – dėmesio jai niekada netrūko.
„Dėmesio aš sulaukiu netgi gatvėje. Keisčiausia, kad dažnai mane kalbina žemesni už mane vyrai”, – šypsosi 184 centimetrų ūgio panelė.
* * *
– Esate pripažinta žaviausia krepšininke. Kokia turi būti žavi moteris?
– Ji turi rūpintis savo išvaizda, būti draugiška, savimi pasitikinti, mokėti bendrauti.
– Žavios aukštos merginos dažniau svajoja būti manekenėmis, o ne krepšininkėmis.
– Ir aš priklausau vienai modelių agentūrai. Tačiau kai ten ateinu, man liepia numesti svorio. Numetu. Tuomet komandos trenerė sako: tu per liekna, priauk svorio, kitaip aikštėje tave nupūs.
Krepšinis mane traukia labiau nei podiumas, nors podiumu vaikščioti irgi patinka. Į manekenes nukreiptos šviesos, joms daro makiažą, šukuoja. Labai mėgstu tokius dalykus. Man patinka dėmesys.
Kartkartėmis pavaikštau podiumu Lietuvoje. Esu gavusi pasiūlymą padirbėti modeliu ir užsienyje.
Tačiau krepšinio treniruotės ir dvyliktos klasės egzaminai nuo to sulaikė.
– Būti krepšininke pastūmėjo ūgis?
– Jeigu būčiau žemesnė – vis tiek žaisčiau. Galbūt sportas man įaugęs į kraują. Mūsų giminėje – visi aukštaūgiai ir sportininkai.
Mama taip pat žaidė krepšinį, jos ūgis – 185 centimetrai. Beveik dviejų metrų tėtis irkluoja, slidinėja, žaidžia krepšinį.
Mano dvi jaunesnės seserys taip pat sportuoja: viena lanko krepšinio treniruotes, kita – šokių pamokas.
Aš pati krepšinį žaidžiu jau dešimt metų – nuo antros klasės. Iki tol ketverius metus lankiau sportinius šokius.
Užimdavau pirmąsias vietas, turėjau du partnerius.
Bet į mokyklą atėjusi trenerė Gražina Giedraitienė pakvietė į krepšinį.
Kurį laiką ir krepšinį žaidžiau, ir šokius lankiau. Tačiau krūvis buvo per didelis, o ir treniruočių laikas kartais sutapdavo, todėl teko rinktis.
Šokti reikėjo su berniukais, kurie man dar nerūpėjo. Kur kas smagiau buvo žaisti su merginomis, todėl pasirinkau krepšinį.
Dabar be sporto jau nebegaliu. Man reikia jo energijai iškrauti. Jei savaitę sergu ir nenueinu į treniruotę, jau norisi pasiimti kamuolį ir mėtyti į sieną. Dėl to pyksta kaimynai – daužo į radiatorius arba atbėga skųstis.
– Turbūt per tą dešimtmetį teko patirti ir traumų.
– Traumų būna išties dažnai. Štai ir prieš kelias savaites žaisdama prasiskėliau antakį. Tačiau tai niekis. Rimčiausią traumą turėjau 8 klasėje. Trūko raiščiai. Buvo padarytos dvi operacijos, tačiau vis tiek dvejus metus negalėjau žaisti.
Kai koja sugijo, viskas vėl klostėsi gerai. Praėjusiais metais net buvau pakviesta į Lietuvos moterų krepšinio rinktinę.
– Ar žiūrite krepšinį ir per televiziją?
– Taip, man patinka žiūrėti krepšinį. Dažniausiai žiūriu NBA rungtynes. Patinka stebėti žaidėjus ir gyvai. Esu dažna Kauno halės lankytoja – visada važiuoju pasižiūrėti „Žalgirio”.
– Koks krepšininkas jums patinka labiausiai?
– Linas Kleiza, kaip ir daugeliui. Man patinka jo žaidimas ir jis pats visai nieko.
Iš užsieniečių man labai patinka Allenas Iversonas. Jis aikštelėje – individualistas, tačiau pelno daug taškų. Be to, jis – juodaodis, o man juodaodžiai labai patinka. Patinka ir „Žalgirio” žaidėjas Markus Brownas. Mama juokiasi, kad jai juodaodžių anūkų pagimdysiu.
– Vyro ieškosite tarp krepšininkų?
– Aš turiu silpnybę krepšininkams. Man patinka aukšti, sportuojantys žmonės. Negalėčiau draugauti su vaikinu, kuris nežaidžia krepšinio.
– Taigi žemesniam vaikinui jūsų širdies nepavyks pasiekti?
– Dešimtoje klasėje esu draugavusi ir su žemesniu nei aš vaikinu. Mūsų ūgiai iš pradžių buvo vienodi, tačiau aš greitai išstypau ir jis liko kokiais penkiais centimetrais žemesnis. Nekreipiau į tai dėmesio. Galbūt kiti smalsiai žiūrėdavo ir šnabždėdavosi, kad esame prancūziška pora. Bet aš dėl savo ūgio nekompleksuoju.
– Mokotės menų mokykloje. Kuri meno šaka jums artimiausia?
– Visai neblogai piešiu. Planuoju stoti į architektūrą arba interjero dizainą.
Man labai patinka piešti. Labai patinka projektuoti. Mama ir draugai visuomet su manimi pasitaria prieš perstumdami baldus ar darydami remontą.
Norėčiau savo ateitį sieti su interjero dizainu arba architektūra. Tačiau tikiuosi, kad ir ateityje man pavyks sportuoti. Nežinau, kaip viską suderinsiu, juk menas ir sportas – du skirtingi dalykai.
– Piešiate, vaikštote podiumu, žaidžiate krepšinį. Ar lieka laiko mokslams?
– Treniruotės vyksta kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. Dar du ar kartą per savaitę būna varžybos. Taigi laiko mokslams lieka nedaug.
Labai daug pamokų praleidžiu. Nors mokausi dar visai padoriai.
Būna, kad po treniruotės labai pavargstu ir į mokyklą tiesiog neatsikeliu laiku. Arba išvykstu į varžybas ir būnu priversta praleisti pamokas.
Mano laikas suplanuotas minučių tikslumu. Kartais net pavalgyti nespėju. Lekiu iš vienos vietos į kitą. Namie būnu daugiausia valandą per dieną ir tuo metu, kai miegu.
– Kokių pomėgių dar turite?
– Laisvalaikį, jei jo turiu, leidžiu su draugais. Mėgstu naktinius klubus, šokti, dainuoti ir apsipirkinėti. Galiu parduotuvėje praleisti kad ir dešimt valandų. Man patinka matuotis rūbus. Daugiausia turiu marškinėlių. Jų mano spintoje – kokių tik nori.
– Ar nesudėtinga išsirinkti drabužius tokiai aukštai merginai?
– Sudėtingiau su kelnėmis. Tačiau žinau kelias parduotuves, kuriose visuomet randu sau tinkamų. Sunku ir su batais, juk mano kojos dydis – 43. Todėl ieškodama gražių batų tikrai privargstu.
– Ar avite aukštakulnius?
– Esant progai – taip. Tačiau atsižvelgiu į tai, su kokia kompanija esu. Jei esu tarp krepšininkų – galiu drąsiai juos avėti. Tačiau mano klasės draugai žemesni, būdama su jais aukštakulnių neaviu. Artėja šimtadienis, bet aukštakulnių nesirinksiu.
– Jūsų veido bruožai – išskirtiniai. Galbūt turite nelietuviško kraujo?
– Daug kas manęs klausia, ar aš tikrai lietuvė. Kartą per draugės gimtadienį net buvo nesusipratimas. Aš nepažinojau jos draugų. Man atėjus jie ėmė bendrauti angliškai. Pamaniau, kad jie nelietuviai, todėl irgi bendravau angliškai. Tik po kurio laiko draugė nustebusi klausia: „Kodėl jūs bendraujate angliškai?” Jos draugai buvo įsitikinę, kad aš – ne lietuvė.
Vieni sako, kad aš panaši į tailandietę, kiti – kad į brazilę. Tačiau aš esu lietuvė. Mano tėvas – vilnietis, mama – iš Palangos.
– Ar tenka laikytis specialių dietų?
– Dietų – ne. Valgau ką noriu: šokoladą, bulvių traškučius. Galbūt jų ir negalima, bet juk labai gardu. Būna, kad pati sau pasakau: šiandien per daug valgiau. Tačiau krepšininkės juk turi daug valgyti, nes daug sportuoja. Kitaip nepakeltų tokio krūvio.
Apie Eivilę Steikūnaitę
Ūgis: 184 cm.
Svoris: 70 kg.
Gimimo data: 1992 11 27.
Žaidžia: Kauno rajono „Laisvės” komandoje puolėja.
Mokosi: Kauno Juozo Grušo meno vidurinėje mokykloje, dvyliktokė.
Dar keturios žavios Lietuvos krepšininkės, surinkusios daugiausia balsų
Indrė Grigaitė (II vieta).
Aušra Bimbaitė (III vieta).
Gintarė Jasiunskaitė (IV vieta).
Aurimė Rinkevičiūtė (V vieta).
