Kristina atvirai kalba apie savo gyvenimą ir karjerą.
„Kodėl gi aš turėčiau slėptis po kauke? – gūžteli pečiais ji. – Neneigiu mokslo svarbos – baigusi mokyklą studijavau Milano katalikiškajame universitete. Bet jo nebaigiau, nes daug dirbau. Šiandien aš turiu tai, ko daug metų studijuodami trokšta mano bendraamžiai – įdomų darbą ir finansinę nepriklausomybę. Man smagu padėti tėvams arba, pavyzdžiui, seseriai Zitai dovanų įteikti prabangius batus.”
Šiuo metu didžiausias Kristinos rūpestis – vienų metų dukrytė Sasha Patrice. Bet po truputį manekenė vėl įsisuka į fotosesijų verpetą. Nemažu įvykiu tapo prieš pusmetį gautas darbo pasiūlymas – Kristina tapo Šveicarijos juvelyrikos namų „Balkis” ambasadore Baltijos šalyse.
Lietuvoje jau yra trokštančiųjų įsigyti papuošalų, sukurtų pagal individualius užsakymus.
Lietuvės namai – Niujorke, Paryžiuje, o dabar – ir Klaipėdoje. Praėjusiais metais keletą mėnesių su dukterimi ir vyru Patrice’u ji Lietuvoje praleido daugiau laiko nei įprasta, nes ieškojo būsto pajūryje – arčiau tėvų ir sesers.
Nerti į modelių pasaulį Kristina nusprendė būdama 14 metų. Pastūmėjo motina – patarė nueiti į naują modelių agentūrą Klaipėdoje. Prasidėjo konkursai, atrankos. Dirbti į Paryžių lietuvę pakvietė modelių agentūros „Metropolitan” vadovas.
Iki tol Kristinos gyvenimas buvo visai kitoks – kaip kiekvienos pareigingos paauglės.
„Švara tviskantys namai, paruoštos pamokos, muzikos mokykla, sporto treniruotės. Kai tėvai statė namą, net plytas su seserimi tampydavome. Tad žinau, kaip namas statomas, – juokiasi Kristina. – Šiandien tvirtai galiu pasakyti: esu dėkinga tėvams, kad per daug manęs nelepino, nes taip gerokai lengviau išeiti į gyvenimą.”
Vis dėlto Kristina prisipažįsta, kad iki manekenės karjeros jautėsi suvaržyta.
* * *
– Keturiolikmetei turėjo būti baugu vienai Vakarų Europos didmiestyje.
– Tik dabar suprantu, kiek žmonių, galinčių pakenkti, mane supo. Bet tuomet apie tai negalvojau – tiesiog dirbau. Šeimos paramos man trūko, bet nedariau iš to problemos. Susigraudindavau tik trumpam ir vėl nerdavau į darbus.
Iš pradžių buvo visko, kaip ir kiekvienai merginai, pradedančiai dirbti modeliu. Kai kada net trūkdavo pinigų maistui.
Atvykusi į Paryžių gavau žemėlapį ir keliasdešimt modelių agentūrų adresų. Rask, kaip nori. Ką gi – įsikabinau tokiai pat mergaičiukei į parankę, kad būtų smagiau, ir drožiau ieškotis darbo.
Dabar juokinga prisiminus pirmąsias dienas: kaukšėdavau avėdama bateliais 10 centimetrų aukščio pakulne, bet kur su tokiais palakstysi visą dieną! Tad aprangos stilių pakeitė pats gyvenimas.
– Sakote, kad jums pasisekė. Šiandien gal jau galima išvardyti sėkmės priežastis?
– Net nežinau, kas ją lėmė. Prieš keliolika metų buvo rengiama daugybė konkursų, atrankų. Daug negalvojau, tik veržiausi į priekį. Kuklumo, nepasitikėjimo savimi mados pasaulyje nereikia. Reikia tvirto charakterio. Tikėti savimi būtina. Turbūt kaip ir visur gyvenime.
– Ką šiandien patartumėte modeliu dirbti susiruošusioms merginoms?
– Gyventi įprastą gyvenimą ir klausyti mamos. Jei pasinersi į linksmybes, įsipainiosi į įtartinus reikalus, dirbsi daugiausia dvejus metus.
Smagūs vakarėliai su šampanu iki paryčių mados pasaulyje gali tapti kasdienybe. Jaunam žmogui to reikia, bet su saiku. Aš negeriu, nerūkau, nevartoju narkotikų, visada jaučiu ribą. Mados pasaulis turi dvi puses. Ačiū Dievui, esu gerojoje jo pusėje.
– Kaip pakeltumėte ūpą merginai, kuri turi kokių nors pretenzijų sau dėl išvaizdos?
– Garsus modelis Gisele Bündchen manė esanti negraži. Jos ilgai neatrinkdavo į fotosesijas. Ji manė, kad dėl to kalta per ilga jos nosis.
Šiandien jos vardą žino visi, kurie domisi mados pasauliu. Todėl bet kuriai mergaitei linkiu džiaugtis savo išskirtinumu, tikėti savimi, didžiuotis savo nosimi ir pakovoti už ją, – smagiai kalba Kristina.
– O jūs pati sau visada patikote?
– Vaikystėje grauždavausi, kad esu per liesa. Todėl maudavausi net kelias poras pėdkelnių, kad atrodyčiau nors kiek pilnesnė. Juokinga, kad šiam darbui tikau būtent dėl liesumo.
– Kaip puoselėjate savo išvaizdą?
– Išsimiegu. Dietomis savęs nekankinu, nes kas iš to, jei būsiu labai liekna, bet nesveika ir negraži. Todėl leidžiu sau viską, ko tik noriu. Žinoma, su saiku.
Naudoju gerą kosmetiką. Kai ruošiu salotas, agurkais palepinu ir savo odą, pjaustau avokadą – dalį jo įtrinu į plaukus. Tinka ir jogurtas, grietinė, alyvuogių aliejus. Senamadiška? Bet veiksminga. Vis dėlto ne išorė svarbiausia.
– Ar iš tiesų tėvai niekada nepriekaištavo, kad nebaigėte mokslų?
– Ne. Viskam savo laikas. Dabar dirbu mėgstamą darbą, esu jauna, tad viską spėsiu. Tik savarankiška ir nepriklausoma moteris jaučiasi visavertė.
– Dirbate tokioje sferoje, kur daug moterų, o kur jos – ten intrigos. Esate nudegusi?
– Geriausia draugė – sesuo. Taip, vertinant aplinkinius, reikia atidumo. Pravartu išgirsti kito nuomonę, bet ne visada ji būna vienintelė ir teisinga.
Nesu nudegusi, nes mėgstu, kad aplink mane žmonės jaustųsi gerai. Nemėgstu ginčų ir pykčių. Jei reikia, galiu nusileisti, nesu be priežasties principinga.
– Ar tokia būdo savybė padeda užmegzti įdomių, svarbių, naudingų pažinčių? Kuo, pavyzdžiui, patraukėte italų dizainerį Giorgio Armani?
– Nežinau, gal nuoširdumu ir gebėjimu paprastai bendrauti, išklausyti. Juk garsūs žmonės kartais irgi jaučiasi vieniši.
Pavyzdžiui, poną Armani dažnai matau sėdintį vieną savo bare Milane. Neabejoju, kad ir jis norėtų su kuo nors paprasčiausiai pasišnekučiuoti, bet visi bijo prieiti.
Pirmą kartą jis mane užkalbino kino teatre prieš pat seansą. Iš pradžių net neatpažinau žmogaus, kuris paklausė, ar esu modelis ir iš kokios agentūros. Po filmo susipažinome, dizaineris pakvietė dalyvauti jo rengiamuose mados šou.
Turime bendrų draugų, su kuriais ne kartą esame vakarieniavę. G.Armani – nuostabus žmogus, mėgstantis pasakoti įdomias istorijas.
Kartą vėlyvą vakarą, ištuštėjus Milano gatvėms, teko vaikštinėti su dizaineriu aplink didžiulį jo sukurtą pastatą „The Armani Building” su restoranais ir didžiausiu „Giorgio Armani” salonu. Jis garsiai svarstė, ką reikėtų pakeisti vitrinose. Su juo lengva bendrauti. Tik pats vis ant savęs pyksta, kad neišmoksta anglų kalbos.
– Kur sutikote savo amerikietį mylimąjį Patrice’ą?
– Susipažinome bendrų draugų rate. Kartu mes – beveik treji metai. Esame sveiki ir džiaugiamės gyvenimu. Labai norėjome vaikelio, nors specialiai ir neplanavome.
Visada žinojau, kad noriu vaikų, bet nenorėjau planuoti jų atėjimo. Nes kai tik kruopščiai ką nors suplanuoju, būna atvirkščiai. Noriu turėti daug vaikų. Kiek? Kristinos pasakoje norėčiau penkių, o realybėje – dviejų arba trijų.
– Ko dar yra Kristinos pasakoje, kur jos namai?
– Kartą fotografavausi Bora Boros saloje. Panorau įsigyti ten būstą, praleisti senatvę. Kas šalia manęs ten būtų? Žinoma, kad mano vyras! Jis nuostabus, su juo jaučiuosi mylima ir saugi. Kasdien ko nors iš Patrice’o išmokstu. Svarbiausia pamoka – pozityviai mąstyti ir nesijaudinti dėl smulkmenų.
– Ar negaila mažylės, kai reikia išvykti? Juk jai sunku likti be mamos.
– Ji visur keliauja su manimi. Tai ne ji, o aš trokštu jos dėmesio. Kai turiu darbų, padeda auklė, bet šiaip Sashą Patrice galiu bet kur pasiimti.
Be to, šiais laikais vaikų turinti manekenė nenurašoma. Nemažai mano kolegių turi po kelis vaikus ir puikiausiai dirba. Išties koks klientams skirtumas, turi modelis vaikų ar ne, svarbiausia, kad darbą atlieka profesionaliai.
– Dirbate su garsiais mados namais „Burberry”, „Giorgio Armani”, „Dolce & Gabbana”, „Wolford”, „La Perla”, „Blumarine”. Demonstravote ir Juozo Statkevičiaus kolekciją. Kieno kūrinį dėvėdama jautėtės nuostabiausiai?
– Negalėčiau išskirti vieno, nes nuostabu dirbti su garsiausiais pasaulio vardais.
Bet žinote, kas modeliui smagiausia? Kaip ir kiekvienam žmogui, atsipūsti po darbo, persirengti kasdieniais drabužiais, nusivalyti makiažą ir tiesiog pabūti savimi. Tuomet jaučiuosi nuostabiausiai. Be to, tuomet išgirstas komplimentas būna pats reikšmingiausias.