Net nežinia, kas jį geriau pažįsta – jo tinklaraščio ir įvairių diskusijų dalyviai bei skaitytojai ar tie, kurie per daug nesigilino į internetines rašliavas ir skaitė tris jo knygas „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, „Kelionių istorijos” ir „Prijaukintoji Anglija”.
Nieko negirdėjusiems apie šį žmogų sunku pateikti pavyzdį kito, sulaukusio tiek daug prieštaringų vertinimų. Vieni jo nekenčia, kiti iš lentynų šluoja jo knygas. Pavyzdžiui, knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” išleista jau penkis kartus. Jos parduota apie 15 tūkstančių egzempliorių. Artėjama prie 20 tūkstančių ribos. Tiek daug knygų šiais laikais Lietuvoje niekas nėra pardavęs.
Tokius skaičius sužinau iš paties Andriaus.
„Laikausi puikiai”, – atsako jis ankstyvą rytą paklaustas, kaip sekasi. Ar žvaliai atsakinėti išmoko 17 metų praleidęs užsienyje? „Ne, mano žmona sako, kad esu kliniškai viskuo patenkintas. Mokykloje vienintelis nebijodavau kontrolinių darbų”, – sako jis.
– Tiek jūsų nekenčiantiems, tiek jumis besižavintiems įdomiausia yra ne naujausia jūsų išleista trečioji knyga, o žinia, kad ketinate grįžti į Lietuvą. Tai ką – nepasisekė? Kodėl parvykstate namo, kai dauguma emigruoja?
– Tame pačiame darbe – BBC, nors ir einu jau kitas pareigas, dirbu septynioliktus metus.
Dar ir šiandien prisimenu, kad iš Lietuvos išvykau 1995 metų sausio 4 dieną.
Iš pradžių ketverius metus BBC dirbau kaip pasaulio žiniasklaidos stebėjimo lietuvių skyriaus redaktorius ir vertėjas.
Paskui trumpai vadovavau Baltijos šalių skyriui, vėliau – buvusios Sovietų Sąjungos. Ketverius metus dirbau ir gyvenau Afrikoje, Ganoje, kur kūriau naują BBC skyrių. Daug dirbau Tolimuosiuose Rytuose.
Šiuo metu esu Europos ir Lotynų Amerikos šalių skyriaus BBC monitoringo tarnybos vadovas – dirbu su žmonėmis tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek kitose šalyse. Skyrius didelis geografiškai, bet nėra strategiškai svarbus. Artimieji Rytai ar Iranas – gerokai intensyvesni darbo sektoriai.
Dirbau ir aš tokiuose, ypač kai buvau atsakingas už Iraną. Tai buvo didelis ir svarbus skyrius kitiems BBC padaliniams, valstybės įstaigoms – užsienio reikalų, gynybos ministerijoms, kurios gaudavo iš mūsų informaciją.
Į Iraną manęs neįleido, bet teko daug važinėti aplinkui – į Armėniją, Azerbaidžaną, Jungtinius Arabų Emyratus. Indijoje turėjome didelį skyrių, nes ten daug persiškai kalbančių žmonių.
Dabar mano darbas – daugiau administracinis, sėdžiu kabinete BBC tarnyboje Kaveršame prie Londono, kur ji ir buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo. Kaip skyriaus vadovas darau viską, kas susiję su darbuotojais, jų atlyginimais, atostogomis, laime ir bėdomis.
– Ir įspiriate į užpakalį, kad netingėtų?
– Stengiuosi nieko nespardyti. Anglijoje turiu 17, o kitose šalyse – 7 pavaldinius. Tai – žurnalistai-vertėjai, dirbantys su informacija, kurią paskelbė kitų šalių žiniasklaida. Jie verčia ją į anglų kalbą, daro santraukas ir pateikia mūsų vartotojams.
BBC garsėja ilgomis atostogomis – net 5 savaitės per metus. Dar dvi pridedamos už tai, kad tenka dirbti valstybinių švenčių dienomis. Jų padaugėja ir išdirbus 10 metų. Štai kodėl galėjau sau leisti dalyvauti Vilniaus knygų mugėje, važinėti po Lietuvą pristatydamas savo knygą. Nedaug kur Didžiojoje Britanijoje yra tokia tvarka.
– Todėl dar sunkiau suprasti, kodėl kitą rudenį planuojate apsigyventi Lietuvoje.
– Jau daug laiko praleidau vienoje darbovietėje, nors ir labai įdomioje.
Galiu kalbėti pasitelkęs skaičius: jei dirbdamas BBC norėčiau sulaukti valstybinės pensijos, reikėtų dirbti dar 27 metus – iki 67 metų. Nežinau, ar to tikrai norėsiu. Šiuo metu Lietuvoje matau kur kas daugiau galimybių.
– Ar jos didesnės finansine prasme?
– Esu įsitikinęs, kad galiu uždirbti tiek, kiek reikia mano šeimai normaliai gyventi. Manau, kad pavyks užsidirbti iš vertimų, rašymo ir kitokios veiklos.
Man jau ne 25-eri, todėl nebe taip svarbu įsigyti didžiausią automobilį ar kitokių statusą patvirtinančių žaisliukų. Man geras ir toks televizorius, kurį išvydę draugai ir artimieji nealpsta. Dabar noriu kitų dalykų, pavyzdžiui, gyventi Vilniaus centre ir matyti stogus, bažnyčių kryžius.
– Tai irgi brangu.
– Nepigu, bet įkandama. Nebūtinai ieškosiu brangiausio buto Pilies gatvėje. Dairysiuosi būsto ten, iš kur pėsčias galėsiu pasiekti Gedimino prospektą. Manau, kad tam man pinigų užteks. Tai – dabartinės mano svajonės dalis.
– O ką apie jūsų svajonę mano jūsų šeimos moterys?
– Žmona palaiko šią idėją, juolab kad ji net labiau už mane troško grįžti. Apie tai kartais pasikalbėdavome.
Lina yra vertėja, specializuojasi teisinių tekstų srityje. Daugiausia jos klientų – Didžiojoje Britanijoje, su puse jų ji gali dirbti nesvarbu kur būdama. Tad išvykimas didelės reikšmės jos veiklai neturės.
Monikai Olivijai – 13 metų. Štai jai gali būti sunkiau. Ir ji, ir šešiametė Milda Marija gimė Anglijoje, tad adaptacija nebus lengva.
Bet vyresnėlė supranta, kad toks yra gyvenimas. Be to, į gyvenamosios vietos pakeitimą galima žiūrėti per skaičių prizmę: juk jai iki studijų universitete liko penkeri metai. Tad vėliau galės pati nuspręsti, ar grįžti į Angliją, kur jai patinka ir yra draugai.
Nepuoselėju vilčių, kad ji liks Lietuvoje. Taip, ši šalis jai yra tėvų kraštas, ji kalba lietuviškai, visus čia pažįsta, leidžia vasaras, būname per Kalėdas. Bet jos namai – Anglijoje.
– Girdėjau, kad per viešnagę Lietuvoje ieškojote dukterims mokyklos. Kaip sekėsi?
– Lankėmės dviejose, dabar svarstome, kurią rinktis. Amerikiečių mokykla pasirodė itin akademiška, griežtoka, joje šiek tiek mokoma lietuvių kalbos. Vilniaus tarptautinė mokykla sudarė linksmesnės įspūdį, tokia pusiau angliška, pusiau lietuviška. Žinoma, ir kaina skiriasi.
– Tai Užkalnis – toks drąsus reikšti savo nuomonę, laužyti stereotipus, kandžioti lietuvius dėl jų silpnybių ir kompleksų – nenori savo vaikų vesti į paprastą mokyklą?
Vaikučius šiltnamyje auginsite?
– Ne, nes būtų per daug brutalu. Nors net mažoji Milda puikiai bendrauja ir dėl nieko nestresuoja, joms būtų per sudėtinga. Dukterys visą laiką lankė privačią mokyklą. Mokestis už mokslą mums nėra naujiena. Tai nemenkai patuština šeimos biudžetą, bet mes taip nusprendėme.
Man regis, visi pagal savo galimybes stengiasi vaikams suteikti kuo geresnes sąlygas. Be to, niekam niekada nesu sakęs, kad privati mokykla – blogis. Man atrodo veidmainiška, kai Didžiojoje Britanijoje kairiosios pakraipos politikai garsiai deklaruoja, kad privačios mokyklos – tai vaikų puoselėjimo šiltnamiai, kur turtingųjų atžaloms sukuriamos geresnės mokymosi sąlygos nei kitose bendrojo lavinimo mokyklose. Tačiau patys patyliukais leidžia ten savo vaikus.
– Manote, kad tos kitos mokyklos prastesnės?
– Taip, akademiškai jos prastesnės. Nežinau, kaip yra Lietuvoje. Didžiojoje Britanijoje privačias mokyklas lanko 7 procentai vaikų. Universitetuose 55 procentus studentų sudaro privačių mokyklų auklėtiniai.
Tarp prestižinių specialybių atstovų, pavyzdžiui, architektų, jų yra dauguma. Ypač įspūdinga Didžiosios Britanijos teisėjų statistika. Iš jų – net 97 procentai privačių mokyklų auklėtiniai. Taigi privati mokykla – tiesesnis kelias į geresnį gyvenimą.
– Ar jūsų nežavi istorijos, kai profesionalais, didžiais veikėjais tampa žmonės, buvę vargšai?
– Žavi. Nesakau, kad buvę vargšai negali daug pasiekti. Gal nuskambės arogantiškai, bet savo dukterims dirbtinai nekursiu kuklios aplinkos.
Taip, jos išlepintos mokslų, kelionių, bet daiktais menkai apdovanotos. Jos neturi naujausių modelių telefonų, kompiuterių, televizorių savo kambariuose ar dizainerių drabužių.
Pamenu, kai vilniečiams draugams pasiūlėme apsipirkti dizainerių bazių miestelyje už miesto, kur prekės pigesnės, jie atsisakė, nes ten nebūtų radę naujausių modelių drabužių. O mes tik ten ir apsiperkame.
Vyresnėlė tik per praėjusias Kalėdas gavo dovanų išmanųjį telefoną, kurio labai norėjo. Ir tai pusę jo sumos užsidirbo pati.
Brigita Jovaišienė, knygos „Šuniuko Vinco kelionė” autorė, paprašė redaguoti anglišką jos vertimą, peržiūrėti, ar jis tinkamas angliakalbiams vaikams. Tekstas buvo išverstas vos ne pažodžiui – mano duktė įtikimai ir brandžiai atliko darbą.
– Ar tarp jūsų ir žmonos kyla ginčų dėl vaikų auklėjimo?
– Galbūt esu liberalesnis, leidžiu sau pavartoti ir nenorminį žodį vaikams girdint. Taip, esu skardžiabalsis, mėgstu vaizdingas metaforas, bet visuomeninė persona Andrius Užkalnis tikrai nėra toks ir šeimoje – nuo pat ryto blevyzgojantis. Žmona – rimtesnė, santūresnė. Konfliktų nekyla – juk gyvenantys kartu žmonės apšlifuoja vienas kito kampus.
Esu dėkingas žmonai, kad ji sugebėjo nešti didelę naštą tais laikais, kai daug keliavau. Nakvodavau lėktuvuose, kai kada du kartus per savaitę keliaudavau į skirtingus pasaulio kraštus.
Gyvendamas intensyviu savęs deginimo režimu, praleisdavau vaikų šventes. Net kai grįždavau namo kelioms dienoms, iš manęs būdavo mažai naudos, nes jausdavausi išsekęs. Ačiū Dievui, susiprotėdavau viešbučiuose atiduoti išskalbti ir išlyginti marškinius – neveždavau jų nešvarių namo.
Iš dalies džiaugiuosi, kad tas intensyvus laikotarpis baigėsi, nes jis susijęs su stresais. Lina supranta mano veiklą ir užmojus, bet juk jai dėl to nėra lengviau.
– Dar reikia pridėti ir paskui jus besivelkantį skandalų šleifą. Kalbama, kad prekiavote vogtais spalvotaisiais metalais, gulėjote psichiatrijos ligoninėje, Londone dirbate visai ne BBC, o surandate atvykėliams nelegalų darbą ir būstą. Net jau kartą buvote vedęs – Čikagoje! Ar Užkalnienei nebus gėda pasirodyti su jumis Vilniuje?
– Iš pradžių žmona į komentarus reagavo atsargiai, rodė tam tikrą nepasitenkinimą. Išties ten yra daug nemalonių dalykų. Bet pamažu ji įžiūrėjo juokingą to reiškinio pusę ir nusiramino.
Vos nuo kėdės iš juoko nenuvirto, kai buvo sukeltas triukšmas dėl Beatos Nicholson prijuosčių. Esą jos visai neekologiškos, siuvamos Kinijos kalėjimuose vargšų vaikučių, o aš padedu seseriai organizuoti jų gamybą.
Dabar pasigardžiuodamas laukiu, ką rašys komentatoriai apie mano grįžimą į Lietuvą. Juk mane išmetė! Mėgstu kvailas istorijas apie savo gyvenimą. Jų ne baidausi, bet prisijaukinu. Tuomet jos pasidaro nebegrėsmingos.
Nesu nei interneto portalo supermama.lt, nei „Pipedija” įkūrėjas. Nebuvau dar kartą vedęs, Beata Nicholson – ne mano sesuo ir net ne giminė. Mano 11 metų jaunesnė sesuo Kotryna prieš metus persikėlė į Vulverhamptoną prie Birmingamo, laukiasi vaikelio.
Antį internetinėje erdvėje kai kada paleidžia ir mano bičiuliai. O kai kada – pats. Pavyzdžiui, kartą pasivadinau nelegalių sunkvežimių krovėju.
Įdomu tai, kad kai kurias išgalvotas istorijas smagu išpūsti iki absurdo. Pavyzdžiui, pati Beata per knygų mygę viešai mane vadino broliu, mudu kartu fotografavomės. Mačiusieji sakė, kad esame panašūs. Kurgi ne – abu tokie apskritaveidžiai „pumpučkėliai”.
Su išgalvotais dalykais ginčytis neįdomu ir beprasmiška. Geriau su jais žaisti – tai geriausias būdas elgtis su žodine agresija.
– Manote, kad taip padarote ją nekenksmingą?
– Manau, kad taip. Tie burbulai ir mitai virsta spalvotomis dekoracijomis ir nebebaugina.
Lietuvoje gajus mitas, kad žmonės, kurių nekenčiama, turi būti žydų tautybės. Kai manęs paklausia, ar aš ne žydas, atsakau: „Ne, bet labai norėčiau juo būti.”
– Kaip jus auklėjo tėvai, jei nebijodavote kontrolinių darbų, o šiandien – ir nemalonios kitų reakcijos?
– Nežinau, ar toks tapau dėl auklėjimo. Tėvai buvo griežti. Jie menininkai ar bent jau „prie meno”, nes baigė dizaino studijas. Todėl nereaguodavo į tokius formalius ženklus kaip kontrolinis darbas mokykloje.
Nors tėvas buvo radikalus. Jis drausdavo man save lyginti su blogesniais. Todėl vienintelis mano ketvertas klasėje jam neatrodė puikus rodiklis. Turėjau būti geriausias.
Mamos požiūris irgi buvo panašus: kuo daugiau reikalauji, tuo daugiau pasieki.
– Kur sutikote savo žmoną?
– Kartu dirbome angliškame laikraštyje Vilniuje „The Baltic Independent”. Susituokėme Didžiojoje Britanijoje. Niekada nepamiršiu vestuvių datos – rugpjūčio 23-iosios, Juodojo kaspino dienos.
– Ar Lina nepajuokauja, kad štai sulaukėte 40-ies, tad pradėsite dairytis jaunos panelės?
– Sako, grįšime į Lietuvą, kur moterys šviečia baltais dantimis ir puikuojasi iškiliais biustais, ir susisuks man protas. Mes visą laiką su Lina juokaujame.
Negalėčiau pasakyti poros sutarimo recepto. Kiekvienoje šeimoje būna sunkių momentų. Kai rūpesčiai dėl pinigų, vaikų, darbo krūvio užgula pečius, gerumo kitam žmogui lieka mažiau.
Kai kurie tokiu metu pradeda galvoti, kad yra lengva išeitis. Pasakysiu paprastai: kai kurie vyrai mano, kad jei žmoną iškeisi į išsišiepusią mergą, toliau gyvenime matysi tik malonų vaizdelį. Man ši idėja – beprotiškai naivi, bet kai kurie jai pasiduoda.
– Kokių ritualų laikosi jūsų šeima? Girdėjau, kad mėgstate gaminti.
– Mano žmona labai skaniai gamina ir tuo domisi. Savaitgaliais pusryčiams kepu omletą.
Kasmetis mūsų ritualas – atostogos Nidoje. Tai nepaprastai svarbu ir reikšminga.
Mudu su žmona labai daug dirbame, nuo kompiuterių vakare pakylame tik po dešimtos valandos. Tuomet ragaujame vyną. Kasdienėje rutinoje tai – nedidelis malonumas, kurį sau leidžiame.
Kartais jaučiuosi kaltas, kad žmona negali dirbti tik savo malonumui ar iš viso nedirbti. Taip, jai pačiai darbas svarbu. Pagimdžiusi jaunėlę prie kompiuterio sėdo gal devintą dieną. Bet vis tiek graužiuosi.
– Kai grįšite į Lietuvą, pateksite į aplinką, kur žmonės nėra labai patenkinti gyvenimu, nesišypso.
– Tai aš jiems šypsosiuosi. Energijos turiu daug, pabandysiu ja užkrėsti aplinkinius.
Taip, buitinio chamizmo čia pilna. Atidarai duris, prilaikai, o į paltus įsisupusios bobos praeina, nepadėkoja ir net nedirsteli. Tai nėra malonu, bet dėl to nepradėsiu durimis trankyti žmonėms į kaktą.
Man daug kas grasina: „Palauk, grįši, pamatysi.” Juokinga, nes Lietuva man – ne vien atostogų kraštas. Čia ir mokesčius moku, ir su kelių policija susiduriu.
– O poliklinikoje buvote – ne privačioje, bet valstybinėje?
– Taip, Nidos ambulatorijoje. Kartą teko pakelti balsą. Visiškai to nesigėdiju, nes yra žmonių, kurių chamizmui įveikti reikia tik galios, o ne argumentų ir įtikinamo dialogo.
Nepaisant visuomeninio portreto, kad Užkalnis bet ką gali išdėti į šuns dienas, realybėje ką nors apstaugęs nesijaučiu gerai. Širdis daužosi, kvėpuoju giliau. Yra žmonių, ieškančių konfliktinių situacijų ir jų metu įsikraunančių. Bet aš – ne iš tokių.
Dirbdamas vadovaujamą darbą stengdavausi nesukelti darbuotojams nemalonių emocijų, būti geras ir šiltas. Man regis, tada žmonės dirba geriau.
– Sakoma: „Geras vadovas – blogas vadovas.”
– Gali būti, yra visokių situacijų. Populiaru manyti, kad Lietuvoje viršininkai brutalesni, mažiau pakantūs, riboto mąstymo. Ir Didžiojoje Britanijoje yra visokių vadovų, nematau esminio skirtumo. Mano svajonė – niekam nevadovauti ir kad man niekas nevadovautų.
– Jūs – vienas iš nedaugelio autorių, intensyviai bendraujančių su skaitytojais. Darote tai dėl reklamos?
– Ir dėl to. Bet, prisipažinsiu, dažnai pagalvoju, stebiuosi ir džiaugiuosi: Dieve mano, žmonės skaito tai, ką parašiau! Man tai tokia garbė ir privilegija, kad nesimaivydamas sakau: tikrai esu dėkingas kiekvienam, paėmusiam mano knygą į rankas ir perskaičiusiam. Net nesvarbu, ką mano po to – bloga ar gera, svarbu, kad mano knygai skyrė laiko.
Kai parduodi dešimtis tūkstančių savo knygų ir matai, kad skaitomi tavo straipsniai, to patvirtinimo lyg ir nebereikėtų ieškoti. Bet gal išgyvenu baimę, nerimauju, kad ateis laikas, kai pasidarysiu neįdomus.
– Ar jūs darote ką nors, kad taip nenutiktų?
– Taip. Pavyzdžiui, rašau romaną, o ne ketvirtą publicistikos knygą. Pažvelgus į garsius pasaulio žmones tampa aišku, kad jie iki galo neišvažinėja sėkmingų savo vėžių. Jie pasuka kitu keliu tuomet, kol dar yra įdomūs.
– Visada sunku išeiti iš komforto zonos.
– Bet likti joje reiškia stagnaciją. Patogumas ir apsnūdimas nesukuria progreso. Grįžimas į Lietuvą – išėjimas iš komforto zonos.
Pagalvokite, kiek rūpesčių: reikia parduoti namą, pervežti viską, kas užgyventa per keliolika metų, išsinuomoti būstą, nusipirkti naują. Bet tikiuosi, kad pasitraukus iš komforto zonos kils naujų minčių.
Tik tai turi būti pamatuota. Mane labai žavi atsakomybė ir pareiga. Man patinka japonų kultūra – ten daug dėmesio skiriama pareigai vykdyti, malonumai suprantami tik kaip trumpi atokvėpiai ar blyksniai.
Kai sulaukiau 40-ies, supratau, kaip pasiekti šiokio tokio balanso širdyje ir galvoje. Kai susitaikai su mintimi, kad gyvenimas – sunkus darbas ir pareiga, gyventi tampa daug lengviau. Labiausiai žmonės nusivilia, kai nuolat stengiasi būti laimingi. Juk karštą vasaros dieną antras šalto alaus gurkšnis nebus toks malonus kaip pirmasis. Antra žemuogė nebus tokia skani kaip pirmoji. Labiausiai jaudinantis – pirmas pūkštelėjimas į vandenį, paskui nebe taip smagu.
– Jūs ne kartą tvirtinote, kad labai svarbu turėti svajonę. Kokia yra jūsiškė? Ar svajone galima vadinti troškimą sėkmingai išmokėti būsto paskolą?
– Žinoma, tik po to svarbu turėti paruoštą kitą, nes atsiras tuštuma. Tokia tuštuma atsivėrė Lietuvos gyvenime, kai įstojome į Europos Sąjungą. Paskui lyg nebeliko siektinumo, kitos žymos kelyje. Bet tai – politika.
Svajoju, kad po metų susėstume ir galėtume kalbėtis apie tai, kaip visa mano šeima sėkmingai įsikūrė Lietuvoje. Kad pro savo namų langus matyčiau barokinius mūrus. Kad mano rašomas romanas būtų priimtas skaitytojų. Pagaliau – kad turėčiau ateities planų ir sumanymų.
– Nebijote garsiai išsakyti savo svajonių? Juk sako – dar neišsipildys.
– Tai labai lietuviška. Ta baimė prisišnekėti, ko gero, yra mūsų pagoniškos kultūros atgarsiai. Bet gal gerai, kad juos išlaikėme.
Sėkmingo gyvenimo ir verslo vadovėliai įrodinėja teigiamos vizualizacijos teoriją. Ją pirmieji pradėjo naudoti profesionalūs sportininkai, kai golfo žaidėjams bandymais buvo įrodyta, kad sėkmę padidina įsivaizdavimas, kaip kamuoliukas įrieda į duobutę.
Iš visų sėkmės teorijų man ši atrodo naudingiausia ir net yra padėjusi gyvenime.
Žinoma, svarbu to nepaversti absoliutu. Nereikia manyti, kad ištarus sakinį – lyg įmetus monetą į automatą – tau iškris aprasojusi šalto gėrimo skardinė – įgyvendinta tavo svajonė.