Lietuvoje yra tekę girdėti skeptikų balsų, neva garsiausios pasaulio rankinės jau seniai gaminamos Kinijoje, tik mados namai to niekam nesako. Taip, jei neskiriate tikro daikto nuo klastotės, tada „tikrai tikrai viskas gaminama Kinijoje”.
Yra tekę girdėti, kaip vienas garbus verslininkas gyrėsi nusipirkęs „tikrą „Hermès” piniginę Honkonge”, nes šioji buvo „supakuota į tikrą firminę oranžinę dėželę ir maišelį”.
Gaila tų žmonių, kurie patikėjo, kad liūdnai nuskambėjusioje Vilniaus senamiesčio krautuvėlėje iš tikrųjų buvo galima įsigyti „Hermès” ir „Louis Vuitton” originalų, kurių jų gamintojai niekada nepatikėtų net garbiausiems pasaulio mados salonams, – šiais dirbiniais prekiaujama tik firminėse jų parduotuvėse.
Kodėl jie tokie išskirtiniai ir kodėl už juos mokami didžiausi pinigai? Todėl, kad jie vis dar gaminami rankomis. Ir tikrai ne Kinijoje.
Mados namų „Hermès” – bene brangiausių rankinių gamintojų – fabrikas yra Prancūzijos Savojos regione, Eks le Beno (Aix le Bain) miestelyje. Ir vadinamas jis ne fabriku, o manufaktūra – „Manufacture de Haute Maroquinerie” (Aukštosios odininkystės manufaktūra).
Ten triūsia kruopščiai išmokyti meistrai, naudojantys tik minimalią automatizuotą pagalbą. Net garsiųjų „Birkin” rankinių diržo kilpelės išmušamos rankomis naudojant senovinį odininko kaltelį.
Oda – tik rinktinė ir išorėje, ir viduje.
Rankinės vidus visuomet tos pačios spalvos kaip ir išorė, išklotas aukščiausios kokybės ožkena. Kas, kad niekas nemato, – kokybė yra kokybė. Todėl visi dygsniai atliekami rankomis – bet taip kruopščiai, kad atrodo, jog juos taip lygiai „sukalė” mašina.
Pagaminti vieną rankinę reikia ne mažiau nei 48 valandų kruopštaus rankų darbo.
Pjautiniai odos sudūrimai taip pat lydomi ir lakuojami rankiniu būdu, visos metalinės detalės – sagtelės, spynos, kilpos – paauksuotos arba padengtos paladžiu, todėl nenusidėvi.
O jei ir nusidėvi, kompanija siūlo „rankinių SPA” paslaugą. Norintiems atnaujinti savo brangiąsias rankines pakanka jas „komandiruoti” į „SPA” – „Hermès” kompanija jas atnaujins. Ir brangiąją odą, ir metalines detales.
Tad nusipirkus tokią rankinę priklauso ir jos „servisas”, visai kaip automobiliui: priežiūra, kad brangenybę galėtumėte išsaugoti net savo anūkams.
Tik klastočių „Hermès” personalui geriau net nerodyti – jas akimirksniu atpažins ne tik dėl trūkstamų slaptų meistro ir datos įspaudėlių, primenančių sidabro dirbinių prabą, bet ir vien iš prastesnės kokybės.
Nors kartais padirbiniai būna iš tiesų kruopščiai atlikti – 2009 metais Taivane vykusio teismo proceso metu buvo nuteista buvusi kompanijos „Hermès” darbuotoja Joyce Lee. Kompanijos amato paslaptis išsinešusi moteris savo žinias panaudojo nelegaliai pasamdydama amatininkus tam, kad jie pagamintų 4 krokodilų odos „Hermès” mados namų „Birkin” rankinės klastotes.
Kad ir iš brangios natūralios roplių odos, bet jos kainavo mažiau nei legalios kompanijos rankinės, kurių kaina siekia apie 15 tūkstančių JAV dolerių (30 tūkstančių litų). Pardavėja dirbusi J.Lee tebeturėjo prieigą prie kompanijos VIP klientų sąrašo – jiems ir pasiūlė geidžiamų neva originalių rankinių – be to, kur kas greičiau, o ne laukti 8–10 metų. Taip, būtent tiek laiko šiuo metu garsiųjų krokodilų rankinių laukia klientai iš Taivano.
Tačiau du iš susigundžiusiųjų vis dėlto nutarė rankinių autentiškumą patikrinti „Hermès” salone. Taip kompanijos „dezertyrė” buvo demaskuota, nuteista kalėti tris mėnesius ir turėjo sumokėti 7,77 milijono JAV dolerių (15,54 milijono litų) baudą už keturias klastotes, kurias pardavė maždaug už 60 tūkstančių JAV dolerių (120 tūkstančių litų).
Ši bauda tapo rekordinė – Taivano įstatymai yra itin griežti klastotojams, ir bauda gali būti net 1500 kartų didesnė už suklastotos prekės vertę. „Hermès” atstovai, išgirdę šį nuosprendį, trynė rankas: kokybės paslaptis itin saugantys prancūzai negali pakęsti, kai kėsinamasi suklastoti legendines rankines.
Kokybei itin priekabi buvo ir garsioji Coco Chanel, praturtėjusi iš savo sėkmingai veikusių mados namų ir palaikiusi meilės ryšius su turtingiausiais to meto vyrais, tokiais kaip Vestminsterio kunigaikštis. Ji sakė, kad „rankinės vidus turi būti toks pat gražus kaip ir išorė”.
Šio priesako šventai tebepaiso „Chanel” meistrai, irgi dirbantys ne kur nors tolimojoje Kinijoje tarp ryžių laukų, o prie Senos upės – Neji prie Senos (Neully sur Seine) vietovėje, pusantros valandos kelio nuo Paryžiaus.
Ten patekti – tas pat, kas prasmukti į Pentagoną. Fabrikas atrodo visiškai įslaptintas – be ryškaus kompanijos logotipo, be jokių reklamų. Tik patekę už didžiulės tvoros, ant pastato išvystumėte garsųjį „pique” – sudygsniuotų odos langučių – motyvą.
Fabriko fojė – muziejinės vitrinos, kuriose rodomos to sezono rankinių kolekcijos. Nenuostabu, kad kompanija jas pateikia kaip eksponatus – juk šitiek darbo įdėta.
Kiekvienos klasikinės – „Chanel 2.55” – modelio dygsniuotos odos rankinės su supintos grandinėlės rankena gamyba apima net... 180 operacijų. Klasikinę, atrodytų, paprastutę rankinę sudaro nei daugiau, nei mažiau, o 60 atskirų detalių. O kiekvienai nedidelei rankinei sunaudojama net trijų veršelių oda, nes ji imama tik iš aukščiausios kokybės plotų, tik pati minkščiausia.
Kad nesubliūkštų – specialus kietesnis pamušalas, kurį baigiamajame etape meistrai tarsi fokusininkai vienu mostu iš išorės išverčia taip, kad jis atsidurtų viduje.
Gaminti rankines leidžiama tik specialiai parengtiems darbuotojams – jų mokymai trunka net... 10 metų. Beveik kaip medikų.
Beje, darbuotojai, kaip ir medikai, vilki baltus chalatus, o mokytis pradeda būdami 17–18 metų. Vadybininkas pats šiame fabrike darbuojasi jau 22 metus. „Mes parduodame ne rankines, o tobulybę ir tradiciją”, – sako jis.
Išties rankinės vidus – kaip pačios Coco Chanel biografija, tarsi jos gyvenimo aprašymas, pažymėtas inicialų sagtele. Kryžminis sudygsniavimas atliepia jos aistrą žirgams ir jodinėjimui – juk seniau šitaip sudygsniuotas striukes vilkėdavo vien arklidžių parankiniai.
Odos juostele perverta grandinėlė – tarsi rožinis, primenantis, kad garsiosios dizainerės skurdi vaikystė prabėgo vienuolyno našlaityne. Viduje – speciali kišenėlė meilės laiškams ar kvietimams į renginius. Ir dar viena, idealiai tinkanti lūpų dažams, – juk Coco Chanel niekada nesirodydavo viešumoje nepasidažiusi lūpų.
Ji yra prisipažinusi, kad sugalvojo rankinę su rankena todėl, kad delne laikomus rankinukus nuolat pamesdavo. O rankena dar ir slankioja – ją galima pailginti ir rankinę nešioti ant peties ar įstrižai krūtinės. Kodėl? Todėl, kad Coco Chanel mėgo rankas laikyti kišenėse. Šią legendą kruopščiai, su meile kaskart atkuria fabriko meistrai, vykdydami visas 180 gamybos operacijų. Ar vis dar manote, kad tai įmanoma atkartoti nelegaliame Kinijos fabrike?
Kad gamybos procese, kruopštume ir tradicijose glūdi visas grožis, įsitikinusi ir italų legenda – mados namai „Gucci”. Pernykštėje kompanijos odos gaminių reklamoje, skirtoje devyniasdešimtmečio jubiliejui, – ne įžymus veidas, ne Jennifer Lopez ar karščiausia podiumo manekenė, bet retro, nespalvota fotografija, eilės varstotų, prie kurių palinkę „Gucci” odininkai Florencijoje esančiose dirbtuvėse po renesansinėmis senovinio pastato lubomis. Užrašas trumpas: „Firenze, 1953. Forever Now” („Florencija, 1953-ieji. Amžinas dabar”).
Vaizdas byloja: Italija, Florencija, tradicija. Laikas šioje reklamoje sustojęs – gerąja, kokybės prasme. Klientui neleidžiama abejoti, kad dirbama laikantis senosios etikos, o ne dabartinės „greičiau, daugiau, pigiau”.
Tinkama nuostata kompanijai, kuri atsirado iš... prasisiekėlio pavydo. Įkūrėjas Guccio Gucci (1881–1953 m.) jaunystėje dirbo juodą imigranto darbą Paryžiuje ir Londone – prabangiuose viešbučiuose nešiojo prašmatnius svečių lagaminus. Prisižiūrėjęs jų iki valiai ir grįžęs į gimtąją Florenciją, tvirtai žinojo, ko norįs, – remiantis vietinėmis legendinės odininkystės tradicijomis sukurti tobulus lagaminus ir kelionkrepšius.
Ir nors šiandien gamyba ir dygsniavimas vyksta fabrikuose daugiau ar mažiau automatizuotai, rankinių užbaigimas, surinkimas – rankiniu būdu, pasitelkiant senovines florentiečių amato gudrybes. Suvokdama šiandienį kruopščios kokybės ilgesį, kompanija turi specialią programą, pavadintą „amatininko kampeliu”, – „Gucci” amatininkai keliauja po garsiausias kompanijos atstovybes pasaulyje ir improvizuotose laikinose dirbtuvėse ištikimiems klientams demonstruoja savo darbo įgūdžius.
Be to, kas gi nepasinaudos galimybe įspausti savo – kliento – asmeninius inicialus į geidžiamą „Gucci” rankinę ar piniginę?