Turtingas skurdas – taip šią mados tendenciją įvardija garsiausias lietuvių dizaineris Juozas Statkevičius: „Siuvami puikūs rūbai iš kokybiškų audinių, rengiamasi brangiais drabužiais, tačiau to neparodant, užmaskuojant.
Vieni tai grakščiai vadina politiniu korektiškumu, kiti – paprasčiau – „neerzink liaudies“.
Garsaus Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ veikėjai švonderiai ir šarikovai šiandien taip pat energingai amsi – viską atimti ir padalyti! Tik dabar jų balsai sklinda ne iš apleisto bendrabučio laiptinės, o iš Volstrite surengtos protesto prieš kapitalistus akcijos.
„Nuo jūsų turto mums norisi vemti“ – su tokiais plakatais minia sutinka milijonierių mugės lankytojus Vokietijoje. Ir skatina džiaugtis, kad šiandieniniai turtuoliai, skirtingai negu po varguolių sukeltų revoliucijų Rusijoje ar Prancūzijoje, neatsidūrė kartuvėse – jiems leista savanoriškai pasitraukti į pogrindį arba emigruoti.
Elito vietą užėmė rūmų juokdariai – pramogų pasaulio žvaigždutės. Joms visais laikais buvo leidžiama skaldyti pokštus ir likti nenubaustoms. O stiliaus dievaitėmis tapo tokios personos, pavyzdžiui, kaip įspūdingų formų ir vulgaraus skonio ūkininkaitė Diana Martinėlė.
Tuo metu buvusio elito atstovai, dar išdrįstantys rodytis viešumoje, mėgina prisitaikyti prie vyraujančios liaudies masių mados – apsitaisyti drapanomis ir pasakoti, kaip iš kirvio koto sriubą išvirti. Juk dabar išmintingiausia būti su minia: neišsiskirti iš jos nei drabužiais, nei pirkiniais, nei gyvenimo būdu, nei pomėgiais, pramogomis, mintimis. Ir rinktis pačią saugiausią pokalbių temą: „Kaip aš taupau.“
Žodis „prabanga“ dingo iš mūsų žodyno. Su tikrąja savo reikšme. Dabar mums mėginama įpiršti, kad „prabangus“ stikliukas yra geriau negu briliantas.
Iš visuomenės akiračio dingo ir buvęs elitas – politikos, verslo, mokslo, iškiliausi kultūros žmonės. Nors dar prieš penkerius metus turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius „Stiliui“ mielai pasakojo apie savo aistrą golfui, diplomatas Vygaudas Ušackas – apie šeimą, tenisininkas Ričardas Berankis – apie elegantiško kostiumo paieškas, ponia Rita Avulienė – apie savąjį „Lexus“ automobilį, o Šveicarijoje gyvenantis turtuolis verslininkas Saulius Karosas įsileido į vienus iš savo turimų namų ir pasigyrė alaus kolekcija, kol jo žmona (dabar jau buvusi) kepė kalakutą.
„Dingę“. Tai ne televizijos serialo, o per du dešimtmečius susiformavusio šalies elito pavadinimas. Elito, kuris ateidavo į prezidento Valdo Adamkaus rengiamus pobūvius, mokslo ir verslo atstovams teikiamos Nacionalinės pažangos premijos ceremonijas, spektaklių premjeras, „Rotary“, LIONS, Vilniaus ir kitokių klubų šventes...
Nors ko čia stebėtis – juk pati liaudies dievinama prezidentė, skirtingai negu jos pirmtakas, nuo kadencijos pradžios demonstruoja taupumą, asketizmą, panieką šventėms. Todėl net Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę, į kurią rinkdavosi pusantro tūkstančio svečių, ji bandė numarinti. Tačiau šito jau buvo per daug ir išgąsdintam elitui. Sukaupę paskutinę drąsą jis metė iššūkį prezidentei ir patys Chodkevičių rūmų kieme surengė Mindaugo karūnavimo šventę, į kurią atvyko prezidentas V.Adamkus, sostinės meras Artūras Zuokas ir spalvingas verslo, meno bei politikos žiedynas. Gaila, kad polėkio užteko tik vienam pobūviui.
Taip ir norisi paklausti: ar šiandien galėtumėte įsivaizduoti, kad prezidento žmona (kaip Kristina Brazauskienė) dalytųsi savo firminio omleto receptu? Arba mero žmona (kaip kaunietė Jurgita Kupčinskienė) mokytų skaniai paruošti vištų sparnelius? Kad iškilios menininkės Dalia Ibelhauptaitė ar Mūza Rubackytė atvertų savo papuošalų dėžutes ar rūbų spintas? Ir kaip šiandien nuskambėtų frazė „geriau valgysiu grikius, bet nusipirksiu iš naujos kolekcijos švarką, kuris man patinka, nors ir brangesnį, nes man tai svarbu“ iš Lietuvos kultūros atašė nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje Daivos Dapšienės lūpų?
„Viešumo nebijome, nes neturime ką slėpti“, – prieš penkerius metus ištarė tuomečio premjero žmona Liudmila Kirkilienė.
Apie tai, kaip gyvena, žurnalo puslapiuose prieš penkmetį atvirai pasakojo ir bankininkė Ramunė Zabulienė, ir verslininkė Birutė Kantauskienė, ir šachmatininkė Viktorija Čmilytė, ir choreografė Anželika Cholina. Savo namų duris atverdavo beveik kiekvienas žymus žmogus. Jie nesidrovėjo paatvirauti apie keliones, pirkinius, pramogas.
Visa tai buvo savaime suprantama vos prieš penkerius metus. Tada dar viskas buvo kitaip.
Lietuvos elito auksiniai metai – 2008-ieji. Gražaus gyvenimo viršūnė. Ir pabaigos pradžia. Bet tada dar niekas apie tai nė negalėjo pagalvoti. Tada dar vyko karališkos puotos, priėmimai pilyse įvairiausiomis progomis, golfo laukų, prabangių parduotuvių atidarymai, prašmatnūs įmonių ar asmeniniai gimtadieniai su kviestiniais užsienio atlikėjais. Vien Ūkio bankas kasmet savo svečiams per rusų Senuosius Naujuosius metus dovanodavo po pasaulinio garso menininkų pasirodymą.
Visus juos vienijo puošnumas. Ypač tai patiko ponioms, kurios ir ryte, ir vakare kartojo nekarūnuotos britų hercogienės Wallis Simpson mintį, kad moteris visada turi atrodyti taip, tarsi ją ką tik išėmė iš dovanų dėžutės. Ir taip atrodė. Net ir tada, kai joms po kojomis buvo užmirštama patiesti raudonąjį kilimą.
Tada vienas po kito su triukšmingomis šventėmis buvo atidaryti mados komplekso „Vilniaus vartai“, kainavusio per 160 mln. litų, salonai „Frette“, „Bernardaud“, „Baccarat“, „Christofle“, „Chloé“, „Givenchy“, „Etro“, „Moschino“, „Yves Saint Laurent“, „Jean Paul Gaultier“, „Bottega Veneta“, „Alexander McQueen“, „Jimmy Choo“, „Hediard“ ir dar keliasdešimt vardų, priartinusių Vilnių prie madingiausių Europos sostinių.
Kur jie šiandien? Krizė ir žmonių atsargumas, užsisklendimas savo namuose nugramzdino juos į nebūtį. Kaip ir ambicingą „Aprangos“ bendrovės projektą – 3 tūkst. kvadratinių metrų ploto „City“ parduotuvių kompleksą buvusiame „Vilniaus“ viešbutyje sostinės centre. Kaip ir prašmatniausią šalyje „Domm“ restoraną...
Tada, prisimenant garsiosios kūrėjos Coco Chanel žodžius, kad „prabanga – tai ne skurdo, o vulgarumo priešingybė“, „Stiliaus“ žurnale atsirado rubrika „Prabangos kodas“. Čia buvo pasakojama ir apie juoduosius „De Grisogono“ deimantus, ir apie Christiano Louboutino raudonpadžius, ir apie „Cartier“, „Breguet“ ar „Audemars Piguet“ laikrodžius, „Harry Winston“ juvelyrikos istoriją, brangiausius pasaulyje kvepalus „Clive Christian“ (30 ml – 2050 eurų).
Tamara Binevič parodė savo antikvarinių stalo įrankių kolekciją, o Kęstutis Verslovas išdavė paslaptis, kur Milane valgo ir laiką leidžia madingi ir turtingi žmonės. Interviu „Stiliui“ dalijo jachtų statytojai, „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotų restoranų vadovai. Čia buvo spausdinami reportažai iš legendinių „Veuve Clicquot“, „Bollinger“ ir „Cristal“ šampano namų, „Chanel“, „Boucheron“ ir „Dior“ naujausių juvelyrikos kolekcijų pristatymų bei „Guerlain“ parfumerijos namų jubiliejaus šventės.
Žurnalas siekė papasakoti skaitytojams ir kas yra diadema, ir kaip tinkamai mūvėti vakarines pirštines, ir kodėl verta apsistoti dizainerių viešbučiuose, ir ką galima rasti gurmanų krautuvėlėse.
Neatsitiktinai pasipylė informacija apie madingiausius Europos ir Amerikos restoranus, viešbučius, parduotuves.
Šalia to atsirado pasakojimai ir apie kitokią prabangą – apie kirminuko pragraužtą obuolį, laiką, praleistą stebint žolės lapeliu ropojančią boružę, ekologišką kosmetiką ir drabužius, poilsį kaime.
Mūsų tautiečiai pradėjo važiuoti į puotas užsienyje: Didžiosios Britanijos lietuvių labdaringi renginiai, Kanų kino festivalio vakarėliai, V.Adamkaus Londone surengta vakarienė vietos ir atvykusiems lietuviams su buvusia premjere Margaret Thatcher.
Tapo populiaru rengti šventes svetur. Jų buvo daug... Vienos jų metu bene paskutinį kartą viešumoje pasirodė ligos kamuojama kailių karalienė Nijolė Veličkienė, kuri pakvietė į savo šešiasdešimtmečio jubiliejų jachtoje Viduržemio jūroje.
Į Lietuvą atvykusi Nyderlandų karalienė Beatrix sukvietė šalies elitą į savo vakarienę. Nuo jos neatsiliko ir kiti pasaulio monarchai. Kaip akibrokštas kurtoms tradicijoms – 2012 metų pabaigoje Monako princo Albert’o II ir jo žmonos princesės Charlene vizitas į Lietuvą. Jokių viešų pasivaikščiojimų po Vilniaus senamiestį, bendravimo su visuomene, o priėmimas Prezidentūroje surengtas vos 20-iai žmonių. Lietuvai atstovavo kuklioji prezidentė, premjeras, Konstitucinio teismo pirmininkas, kultūros ministras. Net ką svečiai valgė, ką vilkėjo – paslaptis po devyniais užraktais. Vargingoje šalyje – vargo vakarienė. Tai mums bandoma įteigti jau kelerius metus.
Tačiau gyvenimas nesustojo. Vakarėlius pradėjo rengti nelabai turtingas, bet sugebantis suburti stilistas Mantas Petruškevičius. Jis – šio laiko fenomenas. Žmogus iš niekur. Iš niekam nežinomo floristo tapęs geidžiamiausiu vakarėlių svečiu. Ir labiausiai apkalbamu. Bet prie apkalbų jis jau turėjo priprasti, nes jos jį lydėjo nuo pirmųjų žingsnių į elitą. Ir netgi meistriškai jomis pasinaudojo savo populiarumui didinti.
„Kas jis toks, kad drįso išlįsti į viešumą?“ – dabar populiariausias klausimas. Mat pas mus, regis, skirtingai negu pasaulyje, reikia iš pradžių bent jau Nobelio premiją gauti, o tik paskui rodytis žmonėms. Bet Mantas kitoks. Jis sukūrė save iš mūsų silpnybių. Iš mūsų pavydo. Iš mūsų noro rodytis ir spindėti. Jei nebūtų tokių žmonių, nebūtų ir Manto. Prie jo šliejasi ir tie, kurie jį trypia į dulkes, bet čia pat džiaugsmingai priima jo kvietimus apsilankyti vakarėliuose. Arba bent jau slapčia viliasi į juos pakliūti.
Jis nebaigė universitetų – kaip, beje, ir daugelis įžymybių. Jis nesukūrė jokios drabužių kolekcijos, bet jis juk ir nėra dizaineris! Ir gal gerai, kad nekūrė kaip daugelis vienadienių menininkų... Mantas tiesiog yra ponių draugas. Jas aprengia, joms pataria, palydi į renginius. Ir tai jis atlieka tiesiog puikiai.
Savo puotas jis ištobulina iki smulkmenų. Nuo raudonojo kilimo, gėlių kompozicijų, šou elementų ir šampano. O svarbiausia – per penkerius metus jis sugebėjo įdiegti mintį, kad jo pobūviuose puošni apranga yra tiesiog būtina. Išsipusčiusi ponia nepasijus nesmagiai. Priešingai.
Štai vienam pristatymui iš jo vestos laidos „Mados reidas“ jis ne tik ištiesė raudonąjį kilimą, bet ir paprašė ponų paisyti puošnios aprangos kodo, pasidžiaugti kailių ir „Brunello Cucinelli“ kašmyro kolekcijomis bei paaukoti A.Adamkienės labdaros ir paramos fondui dalyvaujant paveikslų aukcione.
Kitas šio laikotarpio fenomenas – dainininkė, šokėja, televizijos laidų vedėja Natalija Bunkė. Dar viena asmenybė, susikūrusi save iš nieko. Tie, kurie ją laiko tuštute, labai klysta. Tai moteris, turinti vyro smegenis. Iš jos vertėtų pasimokyti, kaip savais tikslais panaudoti viešąją nuomonę ar net antireklamą. Tad ir nusimautos kelnaitės scenoje, ir skyrybos, ir santuoka, ir kolegei nulaužyti nagai, ir konfliktai su seserimi – viskas žinomumui kurstyti. Pramogų verslo atstovui svarbiausia, kad apie jį kalbėtų. O kaip, nesvarbu. Svarbu nedingti iš akiračio.
Todėl nereikia keikti tų, kurie užsidirba pinigus iš mūsų smalsumo, pavydo, noro į kitų gyvenimus pažvelgti pro rakto skylutę. Gal tie jokie žmonės ir nesukuria iškilių kūrinių, bet sėkmingai parduoda savo gyvenimą – buitinį, intymųjį, viešąjį. O pirkėjų – nesikuklinkime – apstu...
Čia, kaip sakoma „Sprite“ gėrimo reklamoje, troškulys yra niekis – įvaizdis yra viskas. Arba, kaip aiškina mados analitikas Konstantinas Bogomolovas: „Įvaizdis – tai kūrybiškumą reiškianti sąvoka. Kaip scenoje kiekvienas aktoriaus gestas ir apranga turi tam tikrą reikšmę, kuri priklauso nuo atliekamo vaidmens ar personažo charakterio, taip ir gyvenime išvaizda turi atitikti mūsų vaidmenį tam tikroje situacijoje ar tam tikroje aplinkoje.“ Ir kas galėtų paneigti, kad šiandieninio elito padangėje suspindę nauji personažai nesinaudoja šia išmintimi?
Pastaraisiais metais Lietuvos elitui vėl tapo svarbu išvaizda ir drabužiai. „Anksčiau rengdavausi, kad būčiau apsirengusi, o dabar rengiuosi, kad gražiai atrodyčiau“, – prisipažino „Pieno žvaigždžių“ koncerno valdybos narė Regina Kvaraciejienė. Gražiausia pripažinta Seimo narė Agnė Bilotaitė tvirtina: „Politikas visada turi būti pasitempęs, todėl drabužiai jam – itin svarbus dalykas.“
Daugelis ėmė vadovautis taisykle: puiki išvaizda rodo sėkmingą karjerą, darbą klestinčioje bendrovėje, gerą atlygį už turimas žinias ir veiklos rezultatus. Man puikiai sekasi, nes matote, kaip aš atrodau. Ir net jei mano įmonė bankrutavo, mano išvaizda byloja: „Aš vis tiek sėkmės lydimas profesionalas, todėl be darbo neliksiu.“