Puošniausiomis būtų galima laikyti verslininko Laimučio Pinkevičiaus ir Astos Valentaitės vestuves. Jos ne vienam draugui atima norą tuoktis – juk sunku sugalvoti ką nors prašmatniau!
Tiesa, politikas Kęstutis Daukšys tais pačiais metais vis dėlto vedė savo mylimąją Eiridą, vestuves Lietuvoje ir Niujorke atšoko manekenė Svetlana Griaznova, susituokė verslininkas Antanas Bosas ir Daina Randers.
Ar tikrai ponų Pinkevičių vestuvės, žymėjusios vos pusmetį trukusią santuoką, buvo ir iki šiol lieka pačios pačiausios?
Pasvarstykite patys: trys nuotakos suknelės – dizainerio J.Statkevičiaus iš 22 metrų atlaso su rožių girliandomis sukurta ceremonijai bažnyčioje ir kokteilinė iš kelių sluoksnių šilko organzos vakarui klube bei Ramunės Piekautaitės suknia vestuvių pobūviui iš trijų rūšių šilko. Dar vienodos šios dizainerės suknelės pamergėms. Jaunikiui smokingą siuvo „Giorgio Armani“ mados namai pagal asmeninį užsakymą. Renginio vietos – Lentvario bažnyčia, jaunikio įsigytas Lentvario dvaras, Vilniaus rotušė ir „Pacha“ naktinis klubas „Vilniaus vartuose“. Jaunųjų transportas – „Rolls-Royce“ limuzinas. Maitintojas – brangiausias restoranas „Domm“. Vestuvių stebėtojai – visi šalies televizijos kanalai ir spaudos leidiniai kartu su miniomis smalsuolių. Svečiai – šalies elitas, tarp kurio – ponai Numavičiai, Zuokai, Kvedarai, Brundzos, Dargiai, Avuliai, Kučinskai, Daukšiai, Zabuliai...
Miela smulkmena: visos ponios tądien turėjo bent po kartą persirengti naujais apdarais...
Pasaulio mados sostinės tuo metu vis dar neigia krizę, nors jau slopina prabangą.
„Gucci“ hipei krizė kelia šypseną, tačiau ji sumaniai slepia savo turtą po baltomis krokodilų odos kelnėmis“, – sklinda žinia iš Milano. Londonas ragina pirkti brangesnius daiktus, nes jie ilgaamžiškesni. Ir visi ima skrupulingai analizuoti... sijono ilgį! Mat dar 1920 metais JAV ekonomistas G.Tayloras išrado formulę, kad moterų sijonai ilgėja, kai smunka ekonomika. Paaiškinimas paprastas: trumpą sijoną segėti brangiau, nes reikia pinigų kojoms depiliuoti, nurudinti, treniruotėms sporto salėje, ypač geros kokybės kojinėms, prie jų – aukštakulniams, prie šių – automobiliui...
Bet sijonai kaip neilgėja, taip neilgėja!
Paskutinė vakarienė, 2009-ieji. Tiksliau – paskutinė puota Prezidentūroje, į kurią prezidentas V.Adamkus Lietuvos tūkstantmečio ir Valstybės dienos paminėjimo proga sukvietė per 2000 svečių. Jau išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė pokylyje nedalyvavo – pasirodė tautai Dainų šventėje. Bet puotoje dalyvavo Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas su karaliene Silvia, Latvijos prezidentas Valdis Zatleras su žmona Lilita, Suomijos prezidentė Tarja Halonen su vyru Pentti, Islandijos prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas su žmona Dorrita Moussaieff, Estijos premjeras Andrus Ansipas su žmona Anu.
Vakarienėje dar dalyvavo Danijos karalienė Margrethe II, Norvegijos karalius Haraldas V, Ukrainos vadovai. „Stiklių“ restoranas juos vaišino rūkytų taukžuvių ir lašišų suktinukais, įdarytais avokadais ir gėlių salotomis, veršiena su žąsų kepenėlėmis, baltojo ir juodojo šokolado pyragaičiais su žemuogėmis ir ledais.
Po savaitės per savo inauguraciją tamsiai mėlynu kostiumėliu vilkinti prezidentė D.Grybauskaitė aiškiai pranešė „miestui ir pasauliui“, kad prabangos amžius baigėsi. Prasideda taupumo ir kuklumo era. Daugiau jokių pokylių!
„Kokia madinga mūsų prezidentė, tikra naujų mados tendencijų pranašė!“ – pirmąkart pamaniau sėdėdama „Breguet“ laikrodžių kompanijos gimtadienio šventėje Paryžiaus Luvre. Nors vakarienė vyko muziejaus stiklinės piramidės dugne, nors svečiams buvo patiekti kulinarijos šedevrai (pvz., avokadų ledai su džiovintais pomidorais ar sūrio kremas su rabarbarų ir aviečių marmeladu), nors akį džiugino garsiojo dizainerio P.Starcko sukurta aplinka, svečiai vilkėjo kone laisvalaikio drabužiais! Nei vieta, nei proga iš įvairių šalių susirinkusių ponų nepaskatino puoštis. Bet, kaip sakoma, savame kaime pranašas nebūsi. Bent jau ne taip greitai, kaip norėtum. Štai todėl Lietuvos elitas ignoruoja šį perversmą ir toliau iš inercijos švenčia šventę.
Turtingiausias Seimo narys Valdemaras Valkiūnas Biržų pilyje atšventė savo penkiasdešimtmetį, vakarėlių liūtas Žilvinas Grigaitis gimtadienio šventę surengė „Vartų“ galerijoje, Vilniaus rotušėje Bordo regiono vyno pilių savininkų asociacija į savo vakarą pakvietė žymius šalies bankininkus, advokatus, verslininkus, politikus, stilingai atidaryta Nacionalinė dailės galerija, golfo laukai prie Klaipėdos ir Vilniaus, gamtos prieglobstyje netoli Trakų sužibo prabangus laisvalaikio klubas „IDW Esperanza Resort“, pačiuose Trakuose „Apvalaus stalo klubas“ draugus kvietė į „Grand Cru“ vyno degustaciją, o „Stikliai“ pristatė „Taittinger“ šampaną su derančiais gurmaniškais patiekalais.
Susituokė vieni madingiausių šalies žmonių – „Dviejų brolių“ salonų vadybininkas Andrius Jankauskas ir baldų bei interjero rūmų „Madam W“ vadovė Vaiva Kunsmonaitė. Ji pasipuošė „Gianfranco Ferré“ mados namų suknele, o kitą jaunamartę, TV3 generalinę direktorę Laurą Blaževičiūtę, padabino dizaineris J.Statkevičius.
Sostinę supurtė iš vakarietiško pasaulio atkeliavusi Mados naktis, vėliau virtusi Stiliaus naktimi. Vilniuje ji leidžia pasijusti lyg Paryžiuje, Londone, Milane ar Niujorke. Tiek senasis, tiek naujasis Lietuvos elitas mielai įsitraukė į šį mados žaidimą – stebėjo mados pristatymus išskirtinėse vietose. Iki vidurnakčio darbo laiką būtent tą naktį pailginusiose parduotuvėse buvo gausu ne tik pirkėjų, bet ir smalsuolių, išdrįsusių užsukti ir į prabangius salonus.
Tuo pat metu suvešėjo ir kita „importinė“ mada – saloniniai vakarai. Vienos pirmųjų juos ėmė rengti dizainerė Neringa Jociutė ir verslininkė Ingrida Gelminauskienė. Tai iš tiesų buvo nauja, rafinuota ir itin geidžiama, nes į namuose rengiamus vakarus galėdavo patekti tik ribotas skaičius svečių. Paprastai šeimininkas pakviesdavo kokį nors savo srities profesionalą, kuris pasidalydavo įdomia informacija, būdavo skanaujami gurmaniški patiekalai, ragaujami įmantrūs gėrimai, diskutuojama aktualiomis nūdienos temomis, klausomasi muzikos ar skaitinių.
Šiai madai buvo lemta gyvuoti neilgai, nors atrodė, kad toks bendravimo stilius yra labiausiai tinkantis tam laikotarpiui – pramogauti, bet nesiviešinti. Juk jei pasirodai viešumoje, sulauki vis piktesnio aplinkos puolimo, pasmerkimo, patyčių.
Tuo metu žodis „prabanga“ jau tapo keiksmažodžiu. Juo lyg šlapiu skuduru buvo mėginama užvožti kiekvienam gražiau ar geriau negu masė gyvenančiam žmogui. O „Stilius“ dar įnirtingiau rideno savo Sizifo akmenį bandydamas paaiškinti, kas yra ta tikroji prabanga, kuo ji skiriasi nuo paprasto švaistūniškumo, naujųjų turtuolių tuštybės ir buko puikavimosi pinigų leidimu.
Prabanga yra tyli, kukli, nekrintanti į akis – rašoma kiekviename žurnalo numeryje. Norint ją prisijaukinti, pirmiau reikia žinių, o tik paskui – pinigų. Tarkime, keli iš mūsų yra girdėję apie „John Lobb“ avalynę? Bet apie ją žino ir vertina Europos monarchai, verslo magnatai, pasaulio įžymybės. Jos negalima nusipirkti parduotuvėje – ją galima tik užsisakyti pagal asmeninį kurpalį kelis šimtus metų veikiančioje ateljė Londone.
Tokios prabangos nesupranta nei liaudis, nei naujieji turtuoliai. Todėl tuštutė Paris Hilton su savo blizgučiais yra didesnė siekiamybė nei geradarys Billas Gatesas su savo labdaros fondu. Tauta pavydi poniai, kuri nusagsto savo automobilį ir dviratį „Swarovski“ kristaliukais, o ne turtingam verslininkui, kuris gardžiuojasi išsirauta morka.
Visais laikais prabanga buvo suprantama skirtingai. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Henrikui III Valua, be saiko apsipildavusiam brangakmeniais ir kvepalais, atvykus iš Paryžiaus į Krokuvą, prabanga pasirodė stalo įrankiai, pirtys ir... tualetai.
Tiems, kam stinga pinigų, prabanga atrodo jų perteklius ir galimybė juos švaistyti. Todėl greitai praturtėję jie su tais pinigais elgiasi kaip su karšta bulve. Ir sukioja pirštą prie smilkinio žvelgdami į senųjų turtuolių elgesį. Taip, tikrai nelengva suprasti seniausios pasaulyje karališkosios dinastijos atstovės, Indijos Udaipuro princesės Padmajos Kumari Mewar norą tvarkyti jos šeimai priklausančių viešbučių verslą. Kaip ir turtingiausio išeivijos lietuvio Juozo Kazicko dukters Jūratės Kazickaitės sumanymą verti ir pardavinėti karoliukus.
Tai iš tiesų nesuvokiama Lietuvoje, kur nacionaliniu sportu yra tapęs siekis skaičiuoti svetimus pinigus (užuot pačiam jų užsidirbus). Ir kur net trys ketvirtadaliai gyventojų mano, kad verslas yra blogis.
Todėl spėju, kad tuometinės „Stiliaus“ herojės – kepyklėlės savininkė, kilimų pardavėja, motelio šeimininkė – būdavo praverčiamos net neskaičius. Dėmesį gal kiek sulaikydavo Vilniaus mero motociklas, verslininkės kolekcionuojamos lėlės, bankininkės puoselėjamos gėlės, baleto besimokanti mokslininkė, nauja garsios ponios šukuosena ar iš skardos pagaminta rankinė. O labiausiai nučiupinėti puslapiai būdavo su reportažais iš vakarėlių.
Buvo juokaujama, kad mokesčių inspektoriai nekantriai laukdavo „Stiliaus“ ir pagal jame esančius veidus suplanuodavo kitos savaitės revizijas.
Dalis tiesos šiame juokelyje gal ir buvo. Nors tada naiviai skambėjo iškilių vyrų pasiteisinimai – neleisiu savo moteriškės aprašyti žurnale, nes paskui mane užgrius visokio plauko tikrintojai. Kas dabar besugaudys, sutapimai tai buvo ar ne, tačiau ponai pasitarė su savimi ir pasitraukė į pogrindį.