Geriausi Lietuvos virtuvės vadovai sako, kad pastaruosius penkerius metus vyko labai svarbūs pokyčiai, susiję su maisto kultūra: žmonės ėmė domėtis ekologija, restoranai pradėjo siūlyti ne tik ekologiško, bet ir sezoniško (tik šviežio!) bei sveiko maisto. Restoranų lankytojams parūpo, kas slypi už lėkštės, kuri jiems patiekiama, tad išaugo virtuvės vadovo vaidmuo. Užuot gėrę alų, žmonės pradėjo rinktis ir domėtis vynu.
Apie šiuos ir kitus pokyčius kalbuosi su Arūnu Oželiu, dviejų sėkmingai veikiančių restoranų Vilniuje savininku, jau dvidešimt metų besisukinėjančiu šiame versle, ir lygiai prieš tiek pat metų savo pirmąjį itališkojo maisto restoraną Lietuvoje su bendraminčiais atidariusiu Antonio Meschino. Pakalbinu ir Romą Zakarevičių, vieną viešbučio ir restorano „Stikliai“ savininkų ir Lietuvos gurmanų gildijos prezidentą.
Arūnas Oželis, restoranų „La Provence“ ir „Marche de Provence“ savininkas
– Krizė mus tarsi sugrąžino prie vakarienės stalo namuose. Ėmėme gaminti, virti, skaityti kulinarines knygas. Sakykite, kada mes vėl sugrįžome į restoranus?
– Aš turiu kitą teoriją, kodėl žmonės grįžo valgyti į namus, ypač turtingi žmonės. Juk prisistatė gražių namų, išpuoselėjo savo pieveles, gėlynus, įsigijo dešimtis tūkstančių kainavusius kepti gamtoje skirtus įrenginius. Juk jeigu išleidi virtuvės įrangai pusę milijono, tau reikia kaip nors tai įprasminti. Ir aš puikiai suprantu tokius žmones – juk ir namuose galima gražiai valgyti, juolab kad tų namų aplinka neretai yra gražesnė už bet kokio restorano! Kai kurie labai susidomėjo kulinarija, ir aš tai sveikinu. Bet yra ir sumanių žmonių, kurie užsisako maistą restorane, mes jį atvežame, gražiai paserviruojame ir dingstame prieš pat pasirodant svečiams. O šeimininkei belieka išklausyti svečių komplimentų.
– Buvo madinga eiti vakarienės į butuose įsikūrusius restoranus. Ką jūs manote apie juos?
– Vienareikšmiškai, tai „žulikai“. Juk jie pasiima mano klientus ir bando parodyti, kad gali padaryti geriau ir pigiau. Bet ar žino vartotojas, kiek tos sumokėtos mano restoranuose sumos tenka mokesčiams sumokėti? Tad tas vaidinimas, kad galiu pigiau, man atrodo tiesiog nesąžiningas.
– Ar per krizę pasikeitė žmonių valgymo įpročiai?
– Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad 2008 ir 2009 metai buvo ne verslo, o išlikimo metai: visi kritome veidu į purvą ir bandėme kapstytis. Kritome ne tik mes – krito visas verslas. Ir tai mes skaudžiai pajutome savo kailiu. Juk restoranas yra tarsi vizitinė kortelė, o pinigai uždirbami iš priėmimų. Iki krizės visi savo šventes norėjo padaryti kuo gražiau, kuo įspūdingiau ir kuo brangiau. Buvo neskaičiuojami pinigai, visi norėjo vienas kitą pralenkti. Atėjęs į restoraną tų laikų lankytojas klausdavo: kokio brangiausio vyno turite? Sprogus tam muilo burbului, prasidėjo realus gyvenimas. Ir vėl visi metėsi į kitą kraštutinumą – staiga visi pradėjo taupyti, netgi perdėtai, hiperbolizuotai. Įmonės itin atidžiai įvertino biudžetą: jeigu anksčiau vyno korta tos įmonės priėmimuose prasidėdavo nuo 100 litų, staiga nuspręsta, kad vynas turi kainuoti ne daugiau kaip 50 litų. Dėl tos krizės neišsilaikė ir, mano galva, pats geriausias mano gyvenimo projektas – restoranas „Domm“.
– Tačiau ar „Domm“ uždarymas nebuvo susijęs su tuo, kad lietuviai dar nebuvo pasiruošę moderniai virtuvei?
– Lietuviai buvo pasiruošę leisti pinigus ir būtų juos leidę. Buvo daug istorijų, daug visokių nuotykių. Tarkime, kartą prieš Naujuosius metus užsuko į „La Provence“ restoraną vienas lankytojas ir sako: „Norėčiau čia Naujuosius metus švęsti su žmona ir vaiku. Tik mūsų šeima. Dar norėčiau, kad būtų Snieguolė ir Kalėdų Senelis. Kiek man tai kainuos?“ Na, kainavo jam tas malonumas, bet ir ką: tyliai ramiai sau su žmona ir vaiku atšventė Naujuosius metus. O vėliau ištiko krizė. Praradome dalį savo lankytojų, iš jų – nemažai tokių, kurie turėjo galimybę leisti ne savo pinigus. Kartais pagalvoju, ačiū Dievui, kad ta krizė atslinko. Visus sustatė į savo vietas, supratome, kas yra vertybės, kaip reikia dirbti ir ką dirbti, nes pinigai juk iš dangaus nekrinta. Štai tokia preambulė apie tai, kas buvo.
– Paminėjote neišlikusį restoraną „Domm“. Bet juk šiandien turite ne tik visiems jau gerai žinomą restoraną „La Provence“, bet ir naują projektą – sėkmingai veikiantį restoraną „Marche de Provence“.
– 2011 metais „La Provence“ šventė dešimtmetį. Tų pačių metų liepos mėnesį atidarėme „Marche de Provence“. Galiu palyginti tuos du savo vaikus. Štai „La Provence“ išgyveno tą krizę: vieniems jis patinka, kiti jo nekenčia, bet jis gyvuoja, ir aš nenoriu jame nieko keisti – nei tų kaprizingų vyresnio amžiaus padavėjų, nei to interjero, kuris nesensta. O „Marche“ – tai lyg „La Provence“ kaimo pusbrolis. Jame orientuojuosi ne tiek į ekologišką maistą, kiek į maistą, kurį tiekiame iš netoli esančių ūkių.
– Bet ar realu Lietuvoje turėti visuomet šviežių produktų?
– Žinoma. Juk visą Lietuvą galime pervažiuoti per tris valandas! Daugiausia patiekalų „Marche“ yra pagaminta iš lietuviškų produktų, ir tikrai čia rasite daugiau lietuviškų nei prancūziškų receptų. Tarkime, turime šviežių seliavų (lašišinė žuvis, panaši į silkę ir gyvenanti Lietuvos giliuosiuose ežeruose. – Aut.), naudojame šviežias seliavas, turime stintų – naudojame stintas. Mūsų akcentas „Marche“ restorane yra ne tiek ekologija, kiek sezoniškumas. Nuo gegužės prasidėjo tikras rojus: pirmieji šviežių produktų pranašai – šparagai, vėliau – artišokai, lietuviški bobausiai, žemuogės. Rudeniop prasideda žvėrienos sezonas. Geriausi mėnesiai žvėrienos patiekalams yra rugsėjis, spalis ir lapkritis. Taip ir einame ratu kartu su gamta.
– Bet juk taip nebuvo prieš tuos penkerius metus?
– Tu teisi, nebuvo. Su „Marche“ mes iš esmės pakeitėme valgiaraščio formavimo principą. Anksčiau išleisdavome daug pinigų kurdami gražų valgiaraštį: įspūdingas viršelis, kokybiškas popierius, gražus šriftas. Ir laikydavomės įsikabinę to valgiaraščio, nes pakeisti juk lyg ir neapsimoka. O „Marche“ mes nusispjovėme ant tų odinių viršelių ir laminuotų puslapių: imame paprastą popierių ir keičiame valgiaraštį kasdien. Gali parašyti, kad mes labai ekologiški – juk štai naudojame perdirbtą popierių, restoraną kūrename malkomis. Jeigu atvirai, mes tai darome ne dėl to, kad visiems pasirodytume labai ekologiški, bet taip yra tiesiog pigiau! Galiausiai gyva muzika ir gyva ugnis sukuria jaukumą. Aš sakyčiau, kad gal nereikia taip akcentuoti tos ekologijos – daug svarbiau eiti kartu su gamta. Jau seniai savo klientams kartoju: neieškokite mano restorane austrių vasarą, o braškių žiemą. Štai ir dabar salotų su mocarela neruošiame ne todėl, kad negalime gauti geros mocarelos, o todėl, kad pomidorai tarsi plastikiniai.
– Ar per tą laiką keitėsi lietuvių skonis? Ar jus labiau veikė klientai su savo pageidavimais, ar vis dėlto jūs juos?
– Negaliu sakyti, kad mane kaip nors paveikė klientų skonis. Visuomet dariau pirmiausia tai, kas man įdomu. Taip pat buvo ir restorane „Domm“. Manau, kad dar mažiausiai penkerius metus tokio projekto Lietuvoje nebus. O kai kūrėme „Marche“, norėjome sukurti demokratišką, jaukią aplinką, tai liečia ir aptarnavimą. „Marche“ mes leidžiame sau eksperimentuoti. Gal ne visi eksperimentai pavyksta ir pasiteisina, bet mūsų tai nesustabdo. Juk štai kai kurie eksperimentai prilipo ir pritiko. „Marche“ mes neturime pastovaus valgiaraščio. Net tas pats patiekalo „Sraigės darže“ receptas ne kartą keitėsi, evoliucionavo. Netgi juokavau, kad valgiaraštyje reikėtų rašyti: „Sraigės darže Nr. 1“, „Sraigės darže Nr. 2“ ar, kaip vyno atveju, pagaminimo metus. Visuomet yra klientų, kurie ateina ir sako: „Aš noriu tų sraigių ar anų salotų, kaip buvo anksčiau.“ Jiems tai labai patiko, jie atėjo vedami malonaus prisiminimo apie anuomet ragautą patiekalą.
– Galime pasakyti, kad lietuviai yra konservatyvūs?
– Taip. Juk ir tu konservatorė: ateini ir jau kelintą kartą užsisakai tų pačių „Nicos“ salotų. Neretai aš iš anksto žinau, ką tas ar kitas mano klientas užsisakys, ir tu nepakeisi jų nuomonės.
– Tai kas naujo restoranų pasaulyje?
– Per pastaruosius metus Lietuvoje papūtė gaivaus oro gūsis – ėmė kurtis nauji restoranai: tai ir „Lauro lapas“, ir „Time“, ir „Stebuklai“. Aš į juos žiūriu labai teigiamai. Galbūt nedaryčiau taip kaip jie, bet ne todėl, kad jie daro blogai, o tiesiog mano koncepcija yra kitokia. Tai nereiškia, kad aš viską darau gerai. Tikrai savęs nelaikau ponu Dievu šioje srityje. Svarbiausia, kad tie restoranai yra pilni! Džiugu, kad užaugo naujoji virėjų karta. Jie turi savo ambicijas. Per tuos penkerius metus išaugo virtuvės vadovo profesijos prestižas. Anksčiau juk nežinojome, kas slypi už mūsų lėkštės. O toks žmogus turi būti atsidavęs, nes tame pragare išstovėti tikrai nėra lengva. Tai irgi labai reikšmingas pokytis per tuos metus.
– O kokie tolesni jūsų planai?
– Atidarydamas kiekvieną naują vietą sau pažadu: viskas, tai paskutinis! O štai neseniai atidarėme šviežių produktų parduotuvę. Ji čia pat, prie „Marche“. Ir nors finansinė sėkmė man ne mažiau svarbi, vis dėlto man svarbesnis – edukacinis momentas. Toje parduotuvėje turime visokių įdomių produktų: laukinių ančių, fazanų, kurapkų, nematytų žuvų, aštuonkojų. Atėjęs į tą krautuvę klientas klausia: „O ką su šiuo gyviu daryti, kaip galėčiau jį namie pasigaminti?“ O mane tokie dalykai labai žavi! Dar dabar prisimenu, kaip anksčiau ateidavo pas mane žmonės į „La Provence“ ir klausdavo: „O ta austrė – labai šlykštus dalykas? Nesu nė karto jos ragavęs.“ Darėme tarsi tokį didelį atvirą restorano sandėlį, kur klientai mato ir gali įsigyti viską, ką mes tuo metu šviežio esame gavę.
Antonio Salvadore Meschino, restorano „Da Antonio“, picerijų bei ledainių tinklo savininkas
„Tiesą sakant, aš užaugau restorane. Man yra nenormalu valgyti ne restorane, nes nuo vaikystės aš valgiau tėvų restorane. Net iš mokyklos manęs pasiimti ateidavo ne mama, o jos restorano virėjas“, – pokalbį pradeda dvidešimt metų restoranų verslą Lietuvoje turintis Antonio.
– Kokie, jūsų akimis, didžiausi pokyčiai Lietuvos restoranų pasaulyje nuo 2008 -ųjų?
– Vienas didžiausių pokyčių, įvykęs gal kiek anksčiau nei 2008 metais, atsiradusi vyno gėrimo kultūra. Lietuviai perėjo nuo alaus, geriamo upėmis, prie didžiulio susidomėjimo vynu. Ir klientas jau ne tik klausia padavėjo: „Ką pasiūlysite, kas čia labiau tinka?“ Jis pats prašo konkretaus vyno. Ir kiekvienais metais tas išmanymas apie vyną vis labiau didėja.
Tarkime, šiandien sėdėjau savo restorane, atėjo baltarusiai, buvo daug nuolatinių lietuvių klientų ir nė vienas neužsisakė alaus!
Na, gerai, sakysite, gal čia „Da Antonio“ fenomenas. Bet ne! Pastebėjau tai ir kitur. Neturiu nieko prieš alaus mėgėjus, bet mano akiai mielesnės elegantiškos vyno taurės.
Antras ryškus pokytis, gal ne tiek restoranų pasaulyje, kiek apskritai Lietuvoje – žmonių apranga. Būdamas restorano savininkas, turiu galimybę žmones stebėti kasdien. Neįtikėtinai pasikeitė, pasakysiu atvirai, pagerėjo lietuvių rengimosi stilius. Ir tai ypač liečia lietuvius vyrus. Dabar vienas malonumas matyti vyrą, vilkintį Salvatore Ferragamo švarkelį, gražiai įliemenuotą, su 3–4 centimetrus išlindusiais baltais marškinių rankogaliais.
Vyrai tikrai pradėjo rūpintis savo apranga. Įsijungiame rytą lietuvišką televiziją ir sakau žmonai: „Žiūrėk, Asta, tas žinių berniukas puikiai apsirengęs!“ Tokio dalyko anksčiau nebuvo. Anksčiau iš karto atpažindavau užsienietį iš batų, dabar jau – nebe.
Beje, per pastaruosius dvejus metus pas mus atsirado baltarusių klientų. Manau, tai pajuto ir kiti mano kolegos. Jeigu mes neturėtume tokios griežtos sienos su Baltarusija, manau, Lietuvos ekonomika smarkiai šoktelėtų.
Bet svarbiausia naujovė – jaunų, labai gerų virėjų atsiradimas. Jų nedaug, bet tai labai nauja tendencija. Ir ta nauja virėjų karta nebedirba pas Lietuvos restoranų „klasikus“: A.Oželį, Romą Zakarevičių ar pas mus, o patys atidaro savo restoranus. Ir patys dirba. Tai didžiausias ir maloniausias pokytis restoranų versle.
– Ko jūs, kaip užsienietis, labiausiai pasigendate Lietuvoje?
– Ko trūksta? Lietuvoje labai sunku gauti gerų produktų. Pavyzdžiui, norėdami gauti gerų žuvų ar austrių, turime jų užsisakyti iš Berlyno. Deja, Lietuva yra šiek tiek užkampyje. Įsivaizduokime, kad „Da Antonio“ yra Italijoje. Paimu telefoną ir sakau: „Man reikia makaronų.“ Kitą dieną prie mano restorano bus išsirikiavę 15 skirtingų tiekėjų ir jie mušis, kad tau parduotų savo makaronus. O aš dėl to, kad mušasi penkiolika, gausiu geresnes kainas ir sąlygas.
Man trūksta galimybės išeiti į turgų, grįžti su pilnu krepšiu šviežių jūrų gėrybių ir padaryti draugams šventę. Liūdna. Girdėjau, kad kolegos kai ką panašaus ruošiasi atidaryti. Gal galiausiai galėsiu įgyvendinti šią savo svajonę.
Romas Zakarevičius, restorano „Stikliai“ bendraturtis
Su Romu Zakarevičiumi, vienu viešbučio ir restorano „Stikliai“ savininkų ir Lietuvos gurmanų gildijos prezidentu, kavos puodelio susitinkame jo viešbučio kiemelyje – žalioje ramybės oazėje pačiame Vilniaus centre.
„Gera mūsų kava, ar ne? – pasiteirauja. – Net italai ją giria.“
Didžiuotis R.Zakarevičius turi kuo – su bendraminčiais Ana ir Aleksandru Ciupijais atidarytas „Stiklių“ restoranas gyvuoja jau dvidešimt penkerius metus.
„Per tą laiką labai daug restoranų atidaryta ir labai daug uždaryta, – pradeda mūsų pokalbį apie restoranų verslą Lietuvoje R.Zakarevičius. – Viena priežasčių, mano manymu, yra neprofesionalumas. Daug kas įsivaizduoja, kad lengva restoraną atidaryti ir pinigų užsidirbti. Tik iš šalies atrodo, kad tai lengvas verslas. Bet taip nebūna gyvenime! Vis tiek bent vienas savininkų turėtų būti šios srities profesionalas. Ir turi įdėti labai daug pastangų, kad išlaikytum pelnytą vardą.
Mes nuo pat pradžių kartelę iškėlėme gana aukštai. Fantazavome, kūrėme naują, aukštesnio lygio, kokybę. Tuomet buvo palankus metas pradėti verslą. Juk buvome pirmieji, atidarę aukšto lygio restoraną. Visi vedė pas mus parodyti, kad štai ir Lietuvoje yra gerų restoranų. Žinai, iš pradžių net juokinga buvo. Juk nebuvo produktų ir nebuvo galimybių iš tų produktų ką nors padaryti. Kai ką imitavome, kai ką kūrėme ir išėjo visai neblogai.“
– Kaip jums pavyko išlaikyti tą vardą?
– Viena iš Annos, Aleksandro ir mano sėkmės paslapčių – kad visą laiką pats dalyvaujame toje veikloje. Kai pats dalyvauji, jauti gyvenimo pulsą. Antras dalykas – turi nuolat važinėti, keliauti, stebėti ir domėtis, kas vyksta pasaulyje. Vien iš žurnalų naujovių nesužinosi. Juk yra pavyzdžių, į kuriuos gali lygiuotis, bandyti kai ką perimti, bet eidamas savo pasirinkta kryptimi, nekartodamas aklai. Kitas svarbus dalykas – pas mus beveik nesikeitė pagrindinis personalas.
Su mumis visą laiką dirba tas pats restorano virtuvės vadovas Linas Bražinskas. Tai suteikia stabilumo. Tuomet galima augti ir plėstis. Ačiū Dievui, kad išėjome į „vyriausybinį lygį“. Mūsų prireikė ir politikams, ir valstybės svečiams. Aukščiausio lygio priėmimai mus labai įpareigoja – visada turi būti pasitempęs, iš tavęs nuolat tikimasi naujovių. Tad ėmėme improvizuoti ir lietuviškų patiekalų tema. Rėmėmės tarpukario lietuvių virtuve ir improvizavome. Ir štai šiandien turime samanės ledus su juoda duona. Tai vienas iš mūsų pavykusių bandymų. Už šiuos eksperimentus esame gavę ne vieną valstybinio lygio apdovanojimą: esame apdovanoti Ispanijos Sidabriniu kryžiumi, Prancūzijos Kavalieriaus ordinu, turime Olandijos Oranžinio kaspino ordiną. Taigi ta mūsų švietėjiška veikla yra įvertinta.
– Kas labiausiai skatina eiti, augti, kurti, ieškoti naujovių?
– Galiu pasakyti vieną dalyką: jeigu sustosi savo kelyje, nustosi kurti, pradėsi senti nuo nesikeičiančios aplinkos.
– O kaip jums šiandien atrodo Lietuvos restoranų pasaulis?
– Per tuos penkerius metus viskas pasikeitė, ir į gerąją pusę! Restoranų lygmuo labai išaugo, na, aišku, ir galimybės. Atsirado visai kitokia virtuvės įranga. Anksčiau džiaugėmės viena elektrine virykle restorane. O dabar tokia technika, kad užtenka paspausti mygtuką, ir viskas susireguliuoja. Juk ir architektai pasikeitė. Tie sovietiniai architektai, ką jie galėjo sukurti?
Viskas nuolat keičiasi: nuo interjero iki maisto. Ir reikalavimai jau visai kitokie. Mes vengiame labai kaloringų produktų, naudojame daug lietuviškos produkcijos. Nemažai prieskonių, uogų užsiauginame patys.
– Jūs turbūt pirmieji ir pradėjote auginti daržoves bei uogas?
– Taip. Kadangi buvome kooperatyvas, negalėjome šių produktų įsigyti valstybinėse parduotuvėse. Turėjome arba viską iš ūkininkų pirkti, arba patys auginti. Taip viskas prasidėjo ir išsirutuliojo iki didelio savo ūkio. Kitas naujas dalykas Lietuvoje – atsirado daug jaunų virėjų. Mes dirbame su Žirmūnų mokykla (Vilniaus turizmo ir prekybos verslo mokykla. – Red.). Jų moksleiviai pas mus atlieka praktiką. Šiais laikais jaunimas visai kitaip žiūri į darbą.
Anksčiau tik atidirbti visi norėjo, dabar visiškai kitaip. Ir dirbti restorane tampa prestižu. Vis daugiau vyrų ateina dirbti į virtuvę – anksčiau juk vien moterys dirbdavo.
– Kokie jūsų restorano lankytojai?
– Vis dėlto daugiausia į mūsų restoraną ateina užsieniečių.
Daug lietuvių pas mus bijo užeiti! Visiems „Stiklių“ vardas asocijuojasi su kažkuo labai brangiu. Neva pas mus tik ryšint kaklaraištį reikia eiti. Bet mes priimame įvairius svečius, tik, žinoma, ne su šortais.
– Kaip dažnai keičiate savo restorano valgiaraštį?
– Dukart per metus. Bendradarbiaujame su Paryžiaus viešbučio „Park Hyatt Place Vendome“ restorano virtuvės vadovu Jeanu François Rouquette. Jis pas mus atvažiuoja kartą per pusmetį ir mes kalbamės: ką nauja įtrauksime į valgiaraštį, kaip serviruosime, kokie patiekalai madingi, koks lėkščių dizainas?
– Labai įdomu, koks maistas madingas šiais metais?
– Jau antri metai burokėlis yra patiekalų karalius. Papasakosiu vieną istoriją. 1998 metais Italijoje atstovavome Lietuvai ir Romos merui rengėme priėmimą. Paruošėme lietuviškus barščius. Tie pietūs buvo filmuojami. Pasirengimo metu priėjo prie manęs viena italų žurnalistė ir tyliai sako: „Ką jūs darote? Čia juk vargšų maistas!“ Niekada to nepamiršiu. Kaip viskas apsivertė aukštyn kojom – dabar madinga viskas, kas susiję su burokėliais: į salotas dedama jaunų burokėlių lapų, burokėliai patiekiami kepti, virti, marinuoti ir apkepti, madinga tapo trinta burokėlių sriuba, iš burokėlių net ikrai ruošiami! O štai bulvės visai nebemadingos. Aukštojoje virtuvėje bulvės šiais laikais beveik niekur nenaudojamos arba naudojamos kaip vienos iš komponentų.
Labai skiriasi ir maisto išdėstymas lėkštėje. Prieš penkerius metus dominavo azijietiškas stilius, pailgos lėkštės, vėliau buvo natūralumo banga. O štai dabar madingos miniatiūros: kiekvienas lapelis – viskas su pincetu sudėliota tarsi juvelyrinis darbas! Šiemet vėl madingos gėlės lėkštėje.
O konditerijoje – tokios mados! Vienu metu prieš kokius penkerius metus buvo itin populiarūs marcipanai ir visokie kremų įdarai. Dabar visi eina natūralumo link, viskas supaprastėjo. Viskas dabar labai lengva, nekaloringa. Ir pati forma keičiasi – desertai atrodo lyg skulptūros. Tik Lietuvoje visi tarsi užsikonservavę – tortai turi būti apvalūs arba kvadratiniai, ir baigta! Jokių kitokių nepripažįstama. Dabar madingi kreivi šleivi tortai – jeigu apvalus, tai, žiūrėk, ant viršaus uždėtas koks nors kvadratas ar piramidė.
Net ir indų mada keičiasi: anksčiau buvo madingas raižytas krištolas, dabar skaidrus – kad neužgožtų gėrimo. Lėkštės irgi iš skaidraus stiklo – kad patiekalas atrodytų lyg ore patiektas. O pamenate, buvo kadaise madingi juodi indai? Pirkome juos prieš kokius 5–7 metus ir mes. Ir kur juos paskui dėti? Praėjo ta mada, ir viskas. Taigi maisto mada, kaip ir drabužių, nuolat keičiasi. Manau, kad tai labai gerai. Tik labai brangu. Įdomi ta mūsų sritis! Nėra kada senti. Aš rimtai, garbės žodis! Tikiu, kad dar ilgai gyvensiu ir dar daug įdomaus nuveiksiu.
