Rugsėjo 25 dieną renginyje „Exit To The City“ jis kartu su profesionalų komanda, pristatys savo naujausią darbą – kolekciją „Plastical Reflections“. Keliolika metų Vilniuje gyvenantis vyras neslepia, kad didžiausiu šios urbanistinės kolekcijos įkvėpėju tapo mylimas miestas.
-Iš kur tavo įvairiapusiškumas ir kam tau tiek skirtingų veiklų – nuo sporto, muzikos, iki plaukų stilistikos, meninių kolekcijų? -Man tai labai natūralu. Stengiuosi vengti siauro požiūrio į gyvenimą ir rutinos. Be to, labai nemėgstu principų, žmonių išankstinio nusistatymo. Nuolat stengiuosi su savimi dirbti – tai įdomiausia ir kartu sunkiausia.
Domiuosi psichologija, „gyvenimo“ mokslais, nuolat lankausi tokio pobūdžio seminaruose. Pamenu, po pirmojo, kurį vedė tiesiog pas mus į saloną atvažiavę psichologai, pasakoję, kaip teisingai reikėtų elgtis su klientais, kaip juos aptarnauti, supratau, kad psichologijoje yra daug daugiau aptarnavimo sėkmės nei pačioje paslaugoje – jos kokybėje, technikoje.
Žmonės iš tiesų gali neišmanyti techninių detalių, subtilumų, bet santykį su klientu jaučia visi: kaip tu į jį žiūri – taip ir jis žiūrės į tave. Grįžtame prie kertinės išminties, kurios mokė dar mūsų mamos: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi. Aš „sergu“ gyvenimu, pavyzdžiui, sportas dovanoja menišką požiūrį į kūną. Kiekvieną rytą atsikėlęs darau mankštą. Įgyti tą įprotį buvo labai sunku, bet būtina. Mano atliekama mankšta – tai paties susirinkti pratimai iš jogos, pilateso ir mano mamos – ji yra profesionali trenerė, nuolat dirbanti su nugaros skausmus patiriančių klientų grupėmis. Taip susikūriau sau tinkamiausią sistemą.
Vienas mano didžiausių įkvėpėjų yra Vidal Sassoon. Vos išgirdęs, kad pasirodys filmas apie šį legendinį kirpėją, užsisakiau jį, ir peržiūra vyko mūsų salone, su visa grupe žmonių. Įdomiausia tai, kad filmą žiūrėjo ir mano brolis, nekalbantis nei angliškai, nei lietuviškai, o aš, kiek galėdamas, truputį jam verčiau. Peržiūrėjęs tą filmą jis, užkietėjęs rūkalius, pareiškė, kad nuo pirmadienio mes rūkyti. Ir tikrai, nuo tos dienos daugiau niekada nebesurūkė nei vienos cigaretės!
Vidalas visą gyvenimą dirbo kirpėju – visada, kaip visi mes, pasilenkęs į priekį. Dėl tos priežasties jis labai domėjosi pilatesu ir labai jį propagavo: būdamas šeštoje dešimtyje ėjo aktyviai į televizijos laidas ir gyvai rodė pratimus, kaip puikiai moka juos atlikti, ir taip bandė taip įkvėpti žmones mankštintis.
Labai myliu krepšinį: kai atvažiavau į Lietuvą, būdamas 18 metų, pirma mintis buvo „o, čia man bus labai gerai!”. Visada atsirasdavo, su kuo pažaisti krepšinį – vienam mėtyti kamuolio niekada neteko. O kadangi žaidžiant krepšinį galima patirti traumų ir tai neigiamai neigiamai veikia nugarą, tai pradėjau ir plaukioti – tai dar vienas mano pomėgis. Snieglentės? Puiku, nerealiai prapučia smegenis. Kartą per metus prasilėkti snieglentėmis – šventas reikalas.
Didžiausia mano vertybė gyvenime – šeima. Svarbesnė nei darbas, tikrai. Kartais aš net pavydžiu žmonėms, kurie gali dirbti iki vidurnakčio, išeiti į darbą aštuntą ryto. Taip darė Vidalas, taip daro bent keli mano pažįstami klestintys verslininkai. Bet aš negaliu – jei persidirbu, dirbu keturias dienas per savaitę po dvylika valandų – man jau nebegera ir nebelieka kibirkšties. Aš turiu grafiką, kuriame svarbiausiems dalykams visada numatyta laiko: man labai svarbu matyti besišypsantį mano augančios dukros veidą ir linksmą žmoną.
-O muzika? Kaip ji atsirado tavo gyvenime?
-Groju kaip didžėjus. Per pirmuosius gyvenimo Lietuvoje metus susipažinau su bendraminčių kompanija, su kuria draugaujame iki šiol. Tarp jų buvo vienas didžėjus, kurio klausiausi, stebėjau, ir pasidarė baisiai įdomu pamėginti pačiam.
Vienas pagrindinių principų: tai muzika, kuri man patinka. Labai mėgstu džiazą, klasiką, hip hopą, hausą, roką – „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“, patinka rafinuota, švari muzika.
Man sunkoka peraugti į Lietuvos klubuose populiarią muziką „dub stepą“ – sunkų, labai elektronišką, su daug žemų garsų. Ne, man patinka tokia muzika, kuri kelia. Todėl groju „džiazovą hausą“, įmaišau daug „hip hopo“. Ir esu gerokai apžavėtas šitos kultūros: renku plokšteles, turiu, aišku, ne pačią didžiausią kolekciją, bet apie šimtą gal bus.
Bet turiu nusistatymą šitoje srityje: nemėgstu blogos muzikos, nemėgstu pigios muzikos, ir nenoriu, kad žmonės jos klausytųsi. Bloga muzika – panašiai kaip prastas maistas ar purvinas vanduo, mus užteršia ir gadina sveikatą, smukdo visuomenės nuotaiką. O gera muzika pakrauna ilgam, geras gabalas įstrigęs galvoje gali linksminti visą dieną. O prastas gabalas – kaip „Eurovizijos“ gabalai – nervina ir norisi jo kuo greičiau atsikratyti.
-Kaip gimsta kolekcijos? -Salono kolekcijų esame padarę dvi. Bet yra buvę daug vienetinių fotosesijų. Žinoma, jos visos – komandinis darbas. Man visada atrodo, kad nors rezultatas išeina šaunus, bet vis tiek jaučiu, kad tai – tik pusė mano pirminio sumanymo.
-O kam tau jos? Salono reklama?
-Tai mano pomėgis. Taip, kiekviena kolekcija atspindi salono veidą. Mes esame maži, labai kokybiški, todėl propaguojame siaurą spektrą paslaugų ir produktų, taip bandydami pakeisti žmonių įpročius ir požiūrį į tam tikrus dalykus – plaukų priežiūrą, kirpyklas apskritai.
Mano salone nėra manikiūro, makiažo ar kitų grožio salonams tarsi ir įprastų paslaugų. Gali būti ir toks verslas: padidinti paslaugų kiekį, kad atėjęs klientas vienoje vietoje rastų viską. Bet man labiau patinka mintis plėstis itin siaurame paslaugų rate – nes manau, kad tada pavyksta išgauti tikrai išskirtinę kokybę. Jei plėsiesi stipriai į plotį, į paslaugų įvairovę, galima pasiekti neblogus rezultatus, bet išskirtinumo nebus.
O kolekcijos – tai veidas, asmeninių idėjų atspindys, reklamos jos neduoda. To reikia grynai sau. Aš turiu tiek daug sumanymų ir emocijų, kurios slypi po šiuo darbu – ir kasdien darbe tikrai neįmanoma jų visų išnaudoti, atskleisti. Juk kiekvieną dieną klientui nekursi kažko ekstravagantiško – žmonėms reikia kažko subtilaus ir paprasto. O kirpėjas stilistas gyvena apsuptas pačių nuostabiausių idėjų.
Kiekvienoje garsioje pasaulio kirpėjų akademijoje yra jų lektoriai – kažkada visi buvę kirpėjai, bet dabar jau seniai nebekerpantys už pinigus, o gaunantys stabilią algą už tai, kad moko kirpti kitus ir kerpa tik modelius. Bet jie daro tai, ką nori! Taip, jie šiek tiek atsiklausia modelio, kokią kryptį pasirinkti, tačiau eidamas kirptis nemokamai, modelis žino, kad visgi atsiduoda to meistro fantazijai ir idėjoms. Aš nežinau, ar tai gali būti kiekvieno stilisto svajonė, bet turbūt kažkokios panašios veiklos vizija yra kiekviename kirpėjuje, kuris auga, tobulėja, kažko siekia. Jis tiek prisižiūri visko, grįžta į darbą, o ten – rutina. Taigi, turi kažkur visa tai padėti ir išsitaškyti. Tai – dar viena priežastis, dėl ko kuriame kolekcijas.
-Jūsų kolekcijos nuotraukos stipriai pagardintos specialiaisiais efektais.
-Pirmoji kolekcija „Swager Concept“ buvo fotografuota Gedmanto Kropio, prie nuotraukų galutinio vaizdo prisidėjo ir mano žmona Ieva. Siekėme, kad kolekcija atskleistų tai, ką ir norėjome – tuometinio „swager“ judėjimo Londone dvasią.
Antrąją kolekciją kūrėme su išskirtine fotografe Marla Singer, ji viską daro pati, turėjo labai aiškias idėjas, kaip kas turi atrodyti. Iš pradžių atrodė keistai: matyti modelius nuotraukose keistomis pozomis, bet kai fotografė sakė „viskas, štai, jau turiu!” – pasitikėjome. Ir nenusivylėme: galutinis rezultatas „Fairy Hair“, įkvėptas pasakų, buvo išskirtinis ir tikrai pasakiškas, kiekvienas modelis nuotraukoje „pasakojo“ vis kitą istoriją.
-Kokia naujausia kolekcija?
-Miestas – pagrindinė viso „Exit To The City“ vakaro ir mūsų kolekcijos tema – tai didžiulė, magiška inspiracija. Kai pirmą kartą pamatai naują miestą, tas įspūdis – nepakartojamas ir nesugrąžinamas. Tomis akimis į miestą niekada nebepažvelgsi. Tu matai vaizdinius, ir jie paprasčiausiai skverbiasi į tave, lenda tau į galvą ir ten lieka. Susipažįsti su skirtingais žmonėmis, skirtingomis tautomis ir rasėmis, bendrauji.
Mieste gimsta judėjimai, groja muzika, mainosi šviesos ir atspindžiai. Miestas yra architektūra, žmonės – aš juos be galo myliu, nes kiekvienas žmogus – originalus ir nepakartojamas. Stebėdamas žmones (kaip ir vaikus, arba šunis) geriau suvoki, koks didelis yra pasaulis ir koks jis įvairus. Mūsų protas visada bando viską susisteminti: čia blondinė, čia brunetė, šitą irgi pažįstu, šitą jau žinau, ano man nereikia.
Taip gyventi iš tikrųjų labai neįdomu, nes prarandame pirmą įspūdį ir įvaizdį. Taip mąstydamas tu net nežinai – galbūt tas žmogus, kurio neprisileidai arčiau dėl išankstinės nuostatos, yra tavo būsimasis vyras ar žmona?
Mudu su žmona labai mylime Kauną ir Klaipėdą, tačiau labiausiai – Vilnių. Tai jis tapo naujosios kolekcijos įkvėpėju. Ypač šią vasarą Vilnius buvo kažkoks fantastiškas, nerealus! Aš ir visiems savo klientams išūžiu ausis – gyvenkite Vilniuje! Jis taip gražiai tobulėja, ir tegaliu pasakyti: absoliuti pagarba!
