Dviejų dalių madų šou išsiskyrė modernumu, sterilumu. Podiumu virtusios Teatro arenos ir sienos, ir grindys nusidažė šviesiomis spalvomis. Iš aplinkos išsiskyrė tik pastelinių spalvų stulpai, sukūrę miesto gatvių įspūdį. Tądien matyta choreografija – viena geriausių iš šių metų mados renginių Lietuvoje. Čia padėjo minėti stulpai, tarp kurių modeliai klaidžiojo.
Žemiška Lilija Larionova
Lilijos madų šou pradėjo pikšvai baltos spalvos drabužiais, laisvo kirpimo suknelėmis ir kombinezonais, pasipuošusios manekenės. L.Larionova nustebino šiemet tik vieną modelį papuošusi juodu švarku. Tai vienintelis juodos spalvos drabužis visoje jos kolekcijoje – ištikimiausi dizainerės gerbėjai žino, kad būtent juoda yra mėgstamiausia Lilijos spalva.
Šukes primenančios Geometrinės figūros. Iš žemiškų spalvos kolekcijos išsiskyrė elektriškai žydros spalvos suknelės, paltai.
Iš viso L.Larionovos kolekcijoje būta 30 kūrinių: įvairaus ilgio paltų, švarkų, kelnių, kombinezonų, sijonų, suknelių bei palaidinių.
Jau kelis sezonus iš eilės ant podiumų karaliaujantys asimetriški sijonai „užlipo“ ir ant L.Larionovos podiumo. Nors jie trumpi, paltinė medžiaga neleis sušalti net vėlyvą rudenį.
Kitas sezono hitas – odiniai drabužiai. Odinės palaidinės, sijonai, suknelės – viskas tinka! Tačiau Lilija šiuo atveju santūri, odiniai drabužiai buvo tik natūralių žemės spalvų.
Paskutinė kolekcijos dalis buvo kokteilinės ir vakarinės suknelės. Šilkinės suknelės sukūrė lengvumo ir laisvumo įspūdį – modeliams žengiant podiumu jie lengvai pleveno. Pačios suknelės – kuo įvairiausios. Buvo galima išvysti tiek tunikos, tiek naktinių tipo suknių. Šis net vakarinio rūbo laisvumas sufleruoja, kad L.Larionova kuria nepriklausomai ir šiuolaikiškai moteriai.
Spalvingasis Egidijus Rainys
Štai E.Rainys savo 45 modelių kolekciją padalino į tris dalis pagal spalvas. Pirmojoje kolekcijos dalyje – tamsių, ramių tonų spalvos. Kaip pats dizaineris sako, kasdieniškos. Tačiau neapsigaukite, net ir kasdieniškas patiekalas gali būti įmantrus. Pirmieji E.Rainio modeliai žėrėjo dėl veidrodinio audinio, sukurdami futuristinį įspūdį, kuris sumišo su retro stiliumi dėl plačiabrylių skrybėlių.
Prie tokių nuobodžių spalvų kaip rusva dizaineris priderino „barbišką“ rožinę, taip suteikdamas modeliams moteriškumo, net saldumo. Tokios spalvos kuo puikiausiai derėjo su pasirinktais audiniais: vilna, mochiera, paltiniu audiniu.
Antrojoje šou dalyje – ryškesnės spalvos ir lengvesni audiniai. Čia buvo galima išvysti įvairaus rūšių šilko. Joje dominuos vilna, mochiera, paltiniai audiniai. Toliau medžiagos lengvėja, pereinama prie įvairių rūšių šilko. Tai – vakarinių ir kokteilinių suknių kolekcijos dalis.
Net paltai šioje dalyje atrodo karališkai. Taip pat čia pristatyti kiek paprastesni, tačiau nė kiek ne prastesni paltai, panašūs į languotus pončo.
Tuo tarpu trečiojoje, finalinėje, kolekcijos dalyje – vestuvinės suknios. Pieno baltumo šilko suknios pasižymėjo paprastumu ir seksualumu, mat daugelio jų pagrindinė puošmena buvo permatomas audinys ir keliais sluoksniais krintantis šilkas.
Kalbant apie kirpimus Egidijus išliko ištikimas savo pamėgtam stiliui: pabrėžti liemenį, nuo klubų leidžiant suknelėms kristi laisvai.
Finalinis modelis – ryškiai geltona (angl. „color blocking“) vestuvinė suknia. Iš storesnio audinio pasiūta suknia, priešingai nei visos kitos, buvo itin pūsta. Dar daugiau prabangos jai suteikė blizgučiais išsiuvinėta viršutinė dalis.
