V.Jakučinskaitė apie nuotaką kitaip: „Šį kartą mūsų vestuvės neprimins pasakos, nes aš ne fėja ir ne princesė. Tokia jau esu. Nemėgstu puoštis ar vaidinti, myliu save tokią, kokia esu ir mėgstu neribotą laisvę.
Šį vakarą man nesvarbu pasimaivyti prieš mažai pažįstamus giminaičius ar vaidinti savo pačios geriausią versiją. Noriu būti savimi!
Būsiu ta, kurią sutikai tą dieną – su plėšytais džinsais ir grubiu megztiniu. Kurią įsimylėjai ne dėl kruopštaus makiažo ar gilios iškirptes, o dėl svajingo polėkio ir panašaus beprotiško požiūrio į gyvenimo diktuojamas spalvas.
Ir neprašysiu Tavęs nešti mane per septynis tiltus, nes mes eisime kartu susikibę už rankų ir, viliuosi, darysime taip visą gyvenimą. Man nespaus aukštakulniai, nes aš būsiu su sportbačiais. Aš kvėpuosiu pilna burna ir šoksiu iki ryto, nes man netrukdys nei korsetai, nei šleifai. Prie „Tiulio fėjos“ suknelės dera sportbačiai ir vėjo kedenami plaukai. O aš išlieku savimi – ir tai svarbiausia“.
