Lietuviai surengė įspūdingą fotosesiją Toskanoje ir Nidoje

Jums yra taip nutikę – apie kažką patyliukais svajoji ir vieną dieną suskamba skambutis, atimantis malonią svajonę ir liepiantis ją įgyvendinti? Kaunietė drabužių kūrėja Asta Funkienė (50 m.) juokiasi – taip ir buvo. Nežinia kodėl kelis mėnesius ji svajojo apie Toskaną – kaip vaikšto po senovinius miestelius, ragauja vyno pilaitėje. Ir staiga žymaus architekto ir fotografo Gintauto Kažemėko skambutis – Asta, ruoškis į Toskaną, fotografuosime mano žmoną Liną, sukurk ką nors, nežinau – ką! Ši užduotis dizainerei tapo didžiausiu karjeros iššūkiu, rašo žurnalas „Stilius“.

Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Toskanoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Asta Funkienė.<br>FUN FOTO (K.Funkienės) nuotr.
Asta Funkienė.<br>FUN FOTO (K.Funkienės) nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.<br>G.Kažemėko nuotr.
Kas rytą į kiekvieną fotosesiją Asta pasiimdavo keletą rūbų, žirkles, siūlų – niekada nežinosi, kaip prireiks juos transformuoti, ko tą dieną pareikalaus gamta.<br>G.Kažemėko nuotr.
Kas rytą į kiekvieną fotosesiją Asta pasiimdavo keletą rūbų, žirkles, siūlų – niekada nežinosi, kaip prireiks juos transformuoti, ko tą dieną pareikalaus gamta.<br>G.Kažemėko nuotr.
Kas rytą į kiekvieną fotosesiją Asta pasiimdavo keletą rūbų, žirkles, siūlų – niekada nežinosi, kaip prireiks juos transformuoti, ko tą dieną pareikalaus gamta.<br>G.Kažemėko nuotr.
Kas rytą į kiekvieną fotosesiją Asta pasiimdavo keletą rūbų, žirkles, siūlų – niekada nežinosi, kaip prireiks juos transformuoti, ko tą dieną pareikalaus gamta.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija vyko ir ne mažiau gražiame Lietuvos kampelyje – Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija vyko ir ne mažiau gražiame Lietuvos kampelyje – Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesija Nidoje.<br>G.Kažemėko nuotr.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Fotosesijos užkulisiai.
Daugiau nuotraukų (39)

Laima Lavaste („Lietuvos rytas“)

May 15, 2016, 5:52 PM, atnaujinta May 25, 2017, 12:33 PM

Straipsnį apie kūrėją norėjau pradėti gražiai: „Mes susitikome jos studijoje, saulėtoje palėpėje Kauno senamiestyje...“

Bet nemeluosiu. Su Asta susėdome jos namo Vilijampolėje pusrūsyje, kuriame jau seniai nebeliko vietos tam, kam jis buvo skirtas, – vyro Mingio įrankiams. Tiesą sakant, jam liko vietos tik virtuvėje, nes ir miegamajame vargšelis miega lyg žmonos drabužių spintoje. Mat visur – Kauno turgeliuose Astos prisiplėšti lobiai – maišai atraižų, rūbų, batų ir rankinių.

Ir štai visa tai tapo reikalinga, tad rūsys virto dizainerės laboratorija! Iš bjauriųjų ančiukų ėmė kaltis gražiosios gulbės – fantastiški rūbų modeliai, kurie virto Toskanos vėjuose plevenančiais, įvairiaspalvių arimų atspindinčiais raibuliuojančiais, senų rūmų paslapčių prisigėrusiais meno kūriniais.

„Prieš kelionę žinojau tik tiek – rugsėjis, Toskana, bus šilta. Gintautas fotografuos mylimą moterį. Mūsų komandai – man, Gintautui, Linai ir apšvietimo meistrei Rasai, kuri iš tiesų yra rimta farmacininkė, ta fotosesija buvo iš anksto visai nežinomas žaidimas. Man labai patinka patirti nuotykį. Jei būčiau žinojusi, ką turiu sukurti, kur fotografuosime – būtų buvę neįdomu.

Aš labai mėgstu klaidas, visur – interjere, sode, kur truputį atsilupę, nutrupėję, nesurikiuota. Tai kūryba, kurią sustyguoja laikas. Leisti sau klysti kuriant apdarą man yra tobulybė. Kad nebūtų per daug sterilu ir taisyklinga, nes pati gamta nėra tobula“, – sako Asta, savo kūrinius vėliau pristačiusi Kauno menininkams Žemaitkiemio dvare.

Visa komanda po Toskaną keliavo autobusiuku, dažnai net nežinodama, kur apsistos nakčiai. Vakarienė netikėtai tarp begalinių arimų surastame svetingo ūkininko name, vynuogyne stiklinaitė naminio vyno ar grapos, pietūs mažų kaimelių ar senovinių miestelių tavernose, vijokliais apaugusios užtiktų senų pilaičių sienos – visur spragsėjo ir fotoaparatas, o gamta tapdavo sukurtų modelių dalimi.

Kas rytą į kiekvieną fotosesiją Asta pasiimdavo keletą rūbų, žirkles, siūlų – niekada nežinosi, kaip prireiks juos transformuoti, ko tą dieną pareikalaus Toskanos gamta, kuri buvo ne fonas modeliams, o pati jų kūrėja, tarianti lemiamą žodį.

Apdarus baigdavo kurti ir nerimstantis Toskanos vėjas, ir netikėtai užklupęs lietus.

„Nebėgdavome slėptis nuo lietaus, prisijaukindavome ir jį. Jis sugadindavo Linos šukuoseną, išryškindavo drabužį, ką tik plevenęs vėjyje suknelės šleifas vilkdavosi žeme aplipęs lapais – ir matai rūbo keitimąsi, jo gyvenimą, matai, kokia kūrėja yra gamta“, – įkvėptai kalbėjo Asta.

Ji džiaugiasi nesuklydusi ir ne vieną apdarą sukūrusi iš tikrų indiškų sarių.

Saris ir Toskana? – nustebsite kaip ir aš. Sariu apsivijusi gal po Kalkutą vaikščiojo indė – ir štai jis plevėsuoja Toskanos vėjyje!

„Tai nuostabūs tikro šilko, 5,5 metro audiniai, už kuriuos kažkada mokėjau po 5 litus. Negalima gadinti jų grožio, nes saris pats yra šedevras, galima tik jį modeliuoti, kurti iš jo apdarą sukant apie muliažą.

Rupi arimų žemė ir vėjyje plevenantis šilkas – nuostabus derinys. Kasdienybė ir trapumas. Mūsų Lina – ne profesionalus modelis, o buvusi šokėja, choreografė – buvo natūrali rūbų demonstruotoja.

Pagaliau ir Toskanos vėjui reikėjo didelės apimties audinio, kurį jis galėtų plaikstyti, išpūsti ir užbaigti modelį“, – apdarų autoryste Asta mielai dalijasi su gamta.

Fotosesija užtiktoje senovinėje pilyje buvo nuotykis visai menininkų komandai.

„Rūbus atsinešėme kuprinėje. Nusipirkome bilietus, iš pradžių pavaikščiojome po paslaptimi dvelkiančias sales, nuo sienų į mus žvelgė kilmingų didikų portretai lyg klausdami – o ką jūs čia darysite? Nes mes ruošėmės nusikaltimui. Fotografuoti čia buvo draudžiama. Ant laiptų greitai Liną aprengėme vienu apdaru, kitu, Gintautas spragsi fotoaparatu. Prižiūrėtojas klausia apstulbęs: „Kas čia vyksta?“ – „Fotografuoju savo žmoną“. – „A, tada prašom“. Rūmuose sario audinys nebūtų tikęs. Reikėjo prabangesnio apdaro. Tad sijonas buvo pasiūtas iš striukės pamušalo, o apvedžiotas dėl stangrumo lietuvišku veltiniu“, – juokiasi dizainerė.

Nauju iššūkiu Astai tapo kita G.Kažemėko idėja – drabužių fotosesiją surengti absoliučiai kitokioje nei Toskana vietoje – Norvegijoje.

„Gamta ten tokia įspūdinga, kad baisu, jog nustelbs modelius. Reikėjo su ja ne konkuruoti, o prie jos tiesiog prisiglausti“, – sumanė Asta.

Ir vėl ji atvėrė savo lobių skrynios – rūsio duris. Bet ten jau viskas buvo iššluota.

„Ir staiga matau – kėpso užkištas maišas, o jame – man kažkada dovanoti 6–7 vyriški lietpalčiai, dar su etiketėmis, pirkti už vagnorėlius. Prisimenu, bandžiau pažįstamiems įsiūlyti, bet visi kratėsi. Matyt todėl, kad priminė ekshibicionistų parkuose pamėgtą apsiaustą“, – juokiasi Asta.

Ji išardė lietpalčius, gavo krūvą standžios, tvirtos medžiagos. Smėlio, pilkos, samanų spalvų.

„Ir man čia iškart pakvipo Norvegija. Gamtos rūstumas, pilkų uolų grožis, samanos, žmonių tvirtumas. Iš buvusių lietpalčių sukūriau tris modelius – sijoną, švarką, apsiaustą, kuriuos buvo galima dar visaip transformuoti.

Rankoves sujungiau virvėmis – lyg duoklė vikingams. Tuo metu žydėjo lubinai. Ir jie tapo modelių puošmenomis“, – dizainerė rodo nuotraukose įamžintus savo kūrinius, kuriuose nesunkiai pajusi Norvegijos gamtos didybę.

Kodėl rūbų nesukūrus fotosesijai ne mažiau gražiame Lietuvos kampelyje – Nidoje? Ir akcentuojant ne tiek jos grožį, kiek nelengvą čia, tarp smėlynų, kažkada įsikūrusių žvejų praeitį? Ir visa keturių žmonių grupė atvyko į rudenėjančią Nidą.

„Kadangi aš jau nebegalėjau kitaip – tik iš ko nors nepatrauklaus kurti ką nors gražaus, patraukiau į vieną Kauno ūkinių prekių parduotuvę. Žiūriu – dėžėje guli sumestos kieto žalio brezento, gal švedų miškininkų, striukės. Uodų neperkandamos ir neperpučiamos. Po 30 centų už vieną! Parsitempiau kokias aštuonias namo.

Ką darysiu? Su Nidos grožiu jos neturi nieko bendra. Ir nereikia, nusprendžiau, tai bus maištas prieš Nidos sentimentalumą. Pasistačiau manekeną ir ėmiau kažką lipdyti.

Ką? Net nepasakysiu. Sluoksnį po sluoksnio, net manekenas ėmė nuo svorio smegti. Pasvėriau – sukurtas apdaras svėrė 7 kilogramus. Su baime aprengiau Liną – ar paeis per kopas? O dar Gintautas liepė jai neštis žagarus. Ir kas nutiko? Nuostabiausias nuotykis! Ne Lina rūbą, bet rūbas ėmė ją valdyti, vesti, diktuoti eiseną, kryptį! Ir ji brenda išdidi, tvirta per tą smėlį, virš galvos iškėlusi žagarus, o dar aukščiau klykia išskrendantys paukščiai, ratus suka ereliai. Žiūri ir nebesupranti – ar čia šiandiena, ar sena sena praeitis“, – romantiškai pasakoja dizainerė.

– O koks tų modelių likimas? – klausiu Astos apgailestaudama, kad toks grožis lyg miražas, nykstantis pakliuvęs į kasdienybę.

– Kažkur nugulti. Taip, jie yra tos aplinkos, tos nuotaikos kūdikiai. Jie – tai netikėtumas, impresija, nešabloniškumas. Antrą kartą jų negalėčiau pakartoti. Dabar net nebežiūriu į gražius audinius. Norisi kurti ką nors neįprasta, tegu su klaidomis, neteisingais sprendimais. Tokia kūryba man yra pats grožis.

– Kalbėdamasi su jumis, žiūrėdama jūsų modelius kartais pasijusdavau lyg kuriamame filme. Ar dar niekas nepasikvietė į teatrą ar filmavimo aikštelę?

– Ne, bet apie tai svajoju, todėl vieną dieną būtinai suskambės telefonas ir kas nors pasiūlys: ar nenorėtumėte? – juokiasi Asta, vesdamasi iš savo lobių rūsio į pienėmis pasipuošusį kiemelį gerti arbatos.

Fotosesija – dovana žmonai

Gintautas Kažemėkas: „Apie fotosesiją negalvoju ilgiau kaip 0,01 milisekundės. Viskas gimsta čia ir dabar.

Savo žmonos Linos su niekuo nesugretinsiu. Kai užsienyje matome vyrą fotografuojantį savo žmoną kokio fontano fone, neklausiame, kodėl jis fotografuoja ją, o ne kitą -- gal lieknesnę ar gražesnę? Kodėl nuostabios gamtos fone ji vilkti treningą ar šortus?

Aš nesu reklamos fotografas, Lina -- ne modelis, o žmona. Toskanoje buvo jos gimtadienio savaitė, tai fotosesija buvo savo rankomis jai padaryta dovana. Kokio amžiaus ji bebūtų, tokia dovana visada bus aktuali.“

Norėdami komentuoti turite prisijungti.
Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.