Aštuonerius metus kasdien, susėdus prie stalo visai šeimai, konsulas užsimindavo, kad metas keliauti į Australiją ir parodyti vaikams – dabar jau dvidešimtmetei Karolinai bei šešiolikamečiam Antonio Johnui – savo tėvynę.
„Be to, juk ir vaikai turi Australijos pilietybę, labai norėjau parodyti jų šalį, tad priežasčių ruoštis į tolimą kelionę buvo pakankamai“, – „Stiliui“ sakė Antonio.
Su žmona Asta jis kartą ten jau lankėsi, o štai vaikus nuvežti vis neatsirasdavo progos – sutrukdydavo mokslai, darbas ar kiti netikėtumai.
Į Australiją geriausia vykti tuomet, kai Lietuvoje žiema. Tačiau vaikai – moksleivis sūnus ir Milano mados bei dizaino mokyklos Marangoni instituto studentė duktė – turi vos kelias savaites atostogų per Kalėdas.
„Šventinis laikotarpis kelionei – ne pats geriausias, todėl šįmet, susiruošęs skristi į Australiją darbo reikalais, pasiėmiau ir šeimą, numojęs ranka į orus“, – sakė A.Meschino.
Jo tėvas kažkada iš Italijos emigravo į Australiją, tačiau kai mažajam Antonio sukako 11 metų, šeima grįžo į Europą.
„Italijoje gyvenanti mano mama iki šiol kartais suabejoja, ar buvo verta grįžti į Europą, bet aš tėvo sprendimu esu labai patenkintas – kitaip nebūčiau sutikęs Astos ir sukūręs tokios gražios šeimos“, – įsitikinęs konsulas.
Australija – tokia didelė, kad Meschinų šeima pasimėgavo ir šiluma, ir vėsa: 35 laipsniai juos lydėjo Kakadu nacionaliniame parke, o šiltas striukes teko traukti Melburne, kur laikėsi 0 laipsnių temperatūra.
Paslaptingieji šventieji aborigenų akmenys – Kata Čiuta ir Uluru, čiabuvių raižiniai olose, ilga kelionė automobiliu ir pėsčiomis per uolas iki Bilabongo ežero, kuriame galima maudytis tik trumpą momentą, kai jame nėra krokodilų, kiti gamtos stebuklai – Meschinų šeimyna pamatė daug, bet konsului ne tai buvo svarbiausia.
Jis akies krašteliu stebėjo savo vaikus – kaip jiems pasirodys Australija, ir buvo laimingas matydamas, kad jie viskuo stebisi ir žavisi.
A.Meschino gimė ir augo, kaip sako, savo mylimiausiame Australijos trikampyje – Niukasle. Krantą skalauja Tasmanijos jūra, o žemyne susidaręs natūralus jos baseinas, štai jame – saugiame ir šiltame – taškydavosi mažasis Antonio.
Konsulo gimimo istorija neįtikėtina: mama nesuspėjo pasiekti Niukaslo ligoninės, berniukas gimė greitosios pagalbos automobilyje.
„Gal todėl iki šiol taip mėgstu keliauti“, – pokštavo Antonio.
Žinoma, ligoninėje su mama juodu dar pagulėjo. O šiomis dienomis vietoj jos įkurtas viešbutis – štai jame konsului ir buvo svarbiausia apsistoti su visa šeima. Širdį virpino ne tik gimtosios vietos, bet ir ten likusios tetos rūpestingumas.
„Mama dirbo, mane prižiūrėdavo jos sesuo. Dabar susitikus pasiūlė savo nuostabių kotletukų, kuriuos taip mėgau mažas būdamas“, – pasakojo A.Meschino.
Meschinų atžalos be galo džiaugėsi sutikę būrį pusbrolių bei pusseserių.
A.Meschino pusbrolis pateikė netikėtumą: nors jau buvo kartu pasibuvę, likus dienai iki skrydžio į Lietuvą jis atvyko į viešbutį su vaišių kupinu iškylų krepšiu ir pasiūlė dar pasimėgauti vieniems kitų draugija parke.
„Iššovė vintažinio šampano butelis, su pusbroliu svarstėme, kada vėl galėtume pasimatyti, ir štai tuomet mano akyse susitvenkė ašaros. Taip nebuvo nutikę, ko gero, jau gerą dešimtmetį, kai mirė mano tėvas. Jei susigraudindavau, tai vienumoje. Šįkart neišlaikiau. Pamačiau savo sūnaus akis ir akimirksniu suvokiau, kad mane jis mato kitoje šviesoje, kad tėvas – irgi žmogus, su jausmais, emocijomis... Pamenu, savo tėvą tam tikra prasme atradau būdamas gal trisdešimties metų – iki tol, kaip ir dauguma jaunuolių, pykdavau dėl jo draudimų bei nurodymų“, – kelione ne tik po žemyną, bet ir per savo bei vaikų širdis džiaugėsi konsulas.
Nors viskas kasdien stulbino, porą momentų šeima vis dėlto išskiria kaip ypatingus. Meschinų šeima jau daug keliavusi, tačiau jų atžalas vis tiek nustebino žmonių bendravimas. Visi visada visur maloniai bendrauja! Štai Lietuvoje susitikę lifte žmonės paprastai tyli žiūrėdami į batus, net nepasisveikina. O Australijoje liftas – tarsi gerų draugų ar giminių susitikimo vieta: žmonės būtinai sveikinasi ir užmezga pokalbį.
„Štai šįryt ėjau gražiu klubo „IDW Esperanza Resort“ kiemu, matau dailią porą su vaikučiu, pasisveikinu, o jie nė burbt! Australijoje tai būtų neįtikėtina“, – palygino A.Meschino.
O patys Antonio ir Asta buvo nustebinti vaikų reakcijos: Karolina ir Antonio Johnas dėkojo tėvams po W.A.Mozarto operos „Figaro vedybos“ Sidnėjaus operos teatre. Buvo dvejonių, ar vaikams patiks beveik keturias valandas trunkantis spektaklis, ir tėvai buvo maloniai nustebinti džiaugsmingos atžalų reakcijos.
A.Meschino svarsto, kad greičiausiai niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Jei į Australiją jie būtų išvykę prieš 8 metus, vaikai gal nebūtų visko taip gerai suvokę, supratę – dabar subrendę jie į viską žvelgia kitomis akimis.
Įkvėpti įspūdžių visi vieningai sutarė vėl į Australiją vykti po dvejų metų – kai Karolina baigs institutą, o Antonio Johnas – mokyklą.
