Iš kvaišalų pragaro pakilęs kunigas K. Dvareckas padeda kitiems

Kai dabar kunigas Kęstutis Dvareckas (35 m.) užsimano išlenkti taurelę, siekia ne jos. Tiesiog atidžiai pagalvoja: gal pervargo ir derėtų gerai pailsėti? To jis siekia išmokyti kitus, įkliuvusius į kvaišalų – alkoholio, narkotikų – pragarą, – rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

Kunigas 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“ – ji teikia pagalbą nuo kvaišalų priklausomiems asmenims, padeda grįžti į kasdienį gyvenimą po reabilitacijos.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Kunigas 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“ – ji teikia pagalbą nuo kvaišalų priklausomiems asmenims, padeda grįžti į kasdienį gyvenimą po reabilitacijos.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Tai, kad Kęstutis yra kunigas, kaip tik gąsdina kai kuriuos besikreipiančius į bendruomenę „Aš esu“. Tačiau pasitikėjimas pradeda augti, kai jis papapasakojo savo prisikėlimo istoriją.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Tai, kad Kęstutis yra kunigas, kaip tik gąsdina kai kuriuos besikreipiančius į bendruomenę „Aš esu“. Tačiau pasitikėjimas pradeda augti, kai jis papapasakojo savo prisikėlimo istoriją.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Pats atsikratęs priklausomybės, Kęstutis rado būdų ir pajuto džiaugsmą atsipalaiduoti blaiviai – kad ir pažaisti su savo globojamu šunimi.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Pats atsikratęs priklausomybės, Kęstutis rado būdų ir pajuto džiaugsmą atsipalaiduoti blaiviai – kad ir pažaisti su savo globojamu šunimi.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Pats atsikratęs priklausomybės, Kęstutis rado būdų ir pajuto džiaugsmą atsipalaiduoti blaiviai – kad ir pažaisti su savo globojamu šunimi.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Pats atsikratęs priklausomybės, Kęstutis rado būdų ir pajuto džiaugsmą atsipalaiduoti blaiviai – kad ir pažaisti su savo globojamu šunimi.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Daugiau nuotraukų (4)

Silvija Kuprionytė („Lietuvos rytas“)

2016-01-08 10:11, atnaujinta 2017-06-11 15:45

Kunigas 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“ – ji teikia pagalbą nuo kvaišalų priklausomiems asmenims, padeda grįžti į kasdienį gyvenimą po reabilitacijos. Po metų „Aš esu“ tapo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ struktūros dalimi.

– Jei kreipiuosi į jūsų įkurtą organizacija „Aš esu“, kokios pagalbos galiu tikėtis?

– Žmogus tiesiai po detoksikacijos gali atvykti pusei metų į mūsų būstinę Vilniuje žengti pirmųjų žingsnių. Dirbti pradėjau vienas, dabar mūsų 19.

Teikiame pagalbą ir artimiesiems. Pirmadieniais vyksta atviri paramos grupės susitikimai. Ateina ne tik besigydantys, bet ir jų artimieji. Užsuka ir tie, kurių prasigėrę ar narkotikus vartojantys artimieji kol kas apie gydymą net nenori girdėti.

– Daugeliui atrodo, kad tokių organizacijų kaip jūsiškė pagalbos reikia žmonėms iš asocialių šeimų ar visiškai visuomenės dugne atsidūrusiems. Kokie žmonės dažniausiai kreipiasi į jūsų bendruomenę?

– Įvairiausi: nuo Nacionalinės premijos laureatų iki socialiai pažeidžiamiausių. Keista, tačiau mūsų bendruomenėje žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra ne ką mažiau nei baigusių šešias klases.

– Dažniau kreipiasi vyrai ar moterys?

– Vyrai pirmauja šiuo klausimu, bet tai nereiškia, jog vartojančių moterų yra mažiau. Jei kalbėsime apie alkoholizmą, moterų degradacijos laikotarpis trunka ilgiau nei vyrų. Be to, jų priklausomybę nuo svaigalų keičia priklausomybė nuo vaistų ir jos dešimtmečius ištempia maitindamos farmacininkus. Dauguma turi vaikų, galbūt dėl to jos jaučiasi neturinčios teisės skirti laiko gydytis.

– Priklausomų žmonių psichika būna paveikta, jų elgesys sunkiai prognozuojamas. Ar jaučiatės saugus su tokiais dirbdamas?

– Jei asmuo sveiksta, jo elgesys nuspėjamas. Tačiau jie – puikūs manipuliuotojai, tad ne kartą būnu gražiai apvyniojamas aplink pirštą.

Jei žmogus nenori sveikti, jis gali išeiti. Sveikstantys yra šimtą kartų geresni už neturinčius priklausomybės. Atsiprašau už tokį palyginimą, bet jie tikrai labai geros širdies, paprasti, gebantys pasiaukoti labiau nei kiti.

– Kodėl žmonės pradeda gerti, vartoti narkotikus?

– Tai paveldima genetiškai, įtakos turi aplinka.

Džiaugiuosi sutikdamas sąmoningų abstinentų – tų, kurie, žinodami kvaišaluose paskandintą savo šeimos istoriją, vis dėlto atsilaikė.

Kiti neištveria paauglystėje graužiančio nerimo, kompleksų, užgriuvusių bėdų – juk išgėrus viskas atrodo lengviau. Kai žmogus problemą skandina svaigaluose ar narkotikuose, greitai tampa priklausomas. Žinoma, tai individualu – vienas prie kvaišalų pripranta labai greitai, o kitas paragavęs nesupras „kaifo“.

– Dirbate ne tik su priklausomybę turinčiais asmenimis, bet ir su jų artimaisiais. Kodėl to reikia?

– Kartais padėti artimiesiems sunkiau nei sergantiems. Būna – vyras geria dvidešimt metų, tačiau jam pradėjus blaiviai gyventi, šeima išyra.

Į mane kreipėsi pora moterų, kurios prašė, kad daryčiau ką nors, nes nebeatpažįsta blaiviai gyvenančių savo vyrų. Jeigu tokia moteris priprato dvidešimt metų laikyti visus keturis namų kampus, apšokinėti vyrą, ji nebeturi savo interesų, gyvena nuolat apimta nerimo.

Artimiesiems atsiranda netiesioginė priklausomybė, o tai irgi psichologinis sutrikimas. Ilgainiui žmonės nebesugeba gyventi savo gyvenimo, nes jį pamažu užgrobia artimas sergantis žmogus, visos mintys ir poreikiai sukasi tik apie jį.

Keista, tačiau atsikračiusi vieno alkoholiko moteris neretai pradeda gyventi su kitu tokiu pat. Nes ji nebemoka gyventi savo gyvenimo, jai jis tuščias ir neįdomus, jeigu nėra dėl ko išgyventi ir su kuo bartis.

Tokių yra ir vyrų.

– Kokie reikalavimai keliami norintiems pasveikti?

– Vienintelis – nustoti vartoti, o tada mes galėsime padėti.

– Kuo sergantiems padeda jūsų, kaip kunigo, statusas, ar dėl to į jus žiūrima pagarbiau?

– Kaip tik kai kuriuos gąsdina tai, kad esu kunigas – žmonės bijo pasmerkimo, nesupratimo. Pasitikėjimą labiau kelia tai, kad pats buvau priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų. Žmonėms pasakoju ne tik teoriją, bet ir tai, ką išgyvenau pats, nes esu perėjęs įvairius etapus.

– Veiklą pradėjote jūs vienas, tam reikia žinių. Turėjote socialinio darbo patirties?

– Aš esu baigęs Erfurto universitetą, Katalikų teologijos fakultetą, krikščionišką socialinį bažnyčios mokymą. Trejus metus dirbau socialiniu darbuotoju Bernardinų socialiniame paslaugų centre.

Pamenu, mane kvietė viena reabilitacinė bendruomenė atlikti praktikos, bet buvau skeptiškai nusiteikęs: kokia dar gali būti pagalba, tie narkomanai patys kalti! Dabar juokinga tai prisiminus – taip jau nutinka tiems, kurie labai kategoriški, juk pats paslydau.

– Ar dar vis kyla pagunda, tarkime, išgerti taurę alkoholio?

– Žinoma, ir būtų keista, jeigu tokio potraukio nejusčiau. Dar neturiu ilgametės patirties, šiuo metu – devintieji mano blaivybės metai.

Kai pajuntu norą išgerti, žinau, kad man trūksta ne alkoholio. Galbūt pervargau, gal neskiriu laiko poilsiui, gal pasiilgau geros draugijos prie arbatos puodelio. Noras atsipalaiduoti nėra nuodėmingas, tik reikia rasti būdų tą poreikį patenkinti sveikai ir tinkamai. Juk nesame robotai, jei ignoruosime atsipalaidavimo poreikį, pervargsime, o toks žmogus neatsparus blogiui.

– Ar nepradėti gerti, vartoti narkotikus lengviau, kai esi atsiribojęs nuo tai darančių žmonių?

– Gali visą gyvenimą būti aplinkybių auka arba pats keisti aplinkybes.

– Kada stoja tas momentas, kai galima sakyti, kad žmogus pasveiko?

– Nėra tokio termino „pasveiko“. Visada yra liekamųjų reiškinių.

Psichologai brėžia dvejų metų abstinencijos ribą. Nuoseklus darbas su savimi padeda žmogui tik apsveikti. Tuomet jis yra nepavojingas sau ir aplinkiniams.

Pasaulyje priimta sakyti, kad pasveiksta trys procentai. Šis klausimas labiausiai mane trikdo. Jei skaičiuosime tuos, kurie pasirašė sutartį gyventi bendruomenėje ne trumpiau, nei mes tariamės, tai būtų per devyniasdešimt procentų, bet tarp jų yra tokių, kurie išėjo vos po poros savaičių.

Anksčiau, kai taip nutikdavo, jusdavau kaltę, kad ko nors nepadariau. Juk kai kuriuos tenka ir laidoti... Vėliau atėjo suvokimas, kad nesu visagalis. Mes galime sudaryti sąlygas žmogui padėti pačiam sau, bet, deja, nieko už jį patį padaryti negalime.

– Jūsų bendruomenei „Aš esu“ reikalingos lėšos – iš kur jų gaunate?

– Anksčiau žmonės buvo kviečiami susimokėti bent dalį, nes išlaidos tikrai nemažos: komunaliniai mokesčiai, maitinimas... Šiandien gydymas nemokamas. Mūsų biudžetas yra apie 7250 eurų per mėnesį – daug, ir kartais tai gąsdina.

Mus remia Amerikos fondas „Lietuvos katalikų religinė šalpa“, taip pat vokiečių katalikų solidarumo fondas „Renovabis“ skirtas Rytų valstybėms. Pastaruosius metus reabilitacijos išlaidas padengia Narkotikų kontrolės departamentas.

– Iš kur tiek užsispyrimo ir ryžto, nesinori vieną dieną imti ir viską mesti?

– Norisi, norisi... Neturiu kito pasirinkimo, tai yra ir mano sveikimo dalis. Kiti mane priverčia pasitempti. „Aš esu“ turi gydomąjį efektą man pačiam.

Kartais, kai man svyra rankos šiame darbe, malonu sutikti išsigydžiusius žmones ar sulaukti jų skambučio ir sužinoti, kad jiems puikiai sekasi.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.