Sportininkas su mylimąja Airine augina beveik dvejų metų sūnų Ramirą, kuriam jau dabar sporto salė suteikia daug laimės. Vos į ją įlėkęs sūnus pribėga prie bokso kriaušės ir smalsiai žiūri, kaip kovotojai treniruojasi. Sergejus nusišypso, kad jeigu sūnus pareikš norą išmokti kovoti, būtinai išmokys, kad taptų geriausias.
S.Maslobojevas tokio savo tėvų palaikymo nejuto – jie manė, kad tai sportas, nešantis mirtį. „Ir taip mano visi. Jeigu kovotojas miršta ringe, kaltas tik jis pats. Tai sportininko neišmanymas, jo klaidos“, – kalbėjo sportininkas.
Svajonė užsiimti šiuo sportu pradėjo pildytis, kai vyras buvo aštuoniolikos. Draugas parodė kelis vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotos gražiausios kikbokso kovos. Tada jaunuolis užsispyrė siekti tikslo – pradėjo ieškoti klubo, kuriame galėtų treniruotis. Radęs tinkamą jau tada jautė neapsakomą malonumą. „Atsimenu, treniruotės man suteikė tiek daug džiaugsmo! Važiuodavome į kovas. Nors pralaimėdavau, grįždavau su keliais laimėtais eurais ar svarais kišenėje ir jausdavausi laimingas“, – sakė jis.
Kovų nelaimi, bet jėgų turi pakankamai – taip Sergejus suprato, kad netinkamai treniruojasi. „Atsirado traumos, kurių buvo galima išvengti, o mano noras laimėti buvo toks didelis, kad jos tik paskatindavo judėti į priekį“, – šypsojosi vyras. Netrukus Sergejus pakeitė klubą bei trenerį, suvokė, kad šioje sporto šakoje jis daug stipresnis.
Užsispyrimas davė vaisių – pergalių buvo, tačiau prieš septynerius metus Sergejus išvyko į Norvegiją dirbti. Metė sportą, o svetur dirbo puikiai mokamą darbą – galėjo sau leisti ką tik panorėjęs. Metus trukusį tokį gyvenimą staiga pakeitė galimybė būti vienam geriausių. Pasitaikė proga kovoti su pasaulinio lygio žvaigžde kovotoju Jeffu Monsonu. Po didelės pertraukos, savaitę dar bandęs treniruotis, vyras į varžybas atvyko beveik nepasiruošęs.
„Pralaimėjau, tačiau pasirodžiau visai neblogai. Jaučiau, kad galėjau laimėti, bet abi kojas sutraukė mėšlungis“, – nusivylimo neslėpė sportininkas, kuriam pergalė būtų atvėrusi visas pasaulio duris.
Po tokio nusivylimo vyras metė darbą Norvegijoje, su treneriais pradėjo treniruotis JAV, Tailande. „Yra posakis: jeigu sportas trukdo mokslui, reikia mesti mokslą. Tą nuoskaudą vis sau primenu ir kai pradedu mažiau sportuoti, atsimenu, kad laukiamiausias momentas gali pasitaikyti neplanuotai, todėl dabar tikrai jo nepraleisiu“, – neabejodamas kalbėjo S.Maslobojevas, dar 2013 metais Brazilijoje tapęs pirmuoju Pasaulio kikbokso organizacijos (WAKO) čempionu.
Sergejus kasdien treniruoja ne tik vyrus, bet ir moteris.
Šeima, treniruotės, darbas – tai, dėl ko vyras šiuo metu gyvena. Nors kikbokse reikia aršumo ir, regis, tenka pamiršti visus jausmus, namie jis – dėmesingas vyras, kuris dėl mylimos moters ir sūnaus galėtų padaryti viską. „Tai mano silpnoji vieta, kurią ypač saugau. Žinau, kad viskas, kas susiję su šeima, mane uždega kaip degtuką“, – tvirtino sportininkas.
Mylimosios ašaros prieš sportininko kovą reiškė ne ką kita, o susirūpinimą dėl savo vyro ir vaiko tėvo. „Ji pasakė, jog tikriausiai nebegalės daugiau žiūrėti mano kovų, bet ne dėl to, kad manęs nepalaiko“, – sakė S.Maslobojevas.
– Prisipažinote, kad iš tėvų nesulaukėte jokio palaikymo, nebendravote. Galbūt jiems buvo skaudu matyti, kaip sūnus mušasi, – juk lengvai galima patirti traumą, kuri gali tapti našta visam gyvenimui.
– Viską, ką man tėvai sakydavo, aš darydavau priešingai. Retai jie man pasakydavo ką nors gera – labai trūko jų paramos. Dažniausiai girdėdavau, kad nesugebėsiu, nepadarysiu. Tuomet paaugliškai norėdavau pasipriešinti. Tai mane stūmė į priekį, versdavo stengtis. Po pirmų nesėkmingų varžybų grįždavau namo kruvinomis rankomis, rodydavau mamai pinigus, o ji paskendusi ašarose sakydavo, kad geruoju tai nesibaigs. Tėvai nežiūrėdavo mano varžybų.
Gyvenau Klaipėdoje, blogai su jais sutariau. Vėliau išsikrausčiau į Vilnių, o tada pastebėjau, kad labai pagerėjo santykiai su tėvais, jie pradėjo stebėti mano kovas – tapo didžiausiais sirgaliais. Tėvai suprato, kad šiuo keliu einu rimtai ir tikrai visko nesiruošiu nutraukti.
– Galėtumėte suskaičiuoti, kiek kartų jums lūžo kaulai?
– Pažiūrėkit į mano rankas. Ar matote, kokios skirtingos? Niekada neskaičiavau traumų, bet jų labai daug. Dažniausiai lūžta rankos. Bet esu gyvas ir sveikas – viskas sugyja. Kai pradėjau sportuoti, nosis nė karto nelūžo, lūžo jau kiti kaulai, kuriems tekdavo daugiau krūvio.
– Ar po patirtų traumų nepasvarstote, kad norėtumėte viską mesti?
– Pagalvoju tik apie tai, kad ko nors nepadariau, blogai kovojau. Stereotipiškai mąstantys žmonės mano, kad gali ir numirti ringe. Šis sportas baisus tik tiems, kurie į jį žiūri plika akimi. Bet tai nėra vien tuščios muštynės. Viskas, ką darai su savo kūnu, – menas. Mokaisi savo kūną taisyklingai ir harmoningai sukti. Ir kai reikiamai viską padarai, neišeikvoji daug energijos. Dažnai visi mano, kad reikia jėgos, o iš tikrųjų reikia laisvumo ir susikoncentravimo.
Po bet kokių traumų mane motyvuoja noras matyti save kažkur aukščiau. Vieni gauna į kaulus ir palūžta, o aš atvirkščiai – kritikuoju tik save. Juodu darbu pasiekiau savo rezultatų, bet dar nenugalėjau visų pasaulio kovotojų.
– Kada nors esate jautęs baimę?
– Anksčiau jausdavau ne tik kovos, bet ir scenos baimę. Dabar vis dar išlikęs jaudulys, tačiau tai visai nesusiję su priešininku. Niekada negalvodavau, kaip jis kausis. Jausdavau baimę nepadaryti to, ką privalau, tam tikrais momentais pražiopsoti smūgį. Scenos baimė visada buvo, bet pastaruoju metu su tuo pavyksta susitvarkyti. Neseniai pakalbėjau su stipriu kovotoju Pavelu Žuravliovu, pasirodo, kad ir jis jaučia didžiulę scenos baimę. Ir jam net per svėrimą prieš kovą dreba rankos, o kūnas, rodos, išsibalansavęs. Pakalbėjęs su Pavelu supratau, kad tai yra norma. Susijaudinimas ir adrenalinas turi būti, bet privalai išmokti visa tai valdyti ir nukreipti tinkama linkme.
Ne kartą patyriau, kad nesusitvarkiau su savo emocine būsena ir perdegiau. Tada pradėdavau abejoti, per daug galvoti. Ir kai užvaldo tokia būsena, išeini į kovą, pasidarai lėtesnis, nėra aštrumo, parodai tik trisdešimt procentų savo pasiruošimo. O jeigu pavyksta tai sukontroliuoti – pasirodai visu šimtu procentų.
Laikui bėgant keičiasi mano stilius. Anksčiau buvau dinamiškas, dirbau kūnu, daug šokinėjau. Dabar stengiuosi dirbti protu, mažiau judu, žiūriu, kaip pataikyti, suklaidinti priešininką. Kartais labai įsiaudrinu, bet plika akimi to karšto būdo nepamatys niekas. Būna, kad baisiai skauda, bet to neparodau. Kartą kovojau lūžusia ranka. Ja gąsdinau savo priešininką, o kaire smūgiavau.
– Tikriausiai esate griežtas sau ir nesilepinate saldumynais.
– Anksčiau ruošdavau sveikus pusryčius sau ir šeimai. Plakdavau visokius kokteilius, valgydavau košę, kiaušinius. Net Airinę išmokiau valgyti pusryčius – tai svarbiausias dienos maistas. Vėliau supratau, kad šeimai tokie sveiki patiekalai ne prie širdies, todėl valgydavome atskirus patiekalus. Žinoma, per varžybas valgau tik mėsą be druskos, daržoves, riešutus. Iš pradžių tokia mėsa neskani, bet po kelių dienų pradedi burnoje jausti skonių žaismą. Pasidaro labai įdomu ir skanu.
Nesu iš tų, kurie mėgsta saldumynus. Bet jeigu jų namie yra ir galiu sau tai leisti, nepraeinu pro šalį. Tas pat ir dėl picos – jeigu būna proga, tai ir suvalgau. Maitinuosi galvodamas. Aišku, būna laisvas laikas ir, pavyzdžiui, savaitę leidžiu sau pasilepinti. Stalą nukraunu visokiais gardumynais ir juos valgydamas žiūriu filmus. Tai būna retai, tačiau po tokių proveržių pamatau, kad pilvas išsipučia, todėl greitai grįžtu į senas vėžes. Reikia mokėti sustoti.
– Kovose reikia šaltakraujiškumo. O koks esate šeimoje?
– Stengiuosi savo mylimos moters neapkrauti sunkiais darbais. Ją ir vaiką viskuo aprūpinti, kad jiems nieko netrūktų. Visi kartu mėgstame žvejoti – mažąjį pratiname prie gamtos, nes ji yra nuostabi, ją reikia mylėti. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, kartais per darbus trūksta to jaukumo, šiltumo ir suprantu, kad gal ir labiau galėčiau rūpintis šeima, parodyti savo švelniąją pusę. Stengiuosi būti atrama. Esu jautrus, bet, kaip ir visi vyrai, to neparodau. (Šypsosi.)
Būna momentų, kai pasiduodu emocijoms. Psichologiškai juk visada lengva palūžti.
Bet tokiais momentais būnu vienas, susitvarkau pats. Kažkada bandydavau kalbėti su Airine, bet kai ji mane pradeda guosti, atrodo, kad tarsi teškia šlapiu skuduru per veidą. O man tai nepatinka, verčiau pasiimu baltą lapą, susidėlioju, kas ne taip, ką reikėtų keisti. Ir viskas praeina.
– Papasakokite savo meilės istoriją.
– Su Airine mes pažįstami jau seniai. Kai man buvo aštuoniolika, draugavau su tuomet geriausia jos drauge, kuriai buvo septyniolika. Airinė buvo keturiolikmetė. Vis sutikdavau ją ir matydavau, kaip ji auga, bręsta ir gražėja! Prieš ketverius metus po varžybų užėjau į barą, kuriame ji dirbo. Airinė prisėdo šalia pasikalbėti. Daug bendravome ir net nepastebėjau, kaip pabučiavau jai į petį.
Pasakiau, kad vieną dieną ji bus mano žmona ir pagimdys sūnų. Pats nesupratau, ką kalbu, o ji išsprogdino akis, nusišypsojo. Suvokiau, kad tarp mūsų užsimezgė stiprus ryšys, vėliau ji metė visus darbus ir išvažiavo su manimi į Vilnių.
– Kuo dabar užsiima jūsų mylimoji?
– Džiaugiuosi, kad augindama sūnų ji sugalvoja ir papildomos veiklos. Ir ką tik ji sugalvoja, aš jai pritariu ir skatinu veikti. Kartais man atrodo, kad galbūt tam tikra veikla finansiškai nėra naudinga, bet visada siūlau bandyti. Juk nepabandęs nesužinosi. Buvome atidarę kabinetą, kuriame ji mėgino daryti limfometražinį masažą. Neapsimokėjo – pardavėme. Jos specialybė yra kirpėja, puikiai kerpa, šukuoja, priaugina plaukus, juos tiesina keratinu. Tai labai kruopštus ir moteriškas darbas. Matau, kad iš jos klientės išeina apsidžiaugusios. Dabar naujas pomėgis – siūti. Pradėjo lankyti siuvėjų kursus, nupirkome dvi siuvamąsias mašinas. Namie dirba, siuva drabužius vaikui.
– Ar sunku gyventi su jumis?
– Ar žmona nematys mano prisipažinimo? (Šypsosi.) Nėra lengva. Kai kažkada gyvenau su bičiuliu, atrodė, viskas lengva ir paprasta. Bet kai atsirado šeima, viskas kitaip. Reikia daug dėmesio. Atrodo, kad iš tavęs kažko tikimasi, o kai nesuspėji, blogai jautiesi. Manau, taip būna visose šeimose. Reikia mokėti prisitaikyti. Vadovaujuosi posakiu: „Jeigu tau kas nors nepatinka arba nesusikalbi, pamėgink pakeisti savo požiūrį, o ne kitą žmogų.“ Tai sunku, bet veiksminga.
– Jeigu reikėtų apginti mylimąją, ar eitumėte į kovą dėl jos?
– Manau, kad ji pati apsigintų. (Šypsosi.) Ji labai stipri ir tvirta, to tvirtumo kartais netgi būna per daug.
Airinė labai tikra. Ši savybė ir pykdo, ir verčia ją beprotiškai mylėti.
Jeigu kas nors Airinei nepatinka, būtinai tai pastebiu. Ji nėra dviveidė. Tai žavi.
– Gajus požiūris, jog sportininkai dažnai kumščius paleidžia ir viešumoje. Prieš trejus metus, vos tapęs pasaulio kikbokso čempionu, jūs buvote įsivėlęs į muštynes kavinėje, buvote apkaltintas neva jas pradėjęs.
– Lietuvoje yra daug sportininkų, kurie visai nesusiję su kovų menais, bet patenka į policijos akiratį. Tie, kurie mušasi, užsidega ne dėl to, kad yra tam tikros sporto šakos atstovai. Jeigu pažiūrėtume į Aziją, ten dėl kovos menų varžybų žmonės paleidžiami net iš kalėjimų. Tai stabilizuoja ir ramina žmogų. Adrenalinas suteikia laimės.
O dėl mano atvejo, tai buvau ne vietoje ir ne laiku. Kaip tik buvau laimėjęs pasaulio čempiono titulą, kavinėje visi mane sveikino. Buvau su pažįstama kompanija, prie mūsų priėjo nemandagi administratorė – keiksnojosi. Paprašiau palikti mūsų staliuką ramybėje, nes laukiau sąskaitos ir ruošiausi išeiti. Ji dar labiau įsiaudrino, išvadino mane negražiais žodžiais, o aš susinervinęs ją apipyliau alumi, kad atvėstų. Viskas taip įsisiūbavo, patekau į nepavydėtiną situaciją – mano pažįstami susirėmė su apsaugininku ir ta moterimi, o aš visus raminau ir skirsčiau, nes supratau, kad tai geruoju nesibaigs. Atvažiavo policija ir supratau, jog liksiu kaltas aš, nes juk moku muštis! Mano rankos buvo švarios, bet galiausiai visi iš manęs prašė piniginės kompensacijos.
– Jeigu sūnus nuspręstų eiti jūsų pėdomis, palaikytumėte ir duotumėte jam patarimų?
– Iš tikrųjų nežinau, ar norėčiau, kad sūnus pasirinktų mano kelią, ar visai nežiūrėtų į šią pusę. (Šypsosi.) Žinoma, šio sporto pagrindus jis tikrai išmanys, tai neišvengiama, nes aš tuo gyvenu. Jau dabar salėje jam labai patinka. O kai ateis laikas pasirinkti, ko gyvenime nori, mielai jį palaikysiu priimant bet kokį sprendimą. Pats neturėjau didelio tėvų palaikymo, todėl trokštu, kad sūnus tai jaustų.
– Ar esate griežti tėvai savo sūnui?
– Žmona minkštesnė, labiau lepina. Leidžia jam ir namus sujaukti. Pavyzdžiui, ji kepa pyragą ir siunčia man vaizdo įrašus, nuotraukas, kaip savo kulinarinius sugebėjimus rodo ir sūnus. Visi namai paskendę tešloje! Jis per dešimt minučių gali sujaukti visą tvarką, bet už tai negalima pykti. Stengiuosi kai kada užsimerkti, nes žinau, kad buvau toks pat. Sūnus gudrus, jei nenori girdėti, tai ir negirdi, o kai nori, kad jam parodytume dėmesį, atbėga ir meiliai apkabina.
– Darbe – nuolatinė kova, o namie sūnus irgi nenustygsta vietoje. Ar nepagalvojate apie antrą atžalą – mergaitę?
– Žinoma. Noriu trijų arba keturių vaikų. Noriu antro sūnaus, o trečios mergaitės. Airinė nori antros mergaitės, o vėliau – sūnaus.
Kartais visa diena praeina kumščiuojantis, grįžtu namo, žmona pavargusi nuo lakstymo, o atbėgęs Ramiras irgi mojuoja kumščiais. Pagalvoju, kiek galima, gal iš tikrųjų būtų gerai turėti mergaitę – šilumą ir artumą. Sakoma, mergaitės yra tėvų vaikai. Svajoju, kaip ji ateitų, apkabintų, meiliai pasakytų „tėveli“.
