Režisierius Šarūnas Bartas: „Noras įtikti visiems yra keistas“

„Žavu ir romantiška yra gulėti lovoje ir galvoti apie filmo kūrimą. Dirbantys kine apie romantiką nekalba“, – gesindamas jau penktą cigaretę kalbėjo režisierius Šarūnas Bartas (51 m.). Vienas iškiliausių lietuviško kino kūrėjų papasakojo „Stiliui“ apie karjeros pradžią, iššūkius filmavimo aikštelėje ir jam brangias moteris.

Filme „Ramybė mūsų sapnuose“ pasirodo Šarūno mylimoji smuikininkė Lora Kmieliauskaitė.<br>T.Bauro nuotr.
Filme „Ramybė mūsų sapnuose“ pasirodo Šarūno mylimoji smuikininkė Lora Kmieliauskaitė.<br>T.Bauro nuotr.
„Jis – žvaigždė nuo pat savo pirmo filmo. Jis – didis režisierius. Mums garbė Paryžiuje pristatyti Šarūną Bartą“, – taip kalbėjo režisierė Claire Denis, per lietuvio darbų retrospektyvos pristatymą Pompidou.<br>T.Bauro nuotr.
„Jis – žvaigždė nuo pat savo pirmo filmo. Jis – didis režisierius. Mums garbė Paryžiuje pristatyti Šarūną Bartą“, – taip kalbėjo režisierė Claire Denis, per lietuvio darbų retrospektyvos pristatymą Pompidou.<br>T.Bauro nuotr.
Filme „Ramybė mūsų sapnuose“ pasirodo Šarūno mylimoji smuikininkė Lora Kmieliauskaitė.<br>T.Bauro nuotr.
Filme „Ramybė mūsų sapnuose“ pasirodo Šarūno mylimoji smuikininkė Lora Kmieliauskaitė.<br>T.Bauro nuotr.
Lietuvos kino Sidabrinės gervės apdovanojimuose filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ pelnė net penkias statulėles. Tarp jų – prestižines geriausio metų filmo ir geriausio režisieriaus.<br>T.Bauro nuotr.
Lietuvos kino Sidabrinės gervės apdovanojimuose filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ pelnė net penkias statulėles. Tarp jų – prestižines geriausio metų filmo ir geriausio režisieriaus.<br>T.Bauro nuotr.
Per Sidabrinės gervės apdovanojimų ceremoniją Šarūną Bartą sveikino jo mylimoji Lora Kmieliauskaitė.
Per Sidabrinės gervės apdovanojimų ceremoniją Šarūną Bartą sveikino jo mylimoji Lora Kmieliauskaitė.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“.
Daugiau nuotraukų (10)

Dovilė Lebrikaitė („Lietuvos rytas“)

Jun 8, 2016, 7:45 AM, atnaujinta May 22, 2017, 12:30 PM

Netrūksta tų, kurie vadina Šarūną pasipūtusiu, išpaikintu tarptautinės šlovės. Tačiau pasipūtimą derėtų atskirti nuo uždarumo – šis režisierius tiesiog nėra kalbus.

O jei kalba, tai tyliai ir lėtai, apmąstydamas tai, ką jau pasakė ir ką dar tik ketina pasakyti. Visos Š.Barto mintys ne mažiau filosofiškos nei jo filmai, pavergę Europą.

„Jis – žvaigždė nuo pat savo pirmo filmo. Jis – didis režisierius. Mums garbė Paryžiuje pristatyti Šarūną Bartą“, – taip kalbėjo režisierė Claire Denis, per lietuvio darbų retrospektyvos pristatymą Pompidou – viename iš garsiausių pasaulio šiuolaikinio meno centrų.

Šarūno darbų retrospektyva prasidėjo jo juostos „Ramybė mūsų sapnuose“ premjera Paryžiuje. Norinčių išvysti šį filmą buvo tiek daug, kad nė netilpo į Pompidou centro salę: vieni ramstė sienas, kiti liko už durų.

Ne mažesnės sėkmės „Ramybė mūsų sapnuose“ sulaukė ir Kanų kino festivalyje. Čia publika atsistojusi sveikino režisierių 10 minučių trukusiomis ovacijomis. O Lietuvos kino Sidabrinės gervės apdovanojimuose šis filmas pelnė net penkias statulėles. Tarp jų – prestižines geriausio metų filmo ir geriausio režisieriaus.

Tačiau ant laurų režisierius nemiega. Prabėgus kelioms valandoms po Sidabrinės gervės ceremonijos Š.Bartas išvyko tęsti darbų.

– Jums svarbu būti įvertintam?

– Žinoma, kad pripažinimas yra svarbus. Bet tai nereiškia, kad jis svarbesnis už darbą. Jeigu nebūtų pripažinimo, turbūt vis tiek dirbčiau.

Noras įtikti visiems yra keistas. Visiems neįtiksi. Maža to, kad ne tik visiems neįtiksi, bet pažvelgę į save suprasite, jog vieną dieną norite pavartyti madų žurnalą, o kitą – pasiimti poezijos tomelį ar paskaityti romaną. Daug kas priklauso nuo nuotaikos, momento.

– Bet pripažinkite – pelnius pripažinimą lengviau gauti finansavimą dirbti.

– Atvirai sakant, nėra tokios taisyklės. Pavyzdžiui, kurdamas pirmą filmą irgi gavau finansavimą. Jį gavau net ne iš Lietuvos, nors pripažinimo dar nebuvau pelnęs.

– „Ramybė mūsų sapnuose“ – pirmas jūsų filmas lietuvių kalba. Kodėl pradėjote kurti gimtąja kalba?

– Viena priežasčių yra ta, kad mano filmai jau rodomi Lietuvoje. Lietuviškas kinas ilgą laiką buvo smukęs, vos keli filmai buvo rodomi kino teatruose. Anksčiau nerodė nei mano, nei kitų lietuvių filmų.

Bet nelabai ir buvo kur juos rodyti. Geriausiose vietose stovėjusiems kino teatrams buvo leista pakeisti paskirtį, todėl ilgą laiką nebuvo kur rodyti filmų. Net „Vingio“ kompleksas Vilniuje pastatytas palyginti visai neseniai.

– Koks realybės ir fantazijos santykis jūsų naujausiame filme?

– Dviprasmiškas klausimas, todėl man labai sunku į jį atsakyti. Viena vertus, galima pasakyti, kad viskas yra fantazija. Tikrovės yra tik tiek, kiek jūs jos įžvelgiate.

Netgi laikas kine – trys dienos, savaitė, metai, parodomas per dvi valandas, jau nebėra tikrovė. Juk nežiūrite filmo dvejus metus. Tai jau yra perdaryta, net jei tai dokumentika. Kita vertus, negali šnekėti apie tai, ko nežinai, nematei ir negali įsivaizduoti.

Tai nėra autobiografija – pasakyčiau, jei būtų kitaip. Ten yra tokių asmeniškų akimirkų, bet visuose kūriniuose, kad ir kokią sritį paimsi, yra dalis to, ką autorius išgyveno.

– Juostoje nemažai patarimų dalijate dukrai Inai Marijai. O kokių gyvenimo tiesų stengėtės išmokyti ją už kadro? Apskritai ar laikote save geru tėvu?

– Išmokyti ko? Tos gyvenimo tiesos yra keistas dalykas.

Ar aš geras tėvas? Negaliu pasakyti. Palikime tai spręsti vaikams. Jiems duodu tai, ką galiu. Bet vaikui pats svarbiausias dalykas, kurį jis gali gauti, yra meilė.

– Filme pasirodo ir kita jums brangi moteris – Lora Kmieliauskaitė. Kaip manote, ką moteris atneša į vyro gyvenimą?

– Moteris ir vyras yra neatsiejami. Tai tas pat, kaip dangų nuo žemės atskirti. Moteris įneša į gyvenimą viską, ko vyras neturi, o vyras duoda moteriai tai, ko ji neturi. Mes neegzistuotume, jei vieni kitiems neduotume.

Aš kalbu ne tik apie giminės pratęsimą. Mes esame socialiai pasivystę, todėl mums to neužtenka. Žmogui tiesiog reikia žmogaus.

– Sklandė gandai, kad jūsų pokalbiai filme su jums brangiomis moterimis buvo tokie nuoširdūs, kad nė nerašėte dialogų – viskas vyko ekspromtu. Kaip viskas vyko iš tiesų?

– Dialogus rašiau, tik paskui jie buvo perdaryti. Kai kuriuos rašėme filmavimo aikštelėje, bet daugelį jų paruošiau iš anksto.

Juk žodžiai neatsiranda iš niekur. Stengiausi, kad jie atitiktų mano įsivaizdavimą apie tikroviškumą. Kalbu ne apie tikrovę, o apie tikroviškumą. Man buvo svarbu, kad žodis būtų sakomas tada, kai jis jaučiamas, kai apie jį galvojama. Nenorėjau, kad žodžiai būtų išsakomi imituojant jausmą ar būseną, kaip kartais būna. Aš to niekada nemėgau.

– Jūs ne tiktai režisavote juostą „Ramybė mūsų sapnuose“, bet ir joje vaidinote. Kaip žinodavote, kad viską padarėte gerai?

– Čia nieko mistiško nėra. Prieš filmavimą paskirtas žmogus atlikdavo mano sceną. Pagal tai pasiruošdavome, suderindavome apšvietimą ir kitus techninius dalykus. Visa tai vykdavo iš anksto, o ne filmavimo metu. Be to, visada galėdavau pasižiūrėti įrašą ir jį įvertinti. Galų gale už kameros stovėdavo žmonės, kurie taip pat galėdavo tai įvertinti.

O dėl buvimo kadre... Tai yra toli gražu ne vienintelis pavyzdys kinematografijoje, kai vienas žmogus ir režisuoja, ir vaidina.

Be to, aktoriai žino, kada jie dirba blogai. Kai jiems yra iškeliamos nepatinkančios ir netinkančios užduotys, jie lipa per save, bando ką nors padaryti ne iki galo suprasdami. Taip nutinka ir kine, ir teatre.

Faktas, kad likai patenkintas ar nepatenkintas savo darbu, net nėra atskaitos taškas. Tai, kad tau atrodo, jog viskas buvo gražu ir puiku, dar nereiškia, kad taip bus ir vaizdo medžiagoje.

– Šiandien lietuviai kuria itin daug komercinių filmų, juos rodo kone visi šalies kino teatrai. Vieni tai vadina pakilimu, kiti – nuosmukiu, nes lietuviškas kinas praranda savo veidą. Kurią pusę palaikote jūs?

– Aš lietuviško kino nenoriu kritikuoti ir niekada to nedarau.

Vienas dalykas – komercinis dar nereiškia, kad blogas. Kitas dalykas – komercinis dar nereiškia, kad jis uždirba. Š.Bartas

Būna komercinių filmų, dėl kurių prarandami šimtai milijonų. Lygiai taip pat netikėtai kiti filmai uždirba šimtus milijonų. Tai nėra taip paprasta.

Kalbant apie pakilimą, reikėtų kalbėti ne tiek apie komercinį ar nekomercinį kiną, kiek apie tai, kad filmų apskritai yra šiek tiek daugiau. Po truputį auga finansavimas, didėja valstybės indėlis.

Dar vienas svarbus dalykas – jaunesnioji karta gali prieiti, nors kartais ir nelegaliai, prie pasaulinio kino lobyno. Sovietmečiu mes jo nematėme. Be rusiškų filmų, matėme tik kelias amerikiečių melodramas ir kokius nors Jugoslavijos, indų filmus su dainomis ir šokiais. Normalu, kad ir kuriančių buvo mažiau.

Be to, Lietuvoje iki šiol nėra sinematekos, kurioje būtų galima pasižiūrėti visus svarbiausius praėjusio pusės šimto metų filmus. Tai yra beveik visose nors kiek pažengusiose šalyse. Įsivaizduokite, kas būtų, jei negalėtumėte prieiti prie literatūros. Nebūtų bibliotekų, knygynuose būtų tik penkios knygos – žmonės taip ir neišmoktų skaityti.

– Jūs pats užaugote sovietmečiu, kai apskritai nebuvo priėjimo prie kino.

– Prie pasaulinio kino – taip. Kita vertus, buvo tikrai neblogų sovietinių filmų. Jų buvo nedaug, bet jų nebuvo daug ir pasauliniu mastu. Tuo metu nebuvo tiek pažengusi televizija, jos poreikis rodyti 24 valandas per parą tūkstančius kanalų. Nereikėjo užgrūsti televizijos produkcija.

– Esate laikomas vienu originaliausių naujojo lietuvių kino kūrėjų. Kaip pavyko pasipriešinti sovietinei sistemai, kuri kalė į galvą, kad visi turi būti lygūs, vienodi?

– Aš nedalyvavau toje sistemoje. Buvau priešiškai nusiteikęs jos atžvilgiu nuo pat mažens. Be to, komunizmo ideologijos samprata aiškino, kad visi lygūs, bet su kinu ši idėja neturėjo tiesioginio ryšio.

Vis dėlto kinas buvo kontroliuojamas ideologiškai – pro geležinę uždangą niekas neturėjo praslysti. Tai galiojo ne tik kinui, bet ir spaudai, televizijai. Juk tuo metu nebuvo aprašoma nieko, kas būtų bloga. Vartykite laikraštį „Tiesą“ kiek norite, bet nerasite jokių žmogžudysčių, avarijų. Viskas buvo slepiama. Tačiau tai nereiškia, kad jų nebuvo.

Prisimenu, Lietuvoje ant namų būdavo užrašyti didžiuliai Lenino šūkiai, kad iš visų meno šakų Sovietų Sąjungai svarbiausias yra kinas. Bet niekas po šito sakinio nepadėjo kablelio, o Lenino raštuose kablelis yra. Ten yra rašoma, kad kinas yra svarbiausias, nes didžioji dalis šalies gyventojų yra beraščiai. Vadinasi, propagandą galima skleisti tiktai vizualiniu būdu, kuriam nereikia skaitymo įgūdžių.

– O koks požiūris buvo Maskvoje, Valstybiniame kinematografijos institute?

– Kaip ir dabar, taip ir anuomet aukštojoje mokykloje viskas priklausė nuo žmonių, kurie dėsto. Du svarbiausi dalykai studijose: mokėti atsirinkti žmones ir paskui jiems leisti padaryti tai, ką jie gali. Tarp puikių profesorių buvo Michailas Romas. Jo kurse mokėsi ir Andrejus Tarkovskis, ir Vasilijus Šukšinas. M.Romas nebandė traukti ant savo kurpalio, kaip darė žmonės, neturintys pedagoginių sugebėjimų.

Į profesionalų ekraną devintojo dešimtmečio viduryje buvo neįmanoma prasimušti. Kelias buvo aklinai uždarytas – Lietuvoje ruošti tik televizijos režisieriai ir jie prie kino nebuvo prileidžiami. Todėl ir teko važiuoti į Maskvą.

Svarbu yra tai, kad į Maskvą aš išvykau 1986 metais. Sovietų Sąjungoje jau buvo košė – vyko „perestroika“.

Todėl jau trečiame kurse dirbau su ilgametražiu filmu. Jis neturėjo nieko bendra nei su Rusija, nei su Lietuva. Tais pačiais metais buvo įkurta nepriklausoma kino studija „Kinema“.

– Gyvuoja mitas, kad su jumis labai sunku dirbti. Kaip manote, kas paskatino tokių kalbų atsiradimą?

– Nesigilinu į tuos mitus, nes nežinau, kas juos kuria. Tikriausiai tai daro žmonės, kurie niekada su manimi nedirbo. Jei jie su manimi nedirbo, vadinasi, neturi informacijos.

Aš suprantu, kad gali būti nelengva. Bet nėra lengva nei man, nei kam nors kitam. Ir neturi būti lengva. Kurdami filmą žmonės dirba po 10, 12 ar net 18 valandų per dieną. Argi tai lengva?

Niekada nėra lengva, kai dirbi rimtai, sieki maksimalaus rezultato. Gerą baldą padaryti irgi yra sunku, užima daug laiko.

– Ar pasiduodate kitų įtakai?

– Jeigu išsakytas patarimas yra argumentuotas, jei jis sklinda iš žmogaus, kuris tikrai žino, ką sako, tai kodėl ne? Aš tikrai neužsispiriu lygioje vietoje.

– Kalbate apie juodą kino kūrėjų darbą, bet daugeliui vis dar atrodo, kad kurti filmus – labai romantiška ir žavu.

– To niekada nesu girdėjęs iš žmonių, kurie nors ką nors bendro turi su kinu. (Juokiasi.) Žavu ir romantiška yra gulėti lovoje ir galvoti filmo kūrimą. Tie, kurie dirba kine, apie romantiką nekalba.

Kino kūrimas yra labai sudėtingas procesas, į kurį įsitraukia aktoriai, techniniai darbuotojai. Kine yra daug visokios technikos, atsitiktinumų. Pavyzdžiui, šviesa bet kokiam vaizdui daro lemiamą įtaką. Bet juk šviesa nuolat kinta. Iš tiesų viskas yra labai komplikuota. Kurti kiną nėra lengva, nebent pastatysite kamerą prie savo lango ir filmuosite.

– Koks buvo paskutinis jūsų matytas lietuviškas filmas?

– Žiūriu lietuvišką kiną, bet neprisimenu, koks buvo paskutinis matytas. Net jei prisiminčiau, vis tiek nekomentuočiau. Aš kolegų atžvilgiu neturiu jokių pastabų.

Be to, tai ne mano darbas. Yra kino kritikai, galintys pateikti argumentuotą požiūrį, kuris kai kam yra svarbus. Žinoma, viskas priklauso nuo kritiko lygio. Reikia atskirti pelus nuo grūdų, nes bet kas, pasižiūrėjęs filmą, dažniausiai negali parašyti rimtos recenzijos. Reikia daug darbo įdėti, daug popieriaus suplėšyti, daug nagų nugraužti, kad recenzija būtų profesionali.

– O jūs skaitote savo filmų recenzijas?

– Skaitau, kai galiu. Daugeliu atveju tiesiog nemoku kalbų, kuriomis jos parašytos.

– Kokiomis kalbomis kalbate?

– Lietuvių, rusų ir anglų. Prancūziškai suprantu, bet mano prancūzų kalba nėra tokia gera, kad galėčiau pasakyti, jog ja kalbu.

– Darbas jus priverčia nuolat keliauti. Ar yra tokia vieta, į kurią visada norisi sugrįžti?

– Tai Lietuva. (Juokiasi.) Į Lietuvą man visą laiką norisi sugrįžti. O į šalis, kuriose dirbau, nebesinori grįžti, nes ten labai daug laiko jau praleista.

– Vadinasi, širdyje esate patriotas?

– Ne tik širdyje.

– Jūsų filmuose daug liūdesio. Ar jo daug yra ir jūsų gyvenime?

– Kada kaip. Tačiau jeigu liūdesio yra filmuose, suprantama, kad jo yra ir mano gyvenime.

Apie filmą „Ramybė mūsų sapnuose“

Aštuntajame ilgametražiame filme „Ramybė mūsų sapnuose“ režisierius Š.Bartas drąsiai atsigręžia į svarbiausias savo gyvenimo moteris, jautriai apgaubia jas reikšmingu dėmesiu, bando paaiškinti jausmų subtilybes ir pasikliauja apgalvotų žodžių galia.

Filme pasirodo Šarūno duktė Ina Marija Bartaitė, jo mylimoji smuikininkė Lora Kmieliauskaitė. Anksčiau nufilmuoti archyvinės medžiagos kadrai ekrane trumpam atgaivino trijų Š.Barto filmų aktorę ir I.M.Bartaitės mamą Jekateriną Golubevą („Trys dienos“, „Koridorius“, „Mūsų nedaug“), kuri mirė 2011 m.

Juosta buvo apdovanota penkiose kino apdovanojimų ceremonijos Sidabrinės gervės kategorijose: geriausio metų filmo, geriausio režisieriaus darbo, geriausios antraplanės aktorės (Klavdija Koršunova), geriausio montažo režisieriaus darbo (Gintarė Sokelytė) ir geriausio operatoriaus darbo (Eitvydas Doškus).

Šią juostą paskutinį kartą bus galima išvysti birželio 11 d. Vilniaus kino teatre „Skalvija“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.