Jokio alkoholio, jokių su pirtimi susijusių linksmybių – Alfredas ir Valdemaras į Nidą atgabeno kitokią, nei dažniausiai skleidžiama, pirties filosofiją. Neįtikėtiną tiems, kurie iki šiol į pirtį užsukdavo sporto centre, ar ji tebūdavo priedas prie siautulingo šventimo.
Dar labiau netikėta ir malonu, kad nedidelė pirtelė suręsta vos keli žingsniai nuo jūros. Taip arti, kad kai jūra aršesnė, iškyla grėsmė, jog ji pirtį ir nusineš. Bet vyrai apdėliojo ją stambiais akmenimis ir, kaip juokavo, susitarė, kad Baltija luktelėtų bent vasarą.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Pasimėgavę pirties šiluma žmonės pūkšteli į jūrą čia pat. Tokia vandens artybė ypač pravarti tiems, kuriems Baltija dažniausiai per šalta maudynėms.
„Ne apie didvyrius daina“, – kukliai numojo ranka broliais vienas kitą vadinantys pirtininkai Alfredas ir Valdemaras išgirdę prašymą papasakoti apie savo sumanymą „Stiliui“, tačiau sutiko.
Abu vyrai jau perėję pakankamai gyvenimo pakilimų ir nuosmukių: didelės uždirbtų pinigų sumos, puikuotis leidžiantys automobilių modeliai, lošimai, alkoholis, net vaiko mirtis...
Alfredas Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo įgijęs kelininko specialybę.
Valdemaras atsitokėjo gana vėlai, tačiau dabar jis – nakvynės namus ir kitas globos įstaigas vienijančio Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius, diriguoja daugiau nei 100 žmonių komandai, dirbančiai su socialiniais projektais. Pastarieji buvo tokie svarbūs, kad vyras penkerius metus neatostogavo, todėl dabar leido sau trims mėnesiams nuo visko atsijungti ir atsidėti pirčiai pajūryje. Jo sūnus ir dukra jau persiritę per dvidešimtmetį, patys kuria savo gyvenimą, tad ir tai jo nestabdo leistis į vasaros nuotykį Nidoje.
Alfredo mergaitės – 6 ir 8 metų, vyras sakė, kad pakankamai skiria tiek lėšų, tiek laiko pasidžiaugti gyvenimu su jomis kartu.
O moterys šių vyrų gyvenime? Jos yra – vaikų mamos. Tiek Alfredas, tiek Valdemaras žemai joms lenkiasi ir jaučiasi be galo dėkingi.
– Alfredai, kodėl jūs čia – Nidoje?
– Turėjau dvi svajones – gyventi ant jūros kranto ir kad pirtis būtų šalia. Mano amžius toks, kad svajones jau reikia įgyvendinti. Pastebėjau, kad pagal dabartinį mano vidaus užterštumą jos pildosi gana greitai, – šyptelėjo Alfredas.
– Svajonės – gražu, bet jos turi ir materialiąją pusę. Įsikurti Nidoje ant jūros kranto – neįtikėtinas dalykas. Kaip jums pavyko? Juk iki šiol čia nebuvo nieko panašaus.
Alfredas: Ir gerai, kad nebuvo. Pamenu, balandžio 22 dieną pakviečiau brolį Valdemarą pasikaitinti pirtyje ir sakau, kad reikia pirtį statyti ant jūros kranto, geriausia Neringoje. Jis užsiėmė praktiniu šio sprendimo įgyvendinimu.
Valdemaras rūpinosi „popierine“ svajonės puse, o štai aš pasišoviau sukalti patį pastatą. Neturiu fizinio darbo įgūdžių – šešias plokštes kaliau dvi savaites nuo ryto iki vakaro. Ne kartą buvo kilusi pagunda mesti, pykau ant savęs.
Valdemaras: Tiesą sakant, aš net nepaklausiau, kodėl Nidoje. Šeštadienį pasvajojome – pirmadienį jau pradėjau skambinti.
Alfredas: Pirmas atsakymas buvo neigiamas – nėra jokių galimybių, nebent kitąmet dalyvauti konkurse. Tačiau buvo keli svarbūs momentai – Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorei Aušrai Feser tai pasirodė įdomu. Kai Nidos meras Darius Jasaitis išgirdo, kad atvažiuojame ne orgijų kelti, alaus gerti, o kaip tik šviesti žmones, džiaugtis gyvenimu, atsipalaiduoti, išlaisvinti kuriančią energiją, pasakė: „Gera mintis, vyručiai.“ Kai meras taip pasako – reikalai pajuda.
– Kaip jus tokius – nekomercinius – pasitiko Nida?
Alfredas: Aš ką tik norėjau rašyti odę Neringos žmonėms. Akmenų pirties krosniai mums atvežė vienas nidiškis, iš anksto numatęs, kad reikėtų ant kranto rimčiau įsitvirtinti. Akmenukų pajūryje daug, bet pabandyk rasti didelių.
Kitas atėjo ir klausia: „Ei, vyručiai, o kaip malkos?“ Taigi atvežė mums malkų už simbolinį mokestį.
Kai pradėjome dairytis statybininkų Nidoje, nes dar šį tą reikėjo nuveikti su pirties pastatėliu, supratome, kad čia jų arba nėra, arba labai brangūs. Bet „Nidos vėjo“ bosas Ramutis pats parodė iniciatyvą – nupirko Klaipėdoje reikalingų medžiagų ir viską baigėme savo jėgomis.
Iš pradžių tas žmonių geranoriškumas stebino, bet dabar atrodo, kad būtent taip draugiškai, gražiai žmonės ir turi visada bendrauti.
Mes su broliu einame kiaurai, nes saulė – o jai meldžiamės – mums padeda.
– Šalia jūsų pirties – madinga kavinė „Kupolas“ su dažnu svečių siautuliu iki paryčių. Ar jūsų netrikdo tokia kaimynystė, gal reikėjo kitos vietos jūsų švaros ir tikrumo filosofijai?
Alfredas: Bet juk saulei neįdomu šviesti, kur jau šviesu. Mums įdomu plauti, šviesti tuos, kurie dar tik kelyje. Tie, kurie draikosi paryčiais užpiltomis akimis, gal netyčia suvoks, kad svaigintis galima ir švarumu.
Valdemaras: Patogus gyvenimas ir sėkmė nesudaro prielaidų augti.
– Per mėnesį už buvimą čia, įvairias komunalines paslaugas jums teks mokėti kelių tūkstančių eurų sumą. Ar turite verslo planą, kaip uždirbti pinigų, o gal ir šį kartą jums užteks tik pasimelsti saulei, jūrai ir viskas bus gerai?
– Dėl finansų mes nesukame galvos, išeinančio iš pirties žmogaus akių švytėjimas yra svarbiausia. Bet spėju, kad ir karštą dieną čia stovės eilė. Mūsų klimato zonos orai tokie, kad žmogui ne pro šalį pasišildyti bet kada. Jei bus pakankamai saulės šilumos – laimingas užrakinsiu pirtelę ir eisiu pasivaikščioti, – tikino A.Širmenis.
– Ar ne per gerai stipriems gražiems vyrams tiesiog kūrenti pirtį ant jūros kranto? Iš ko jūs duoną valgote? Argi nereikia kelti šalies bendrojo vidaus produkto lygmens?
– Aš tą ūkį keliu nuo pusės šešių iki maždaug dešimtos valandos ryto. Esu gabus – tiek užtenka, – juokėsi Alfredas, turintis medžio apdirbimo įmonę ir galintis joje suktis per atstumą. – Tai Valdemarui čia atostogos, aš jau seniai tokiu režimu dirbu. Prieš dešimt metų nustojau dalyvauti žiurkių lenktynėse. Kažkur skaičiau, kad net ir laimėjęs žiurkių lenktynes vis tiek būsi žiurkė.
– Alfredai, iš kokio gyvenimo jūs atėjote, kada atsisukote į savo sielą? Ką šiandien pasakytumėte jaunuoliui ilgą vakarą kartu gerdami arbatą?
– Mokiausi, pirkau ir pardavinėjau norėdamas užsitikrinti finansinį pagrindą. Sekėsi labai neblogai. Dar prieš dešimtmetį buvau labai prabangus, tai pasireiškė dideliu juodu automobiliu, ilgu anglišku paltu ir... dideliu vidiniu drebuliu. Buvo taip baisu gyventi, kad apsišarvavau tais automobiliais, nusipirkau vienetinio modelio motociklą. Susilaužiau stuburą juo lėkdamas – ir ačiū Dievui. Po lūžio pasakiau, kad jei tapsiu tėvu – ant motociklo nebesėsiu. Tėvu tapau nepraėjus nė metams.
Mudu su žmona bendraujame nuo 17 metų, šiuo metu gyvename atskirai. Lenkiu galvą prieš ją – be vaikų aš būčiau niekas. Mano meilė amžina, esu įsitikinęs, kad jei ką myli gyvenime – ta meilė neišnyksta niekada, nebent keičia formą.
Jaunuoliui pasakyčiau, kad žmoguje yra kažkas, ką dažnai jis nori neigti tol, kol jau būna vėlu. Norėdamas to išvengti keliuosi rytais labai anksti, neriu į vandenį net tada, kai reikia eketę prasikirsti.
Ir šiaip, ko gero, klaidų gyvenime nebūna. Juk viską, ką pereiname, būname pasirinkę patys. Tikiu, kad tas, kuris mus erzina, yra didžiausias mūsų draugas. Tai ne jis mus erzina, o tavo paties atspindys tame žmoguje.
Valdemaras: Alkoholis mano gyvenime turėjo didelę reikšmę, vis dėlto noras būti ir gyventi, o ne turėti ir atrodyti nugalėjo.
Atsipeikėjęs savo kelią pradėjau nuo langų valymo, nes nieko daugiau nemokėjau. Uždirbau pinigų mokslams – įgijau socialinių mokslų magistro diplomą.
Kai pažvelgiu į savo gyvenimą iš dabartinės perspektyvos, nepamenu nei automobilių, nei kitų brangių daiktų, tik jausmus, kai buvo gera, saugu, patikima. Todėl tam jaunuoliui prie arbatos pasakyčiau, kad prieš sakydamas „myliu“ gerai pagalvotų. Tai atsakingiausias žodis. Jį ištardamas turi jausti atsakomybę žmogui ir Dievui. Aš pats esu nuodėmingas – visaip ir dabar man gyvenime nutinka, bet kai turi nusibrėžęs vidinius rėmus, sekasi vis geriau.
Kai pradėjau mokytis, atsisakiau svaigalų, pasaulį pradėjau suvokti ne tik protu, bet ir jausmais. Ir pirčiai reikia ne tik žinių, bet ir intuicijos.
– Kaip tinkamai naudotis pirtimi? Suprantu, kad tai net viso vadovėlio tema, tačiau gal galėtumėte nusakyti bendrais bruožais.
Alfredas: Pirtis – tai ne marinimo, ne odos perkaitinimo vieta, o šilumos davimo. Pirtyje svarbiausia sukurti tinkamą mikroklimatą, tinkamiausia – 60–65 laipsnių šiluma, kitaip organizmas ne pradeda valytis, o virti. Todėl kvaila vyrams rungtis, kuris ilgiau ištvers karštį, – turi jaustis patogiai.
Pirties sąvoka šventa – mūsų kultūroje tai buvo vieta, kur žmonės ateidavo į šį pasaulį ir išeidavo iš jo. Vieta, kur po savaitės darbų žmonės susirinkdavo pabūti, pasisemti sveikatos ir švelnumo.
Mes rekomenduojame į pirtį užeiti penkis kartus, kad organizmas pamažu įšiltų. Organizmas – pats sau gydytojas, įšilęs jis pradeda gydytis pats.
– Kur jūs mokėtės pirties meno?
Alfredas: Iš vaikystės ryškiausiai prisimenu du dalykus – kaip ieškau savo šuniuko dideliame sode ir kaip sėdžiu dūminėje senelio pirtyje. Tad su pirtimi draugauju nuo mažens. Mokslai Lietuvos pirties akademijoje padėjo į visa tai pažvelgti rimčiau.
Daugelis mano, kad pirtininkas tik vanoja kūną vanta. Tam reikia ir širdies, esu įsitikinęs, kad man duotas lytėjimo menas.
Dar mane labai įkvėpė susitikimas su šviesaus atminimo popiežiumi Jonu Pauliumi II. Studijų metais nuvykome į Sardiniją, vieno renginio metu pro šalį ėjo popiežius. Mes su draugais jam lietuviškai tarėme: „Garbė Jėzui Kristui.“ Jonas Paulius II atsakė: „Per amžius! Amen.“ Nustebino ne tik tai, kad jis atsakė lietuviškai. Jo balso tembras, vibracija man pasirodė neadekvati senyvam popiežiaus amžiui – tokia jaunatviška ir gili. Tokį balsą turi intensyvų dvasinį gyvenimą praktikuojantys žmonės.
Valdemaras: Pastaruosius 25 metus nesu savaitės praleidęs be pirties, tik anksčiau nemokėjau ja naudotis. Posakis „lyg iš naujo gimęs“ man nėra tuščia semantinė reikšmė. Prakaitas siejamas su gimdymo vandenimis, štai kodėl iš pirties išeini lyg naujai gimęs.
Niekada nevanoju pavargęs – noriu žmogui suteikti energijos. Tikiu, kad žmogus nėra tik materija, socialinių ir fiziologinių dalykų visuma. Tikiu, kad turiu Dievo kvėptelėjimą savyje, ugnelę. Gal todėl kartą žmogui, išeinančiam iš pirties, pasakiau: „Lik švarus, neberūkyk.“ Ir jis tai padarė. Ne mano tai nuopelnas, gal tiesiog sutapo jo noras su mano pasiūlymu. Bet šventai tikiu, kad pirtis – tai bažnyčia kūnui ir sielai.
Pirties malonumų ant jūros kranto kaina
Apsilankymas pirtyje įkainotas vadinamuoju malkų mokesčiu – 10 eurų.
Alfredas ir Valdemaras ne tik pavanoja, pageidaujantiems atliekamas kūno šveitimas Negyvosios jūros, molio šveitikliais. Medumi tepamas ne tik kūnas – jį naudojant daromas ir pėdų masažas. Tuomet kaina gali svyruoti nuo 30 iki 55 eurų.
Laikas pirtyje neribojamas. Pirtininkai sakė tiksliai nenustatantys procedūrų ir jų kainų, nes pirma reikia pajusti, ko žmogui reikia.
„Čia negalima skubėti, čia nesensti, Dievulis neima laiko. Kai esi pirtyje, gyvenimo laikas ilgėja“, – įsitikinę Alfredas ir Valdemaras.