Luką galima laikyti drąsiu. Su šiuo faktu jis ir pats sutinka, mat kadaise atėjus apsisprendimo metui – visiškai atsiduoti futbolui ar bandyti rimčiau krimsti mokslus – artimiesiems drąsiai rėžė, kad renkasi futbolą, mat tiki savo sėkme, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Nuojauta nemelavo ir pasitikėjimas savimi puolėjo neapgavo. Lukas toliau sėkmingai pildo savo bei savo futbolo agento planus ir nepasiduoda pinigų pagundai. Nors mėgsta prabangų gyvenimą, dėl galimybės prisijungti prie Lisabonos klubo „Sporting“ ir sužaisti UEFA Čempionų lygoje jau spėjo atsisakyti kitų klubų pateiktų beprotiškai pelningų pasiūlymų.
Užtat futbolininkas niekada neatsisako bendrauti su žiniasklaida, o pastaruoju metu dėmesio jis sulaukia labai daug. „Jo yra ir bus. Jei gerai nebežaisiu, jis dings“, – svarsto Lukas.
Grįžęs vos kelioms savaitėms į Vilnių atsipūsti jis iš vieno susitikimo ar renginio lekia į kitą. Ir taip gimtinėje būna visada – net pamiegoti laiko lieka nedaug.
– Nuo paauglystės treniravotės Vokietijoje. Kaip nutiko, kad išvykote ten?
– Išvykau būdamas šešerių. Mano mama (sporto pasaulyje žinoma Lina Spalvienė. – Aut.) buvo profesionali rankininkė – sužaidusi bene daugiausia varžybų atstovaudama Lietuvai. Ji išvyko rungtyniauti į Vokietiją ir pasiėmė mane. Vis keliavo po skirtingus miestus, o aš – iš paskos. Kiek vėliau į Vokietiją atvyko ir mano tėvas. Kadangi dar tada Vokietijoje futbolas neginčijamai buvo svarbiausia, populiariausia sporto šaka, patraukė ir mane.
– Kaip manote, jei būtumėte likęs Vilniuje, nebūtumėte pasirinkęs šios sporto šakos?
– Gali būti, kad būčiau žaidęs krepšinį. O Vokietijoje vyravo toks požiūris: futbolas arba niekas. Visi draugai spardė kamuolį, žaisdavo kieme, tad ir aš norėjau tai daryti kartu. Apsilankiau ne itin aukšto lygio futbolo klube ir ėmiau treniruotis. Po kiek laiko kažkas pasakė, kad žaidžiu neblogai. Pradėjau save įsivaizduoti kaip aukštesnio lygio žaidėją.
Į futbolininkų peržiūrą Danijoje nuvažiavau būdamas 17-os, o suėjus 18-ai jau pasirašiau sutartį. Žaisdamas klube „Aalborg“ šioje šalyje pragyvenau beveik ketverius metus.
– Per tuos metus ten spėjote tapti žvaigžde. Ar jautėte daug dėmesio?
– Na, taip. Pirmus dvejus metus gaudavau nedaug progų žaisti, tačiau vėliau viskas pasikeitė, išskyrus pusmetį, kai gydžiausi traumą. Jaučiau palaikymą stadione, daug dėmesio gaudavau mieste. Miestas nėra didelis, jame vos 100 tūkst. gyventojų, tad labai juntamas visų atsidavimas futbolui. Jei vakare nueidavau kur nors pasėdėti, žmonės prašydavo autografų, norėdavo fotografuotis.
– Nejaučiate sentimentų Danijai, kurioje, galima sakyti, prasidėjo jūsų karjera?
– Kada nors išvažiuosiu ir iš Portugalijos – tai normalus dalykas. Aišku, kai stadione atsisveikinau su dešimčia tūkstančių žmonių... Tikrai liks prisiminimų – turiu visus medalius, nuotraukų. Juk su komanda tapome šalies čempionais, laimėjome taurę, tikrai buvo gražių akimirkų.
– Danijoje pagarsėjote ir kaip gana agresyvus žaidėjas aikštelėje – ne per vienas rungtynes esate kibęs priešininkui į atlapus. Esate karštakošis?
– Kartais sunkiai valdau emocijas – būna, kai nesiseka pačiam ar teisėjai ką nors ne taip sušvilpia. Emocijos būna tokios, kad nelieka skirtumo, ką darysiu... Mėgstu ginčytis su teisėjais. Tačiau taip elgiuosi tik aikštėje, gyvenime tikrai esu ramesnis.
Atsidūręs aikštelėje devyniasdešimčiai minučių atsiduodu futbolui, tuo metu manau, kad tai svarbiausias dalykas. Šiemet gavau net dvi raudonąsias korteles. Gavau nuobaudą praleisti trejas rungtynes, tad ir Portugalijoje praleisiu savo pirmąsias rungtynes. (Juokiasi.)
– Kada pats jaučiate didesnį jaudulį ant žolės: atstovaudamas klubui ar Lietuvos rinktinei?
– Kiekvienas futbolininkas, net pačios didžiausios žvaigždės, junta jaudulį. Bet jis tvyro prieš rungtynes, o joms prasidėjus dingsta. Žaidžiant rinktinėje jaudulys ima giedant himną. Tomis akimirkomis supranti, kad atstovauji Lietuvai, visam jos įvaizdžiui. Tada atsakomybė didesnė.
Rinktinėje tenka žaisti vos penkerias šešerias rungtynes per metus. O sužaidus blogai kitos progos tenka laukti net kelis mėnesius. Klube viskas vyksta greičiau.
– Buvote išrinktas geriausiu 2015 metų Lietuvos futbolininku. Koks jausmas jaunam futbolininkui atsiimti tokį svarbų apdovanojimą?
– Buvo smagu. Pamenu, buvo pirmadienis, kai man paskambino ir pranešė šią žinią. Tuo metu, artėjantį savaitgalį, laukė paskutinės klubo sezono rungtynės, reikėjo joms ruoštis, o šventė Lietuvoje – ketvirtadienį. Trenerio paprašiau, kad išleistų bent vienai dienai. Jis leidimą davė tik po ilgų prašymų.
Buvo tikrai labai smagu, prisiminimai liks visam gyvenimui. Už pinigus tokių dalykų nenusipirksi.
Bandau išsaugoti visus gautus medalius ir nuotraukas. Viską vežu padėti pas močiutę, nes tikrai žinau, kad ji nieko nepames.
– Šeima jumis tikriausiai be galo didžiuojasi, lepina sugrįžus?
– Nesakyčiau, kad labai lepina. Bendraujant su šeima nedaug kas pasikeitė – esu toks kaip visada. Turiu savo draugų, su kuriais bičiuliaujuosi nuo mažens. Su jais sėdus prie stalo galiu kalbėti ir daryti, ką tik noriu. Nereikia vaidinti labai protingo ar dar kokio – galiu būti savimi.
– Ar namie dažnai vyrauja futbolo tema?
– Labiausiai domisi mama. Ji skaito naujienas, net stebi, kokie klubai kokius žaidėjus perka. Tėtis į tai žiūri ramiau, nors irgi yra sportuojantis žmogus, supranta futbolą.
Artimieji kartais aiškina, kur per rungtynes galėjau bėgti ar ką kitaip padaryti. Su visais galima padiskutuoti. Žinoma, pakritikavę jie patys iš to pasijuokia. O aš atkertu: „Nenorėjau ir nebėgau.“ (Juokiasi.)
Mama sukūrė naują šeimą, tad turiu šešerių metų broliuką. Jis irgi pradėjo žaisti futbolą. Jis turi mano sportinių marškinėlių, jau prašo ir „Sporting“ atributų. Vos nuvykus į Lisaboną reikės jam nusiųsti marškinėlius ir šortus.
– Ar išbėgate kartu su broliu ant žolės?
– Jis su mama gyvena Vokietijoje. Turės atvažiuoti pas mane. (Šypsosi.)
– Ką pirmiausia puolate veikti grįžęs į Lietuvą?
– Grįžus mažai laiko, o veikti tikrai yra ką. Mėgstu išvažiuoti į gamtą, pabūti sodyboje, išsijungti telefoną. Susitinku su draugais, o jei yra proga, pažiūrime ir futbolą.
– Tikriausiai esate laimingas žmogus, juk išvykus draugai dažnai nubyra. Kaip sugebėjote išlaikyti ryšius?
– Visada išlieka komandos, rinktinės draugai. Rinktinėje – tikrai labai geras kolektyvas, visi puikiai sutariame. Su vaikystės draugais santykių negadina joks atstumas.
– Esate sakęs, kad futbolininkui svarbu galvoti ir apie pinigus. Kiek jie jums svarbūs? Strateguojate savo ateitį finansiškai?
– Jau pamažu imu žiūrėti į priekį. Per trumpą karjerą reikia užsidirbti tiek, kad vėliau galėtum ilsėtis. Juk karjera trunka maždaug iki trisdešimties metų. Iki šiol gyvenau šia diena ir mėgdavau pasilepinti.
Nesu tas žmogus, kuris skaičiuoja pinigus, ir šį mano bruožą reikėtų pakeisti. Visada turiu banko kortelę ir leidžiu juos. Esu išleidęs ir itin neatsakingai.
– Bet juk esate futbolininkas, tikriausiai galite sau tai leisti?
– Toli gražu ne kiekvienas futbolininkas uždirba milijoną. Nekalbu apie žvaigždes. 80 procentų žaidėjų milijono neuždirba per visą savo karjerą.
– Prieš dvejus metus pasakėte, kad po tiek laiko kopsite į aukštesnį lygį, ir tai pavyko.
– Nenoriu prisikalbėti, bet kol kas tikrai labai sekasi. Turiu labai gerą agentą, kuris manimi pasitiki, yra daug padėjęs ir net kaip psichologas pagelbėjo tuo metu, kai gavau traumą. Tuomet pirmą kartą pradėjau galvoti, kas bus ateityje.
Žmonės sakė, kad grįšiu į aikštelę, kad viskas bus gerai. Grįžau, tapau rezultatyviausiu Danijos lygos „Superliga“ žaidėju. Agento dėka sutartyje su buvusiu klubu jau buvo surašyta, kad šiemet judėsiu toliau. Tad agentas strateguoja, liepia dirbti aikštėje, o aš einu pirmyn.
– Bet gal tai ne sėkmė, o, kaip sakoma, arkliškas darbas?
– Sakoma, kad geriems sekasi. Nenoriu sakyti, kad mano atveju yra būtent taip, bet nuolat tinkamu laiku esu tinkamoje vietoje ir dirbu su tinkamais žmonėmis. Nors mano karjerą galima vadinti dar labai jauna, kol kas viskas vyksta pagal planą. Visada žinojau, kad mano karjeros esmė yra futbolas, ne pinigai. Vieną dieną tai pasikeis ir tai normalu.
Klubą „Sporting“ pasirinkau vien dėl to, kad įgyvendinčiau svajonę žaisti Čempionų lygoje – kitąmet klubas pasirodys šiame turnyre. O ar kitąmet įžengsiu į aikštę, priklausys nuo manęs. Tiesa ta, kad turėjau gerokai pelningesnių pasiūlymų.
– Futbole pasitikėjimo jums tikrai netrūksta. O asmeniniame gyvenime?
– Esu savimi pasitikintis, tikrai nebijau sakyti, ką manau. Kartais tai gal kvaila, bet turiu savo nuomonę. Man nesvarbu, ką kalba vienas ar kitas. Komentatoriai už tave aikštėje nepažais.
Kai turiu ką pasakyti, sakau. Man tuo momentu nesvarbu, ką manys aplinkiniai. Nemanau, kad Cristiano Ronaldo grįžta namo ir galvoja, ką apie jį mano kiti.
Kartais po rinktinės rungtynių paskaitau komentarus. Po pastarųjų sėkmingų rungtynių su Lenkija prisiskaičiau, kokios jos buvo beviltiškos ir kaip nesugebame įmušti į vartus. O juk buvo palankių situacijų, deja, pataikėme į virpstą. Tiesiog reikia pasitikėti savimi, turėti planą ir jį vykdyti. (Šypsosi.)
– Futbolininkai mėgsta palaikyti stilių: nuo šukuosenos iki tatuiruočių. Kiek įtakos pasitikėjimui turi išvaizda?
– Tatuiruočių tikrai nesidarau dėl kitų. Dabar turiu nedaug, kol kas – penkias. O dėl šukuosenos, tiesiog nueinu pas kirpėją ir prašau, kad apkirptų gražiai.
– Tarp futbolininkų vyrauja tam tikros mados?
– Be abejo. Prieš važiuojant į rungtynes normalu susitvarkyti plaukus, apsiskusti tatuiruotes, kad atrodytų estetiškai. Prieš rungtynes negalima skustis barzdos! Kažkas taip sugalvojo, ir visi futbolininkai taip daro. Kiekvienas turi savo nesąmonių... Bet tikrai nėra tikslo ką nors demonstruoti specialiai.
– Lietuvoje turite mylimąją. Kaip sekasi palaikyti santykius per atstumą?
– Šiuolaikiniame pasaulyje tai paprasta – yra lėktuvai, kurie atskraidina per valandą. Kol kas mums labai gerai sekasi, nors kartu esame tik aštuonis mėnesius. Susipažinome Lietuvoje.
– Futbolininkų mylimųjų gyvenimas įprastai būna gražus, tačiau joms lieka nedaug dėmesio. Jūsiškė nesiskundžia?
– Moteris turi žinoti, kad niekada nebus pirmoje vietoje, kad visada į ją bus žiūrima kaip į futbolininko draugę, o ne priešingai. Bet nemanau, kad tai problema. Nelendame į viešumą ir mums gerai. Paparacai Vilniuje nebėgioja iš paskos, nežinau, kaip bus Portugalijoje.
– Kokį savo asmenybės bruožą laikote ryškiausiu?
– Esu pasitikintis ir gyvenantis šia diena. Apie mano ateitį galvoja mano agentas. Net atostogų rytais nubudęs neturiu jokių planų – ką veiksiu, nusprendžiu akimirksniu. Stengiuosi neišgyventi dėl ateities, dėl to, kas bus po kelerių metų: ar turėsiu sutartį, kur žaisiu. Yra žmonės, kurie tuo turi pasirūpinti, vis tiek pats to padaryti negaliu. Stengiuosi tiesiog gyventi ir būti laimingas.
– Kaip leidžiate laiką tarp treniruočių? Kaip daugelis šiuolaikinių žmonių – prie kompiuterio?
– Nežinau, kaip bus Portugalijoje, bet Danijoje buvo labai daug laisvo laiko ir poilsio. Po rytinių treniruočių turėdavau visas laisvas popietes. Kai lydavo lietus ar snigdavo, net nebūdavo ko veikti. Sėdėdavau namie, žiūrėdavau filmus...
Galiu atskleisti, kad neturiu kompiuterio, net nešiojamojo. Kažkada turėjau planšetinį kompiuterį, tačiau nebeturiu ir jo. Gyvenu tik su telefonu. Nešiojamojo kompiuterio, ko gero, neturiu jau šešerius metus. Manęs netraukia net žaidimai. Paskaitau naujienas, susisiekiu, su kuo reikia, ir man to užtenka. Prie kompiuterio tegul sėdi tie, kurie neturi ką veikti. Draugė turi kompiuterį, tad kartais per jį pažiūrime filmus.
Esu senamadiškas (Juokiasi.) – kaip močiutės, žiūriu serialus per televiziją. Žinoma, stebiu kiek įmanoma daugiau futbolo rungtynių. Tik per atostogas stengiuosi atitrūkti nuo futbolo, nors kai vyksta Europos čempionatas, kaip nežiūrėsi?
– Koks buvo jūsų santykis su mokykla?
– Mokykla man visą gyvenimą buvo sunkus klausimas. Lankydamas mokyklą Vokietijoje tikrai nesimokiau gerai, visada turėdavau problemų. Kai mokiausi 9 klasėje, mano treniruotės vykdavo pusantros valandos kelio nuo mokyklos, tad kasdien tekdavo nuvažiuoti daugiau nei 100 km. Į mokyklą išvažiuodavau 6 valandą ryto, o tada tiesiai į treniruotę, tad namus pasiekdavau tik apie vidurnaktį. Nė nematydavau saulės.
Galiausiai reikėjo spręsti: žaisti futbolą ar mokytis. Buvau „banditas“, tad mokslai niekada netraukė taip, kaip futbolas. (Šypsosi.) O ir tėvai nelabai spaudė. Todėl pareiškiau, kad žaisiu futbolą, surizikavau ir kol kas tuo esu labai patenkintas.
