S.Karoso pabėgimo planas virto kolekcija, kuriai grojamas himnas

Šiandien verslininko, kultūros mecenato Sauliaus Karoso (58 m.) senovinių automobilių kolekcija – viena geidžiamiausių Europoje. Į savo valdas jį kvietė Kataro šeichas, o vokiečiai, išvydę istorijos dulkėse jau palaidotą, bet lietuvio prikeltą 1935-ųjų „Mercedes-Benz 500K“ su „Erdmann & Rossi“ gamybos kėbulu, užgrojo himną, rašo žurnalas „Stilius“.

Sauliaus Karoso automobilių kolekcija, kuriai grojamas himnas.<br>V.Grigo nuotr.
Sauliaus Karoso automobilių kolekcija, kuriai grojamas himnas.<br>V.Grigo nuotr.
1938-ųjų „Rolls-Royce Wraith“.<br>Vaidoto Grigo nuotr.
1938-ųjų „Rolls-Royce Wraith“.<br>Vaidoto Grigo nuotr.
Pirmasis Sauliaus Karoso kolekcijos egzempliorius, vadinamasis „Sibiriokas“ – Sibire rastas ir vos ne dešimtmetį restauruotas 1935-ųjų „Mercedes-Benz 500K“.<br>V.Grigo nuotr.
Pirmasis Sauliaus Karoso kolekcijos egzempliorius, vadinamasis „Sibiriokas“ – Sibire rastas ir vos ne dešimtmetį restauruotas 1935-ųjų „Mercedes-Benz 500K“.<br>V.Grigo nuotr.
Parodos akimirka Katare, kur Sauliaus Karoso automobiliai pelnė pirmąsias vietas.<br>V.Grigo nuotr.
Parodos akimirka Katare, kur Sauliaus Karoso automobiliai pelnė pirmąsias vietas.<br>V.Grigo nuotr.
1938-ųjų „Rolls-Royce Wraith“.<br>V.Grigo nuotr.
1938-ųjų „Rolls-Royce Wraith“.<br>V.Grigo nuotr.
1933-iųjų „Mercedes-Benz Compressor 380K“ vienas grafas užsakė 2000 kilometrų lenktynėms.<br>V.Grigo nuotr.
1933-iųjų „Mercedes-Benz Compressor 380K“ vienas grafas užsakė 2000 kilometrų lenktynėms.<br>V.Grigo nuotr.
Kolekcijos puošmena – 12 cilindrų „Maybach Zeppelin“.<br>V.Grigo nuotr.
Kolekcijos puošmena – 12 cilindrų „Maybach Zeppelin“.<br>V.Grigo nuotr.
S.Karoso aistra – automobiliai.<br>V.Grigo nuotr.
S.Karoso aistra – automobiliai.<br>V.Grigo nuotr.
Neatsiejama automobilių parodų dalis – ir tinkamai tam laikotarpiui apsirengusios moterys. Sauliui Karosui talkina seserys Ana (kairėje) ir Jelena.<br>V.Grigo nuotr.
Neatsiejama automobilių parodų dalis – ir tinkamai tam laikotarpiui apsirengusios moterys. Sauliui Karosui talkina seserys Ana (kairėje) ir Jelena.<br>V.Grigo nuotr.
„Erdmann &amp; Rossi“ kolekcija Vokietijoje.<br>V.Grigo nuotr.
„Erdmann &amp; Rossi“ kolekcija Vokietijoje.<br>V.Grigo nuotr.
Kolekcininkas tikisi, kad aistrą senoviniams automobiliams galbūt pajus ir sūnus Konstantinas.<br>V.Grigo nuotr.
Kolekcininkas tikisi, kad aistrą senoviniams automobiliams galbūt pajus ir sūnus Konstantinas.<br>V.Grigo nuotr.
Sauliaus Karoso automobilių kolekcija, kuriai grojamas himnas.<br>V.Grigo nuotr.
Sauliaus Karoso automobilių kolekcija, kuriai grojamas himnas.<br>V.Grigo nuotr.
Sauliaus Karoso automobilių kolekcija, kuriai grojamas himnas.<br>V.Grigo nuotr.
Sauliaus Karoso automobilių kolekcija, kuriai grojamas himnas.<br>V.Grigo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Daiva Kaikarytė („Lietuvos rytas“)

Aug 30, 2016, 12:15 PM, atnaujinta May 14, 2017, 12:44 PM

Žinomas verslininkas teigia, kad jo kelias automobilių link prasidėjo nuo pat to momento, kai pradėjo vaikščioti. Jis nudrožė pas kaimyną, kuris turėjo „Volga“, – berniukas garaže praleisdavo valandų valandas.

Sulaukęs 8 metų pradėjo domėtis kartingu. Būdamas 13-os pateko pas garsų tuomet lenktynininką Vikį Oleką. Tituluotas sportininkas paėmė paauglį plauti automobilių ir variklių, netrukus jaunuolis buvo priimtas į Lietuvos, paskui į buvusios Sovietų Sąjungos rinktinę dirbti mechaniku.

Suktis teko spėriai – filosofišką krapštymąsi garaže pakeitė raliai, žiedinės lenktynės, kur buvo svarbi kiekviena sekundė. Saulius dirbo paromis, sukosi iš įvairių sudėtingų techninių situacijų, pavyzdžiui, vienų lenktynių metu per naktį teko iš kelių variklių surinkti vieną ir sureguliuoti, kad trasoje jis veiktų nepriekaištingai.

S.Karosui buvo 16 metų, kai jis gavo Sovietų Sąjungos čempiono mechaniko diplomą. Juo vyras šiandien didžiuojasi ne mažiau nei išskirtiniu turtu, kurį sudaro trys dalys: vakarietiškų, sovietinių ir mini automobilių kolekcijos.

Viskas lėmė tai, kad S.Karosas įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Tai, galima sakyti, didelė jo kolekcijos vertės dalis. Mat kai 2012-aisiais jis pradėjo dalyvauti senovinių automobilių parodose, iš pradžių visi manė, kad tai naujasis rusas, nežinantis, kur dėti pinigų, todėl sumanęs prisipirkti brangių mašinų. Dėl gebėjimo paaiškinti menkiausias technines detales, papasakoti restauravimo procesą jis pelnė didžiulę pagarbą.

Be to, verslininkas perka ne restauruotus, o apverktinos būklės automobilius – nori viską nuo menkiausio varžtelio naujam gyvenimui prikelti pats su savo meistrų komanda.

Dabar S.Karosas jau yra pasiekęs tokį lygmenį, kad dažnai kviečiantys jį į parodas apmoka draudimo, kelionės, gyvenimo, automobilių transportavimo išlaidas.

– Jūsų senelis Juozas Karosas – kompozitorius, motina – muzikos pedagogė, tad lyg ir turėjote nukeliauti meno, o ne technikos link.

– Visą gyvenimą esu susijęs su menu, niekada nuo jo nebuvau atitolęs. Štai, pavyzdžiui, šį paveikslą išvydau viename Portugalijos viešbutyje ir nusipirkau, – mosteli į paveikslą savo apartamentuose Vilniuje S.Karosas. – Dabartinė mano automobilių kolekcija – irgi menas. Nekolekcionuoju Salvadoro Dali ar Pablo Picasso darbų, nes neatskirčiau originalo nuo padirbinio. O štai karbiuratorius originalus ar padarytus naujai – puikiausiai.

– Išskirtinė jūsų vakarietiškos kolekcijos dalis – vokiečių „Erdmann & Rossi“ automobiliai. Kodėl pasirinkote būtent tokią kolekcijos temą, juolab kad tai – dizaino kompanija?

– „Erdmann & Rossi“ dar XVIII amžiaus pabaigoje gamino ypatingas karietas. Stojus automobilių amžiui, jie greitai persiorientavo ir nukreipė jėgas į tai. Jie sukurdavo tik vieną modelį vienam užsakovui pagal jo svajonę. Tai tikras meno kūrinys.

„Erdmann & Rossi“ gamindavo kėbulus, o mechaniką parinkdavo pagal kliento norą – tai galėjo būti „Mercedes“, „Bentley“, „Rolls-Royce“, „Maybach“.

Per karą įmonė buvo subombarduota, vėliau taip ir neatsigavo.

Mano kolegos dažniausiai kolekciją dėlioja iš tam tikrų markių automobilių. Mąsčiau, ką pasirinkti, nes visko kolekcionuoti neįmanoma, turi pasirinkti kryptį. „Erdmann & Rossi“ pasirinkau todėl, kad jie turi visus brangiausius pasaulio automobilius.

– Daugelį dešimtmečių kaupėte vertingiausius egzempliorius ir tik neseniai juos parodėte pasauliui. Koks jūs kolekcininkas? Tas, kuriam nesinori grožio laikyti tik sau garaže uždaryto?

– Vieni kolekcininkai turi 5–6 mašinas, kurių vienos vertė kaip kito 300–400 automobilių parkas. Kolekcininkų elgesys skirtingas, čia kaip su moterimis: vieni nori savąją puošti, rodyti, o kiti pasodina namuose ir nenori, kad kiti matytų, – juokiasi S.Karosas. – Aš savuosius automobilius noriu rodyti žmonėms, todėl vežu juos į parodas – tai tarsi grožio konkursai. Kodėl? Šunis ir kates žmonės taip pat vežioja po parodas.

Štai praėjusią savaitę dalyvavau trijose parodose ir visose pelniau po titulą. Bensbergo pilyje prie Kelno rodžiau 1938 metų „Erdmann & Rossi“ kėbulo „Rolls-Royce Wraith“ – šis automobilis pelnė ne tik 1-ąją vietą savo kategorijoje, bet ir prizą už geriausią restauravimą.

Liuksemburge 1938-ųjų „Horch Panorama“ pelnė Didįjį prizą.

Florencijoje 1936-ųjų „Maybach Zeppelin“ pelnė 1-ąją vietą.

– Kas parodose sudomina jus patį, su kokiu kolega skubate dalintis naujienomis?

– Įdomių egzempliorių visuomet yra. Rimčiausia paroda Europoje vyksta Italijoje, prie Komo ežero esančiame viešbutyje „Villa d’Este“. Prieš dvejus metus dizaineris Ralphas Laurenas atvežė parodyti savo 24 milijonų eurų vertės „Bugatti“ – mums visiems tas konkursas iš karto ir baigėsi, – juokiasi S.Karosas. – Išvažiavus iš parodos su pagrindiniu prizu, automobilio kaina šoktelėjo iki 40 milijonų eurų.

– Apdovanojimus renkate, nes jie kelia automobilio kainą, paglosto kolekcininko savimeilę?

– Pirmiausia tai senelių hobis – ruošiuosi senatvei, ką gi daugiau veiksi. Tą procesą pradėjau nuo 1985 metų. Be to, tai turi gerą investicinę vertę, juk naujas automobilis, vos išriedėjęs iš salono, netenka trečdalio vertės, o senovinių automobilių kaina bėgant metams vis auga.

Titulai malonu, tačiau parodos man – ir puiki proga pabūti prie savo automobilių, pasikalbėti su bendraminčiais, nes esu labai užsiėmęs.

Vokiečiai man žemai lenkiasi, nes jiems į galvą neatėjo kolekcionuoti „Erdmann & Rossi“, saugau jų technikos istoriją.

– Kur radote tokių vertingų „Erdmann & Rossi“ egzempliorių? Juk vokiečiai manė, kad jie sunykę ir nebeverta ieškoti.

– Didžioji mano kolekcijos dalis atkeliavo iš Rusijos, tą laužą supirkau už nedidelius pinigus.

Iš kur tie brangiausi automobiliai atsirado Sovietų Sąjungoje? Todėl kad rusų generolai po pergalės Antrajame pasauliniame kare sėdo Vokietijoje prie trofėjinių pačių geriausių automobilių vairo ir grįžo į Maskvą. Tuometis vadovas Josifas Stalinas bijojo tokių stiprių generolų kaip Georgijus Žukovas, tad juos išmėtė po visą Rusiją.

Aš tuos automobilius surinkau – visi dabar stovi Vormso mieste Vokietijoje.

– Žinau, kad kolekcininko klausti, kuris automobilis brangiausias, – lyg motinos prašyti išskirti vieną vaiką. Vis dėlto galbūt į kurį nors įdėta ypač daug širdies?

– Tai pirmas mano automobilis, vadinu jį sibirioku, 1935 m. gamybos „Mercedes-Benz 500K“ „Erdmann & Rossi“ kėbulu. Radau jį Sibire, Omske. Išgirdau apie jį Maskvoje iš vieno kolekcininko. Kai pokalbis pasisuko apie technines detales, jis man užsiminė apie tą mašiną. O aš 1985-aisiais norėjau pabėgti iš Sovietų Sąjungos, o tai buvo neįmanoma. Buvo draudžiama išvežti deimantus, muzikos instrumentus, o automobiliai į tą sąrašą neįėjo. Man įsižiebė viltis: susiremontuosiu ir išvyksiu.

Už tą sibirioką atidaviau visas savo santaupas naujos „Volga“ pavidalu. Kai grįžau, mama sako: „Parodyk, sūneli, tą išsvajotą pirkinį.“ Kai atvėriau garažo duris, ji išvydo nuolaužas. „Mercedes-Benz 500K“ buvo apautas traktoriaus padangomis, įstatytas sunkvežimio variklis. Nuo šio vaizdo mama apsiverkė ir pasiūlė kitą dieną kreiptis į gydytojus, – šypsosi prisiminęs S.Karosas. – Buvau atkaklus, tačiau restauravimas užtruko 9 metus, per tą laiką aš ir be jo jau išvykau į Ameriką. O kai parodžiau „Mercedes-Benz 500K“ pirmoje parodoje, vokiečiai man sugrojo himną!

Net nežinau, kiek turiu „Erdmann & Rossi“ – gal 10–11, mat kai kurie dar net nepradėti restauruoti, kiti – tvarkomi. Jau po pirmos parodos, kurią surengiau savo 55 metų gimtadienio proga Berlyne, apie mano kolekciją rašė 40 pasaulio leidinių. Dabar žmonės man apie turimus „Erdmann & Rossi“ praneša patys, tik jie nori milijonų, o aš tiek mokėti neketinu.

– Garsas apie jūsų kolekciją pasiekė ir Kataro emyrą šeichą Joaaną bin Hamadą al-Thani. Neseniai jo kvietimu dalyvavote parodoje. Kokius automobilius gabenote į Katarą?

– Jis pats išsirinko rimčiausias mano kolekcijos mašinas – 1938-ųjų „Lancia Astura“ Italijos dizaino kompanijos „Pininfarina“ kėbulu ir 1933-iųjų „Mercedes-Benz Compressor 380K“ „Erdmann & Rossi“ kėbulu. Pastarasis turi gerą istoriją. Šį automobilį užsakė vienas grafas specialiai Vokietijos 2000 kilometrų lenktynėms, jas ir laimėjo 1934-aisiais bei 1935-aisiais. Turiu net laikraščių iškarpas apie to meto pasiekimus, automobilį atsigabenau iš Amerikos.

Mano automobiliai Katare pelnė 1-ąsias vietas savo kategorijose. Labai gera paroda, tačiau ji viena iš daugelio, aš per savaitę po kelis kartus kur nors dalyvauju. Tik Katare iki tol nebuvau lankęsis. Buvo įdomu, pats šeichas pjaustė keptuvėje jauno kupranugariuko mėsą ir ja vaišino. Man pasirodė, kad nuoširdumo šioje šalyje daugiau nei, tarkime, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Žmonės ten išlavinę – baigę garsiausius pasaulio universitetus. Gatvėse visi automobiliai nauji ir nepigūs, vyrauja vokiečių ir japonų markės. Dieną žmonės dirba savo dangoraižiuose, o vakare, kaip įprasta tuose kraštuose, sėda į savo visureigius ir vyksta į namus dykumoje, kaip mes į mišką ar pajūrį. Ir Katare lankėmės dykumoje – šiek tiek suprantu, kodėl jiems jos reikia, esu dalyvavęs kupranugarių aukcione dykumoje Dubajuje.

– Kataras buvo proga dar vienai pasaulio dalelei prisistatyti ir papasakoti apie savo pomėgį. Ko iš viso parodose klausia žmonės?

– Taip, Kataras sužinojo, ką reiškia Sauliaus Karoso automobilių kolekcija. Tik neišmanantys klausia, kiek turi mašinų ir kiek jos kainuoja, – jos juk neparduodamos. O šiaip klausia metų, istorijos, kaip vyko restauravimas.

– Koks techninis sprendimas jus žavi labiausiai?

– Neklauskite, nes apie tai galiu kalbėti visą parą. Štai „Mercedes-Benz 500K“ laikomas tobuliausiu visų laikų automobiliu, nes turėjo mechaninį kompresorių, ir visa tai 1935-aisiais! To niekas nebepakartos: 160 rankomis padarytų, idealiai nupoliruotų, nikeliuotų detalių. Ypatingi techniniai sprendimai, pavyzdžiui, vieno pedalo paspaudimu buvo patepama 20 priekinės pakabos mazgų. Iš viso tais laikais „Erdmann & Rossi“ automobilis kainavo kaip didžiulis privatus namas Berlyne.

Tiesiog vokiečiai nebijojo sunkių sprendimų. Vien ką reiškia mechaninis kompresorius, na, taip – suspaudžia orą ir degųjį mišinį patiekia, bet kokia konstrukcija! Slėgis turi būti tolygiai reguliuojamas, kitaip sistema neveiks, – kaip tai reikėjo sugalvoti...

– Kokios komforto, apdailos smulkmenos automobiliuose jus nustebino? Skaičiau, tarkime, kad kai kuriuose sovietiniuose būdavo dailios veliūro sėdynės, tačiau vairuotojui skirta – odinė, nes jis užkandžiauja, geria. Juk laikiklių kartoniniams kavos puodeliams prieš karą niekas nemontuodavo.

– Automobiliuose „Rohr“ būdavo krištolinės peleninės.

Turiu „Mercedes-Benz 630K“, kuris priklausė Šveicarijos aktoriui Emiliui Janningsui. Su tuo automobiliu jis ir filmuodavosi, ant galinės sėdynės sėdėjo aktorė Marlene Dietrich. Iki šiol saugau likusį aktoriaus grimo reikmenų lagaminėlį.

Įdomi 1938-ųjų „Rols-Royce Wright“ istorija. Šis aerodinaminis automobilis turėjo tokį pasisekimą, kad jį nupirko vienas Vokietijos grafas. Vienas rusų generolas po pergalės jį atsigabeno į Maskvą. Tuomečio stambaus politinio veikėjo Viačeslavo Molotovo žmonės atėjo pas generolą ir paklausė, pats atiduos automobilį ar kaip... Taigi V.Molotovas juo važinėjo iki savo gyvenimo pabaigos 1986-aisiais.

Tada automobilį nusipirko vieno Rygos muziejaus direktorius, iš ten jis atkeliavo į mano kolekciją.

Kiekvienas mano egzempliorius turi savo istoriją – vokiečiai turi tokių istorijos specialistų, atkapstančių menkiausią detalę.

– Girdėjau, jog sovietiniai automobiliai nėra tokie įdomūs, nes jie nukopijuoti nuo vakarietiškų, kad Sovietų Sąjungoje net nebuvo kam kurti technikos stebuklų, nes inžinieriai buvo ištremti į Sibirą.

– Negaliu to patvirtinti, inžineriniu požiūriu tai nepalyginami dalykai, nes rusiški neturi įmantrybių kaip prieškariniai automobiliai. Bet, žvelgiant iš automobilių industrijos taško, galima suprasti: Sovietų Sąjungoje tais laikais nebuvo nei technikos, nei žmonių, nei inžinierių, nei mokyklos, kad sukurtus automobilius būtų galima prižiūrėti.

Kodėl „Pobeda“ laikomas superautomobiliu ir inžinieriai tai pripažįsta? Nes šis automobilis sukurtas taip, kad plaktuku ir dviem atsuktuvais galėjai viską sutvarkyti. O kad galėtum sureguliuoti kompresorinį „Mercedes-Benz“, turi visą talmudą instrukcijų perskaityti. Taigi mano kolekcijos – vakarietiškoji ir sovietinė – nelyginamos. Pastarąją vadinu „Kuo tik mes nevažinėjome“, ketinu ją pristatyti savo 60-mečio proga. Brandinu, bus bomba.

– Koks modelis iš sovietinės kolekcijos galbūt juokingiausias?

– Juoko jokio nėra, viskas labai rimta. Yra du kabrioletai, skirti neįgaliems, vadinamosios „invalidkės“, kurias brandesnė karta prisimena iš filmo „Kaukazo belaisvė“.

Turiu originalų kabrioletą „Moskvič 400“, „Pobeda“. Mano kolekcijoje yra ir automobilių, pagamintų ir iki karo, ir po jo, – įvairių modelių „Čaika“, ZIL, ZIS.

– Kuo jūsų dėmesį patraukė mikroautomobiliai?

– Pokario metais nebuvo nei metalo, nei kitų medžiagų, nei degalų – automobiliai buvo kuriami tik nuvykti nuo taško A iki taško B. Juos jau rodžiau per „Bike Show Millenium“ renginį Kaune. Tai – „BMW Dixi“, „BMW Izeta“, „Fiat Topolino“, „Messerschmitt“, „Gogomobil“, „Fiat Abart“.

Juos galima patogiai sudėti į konteinerį dviem aukštais. Noriu nuvežti keletą egzempliorių į vaikų namus ir leisti pasidžiaugti, pavairuoti.

– Ar leistumėte kam nors pavairuoti savo kolekcijos automobilį?

– Jei žmogus moka vairuoti, kodėl gi ne? Vokiška kolekcija turi specialius numerius – gali uždėti ant bet kurio automobilio. Mašinas net būtina kartkartėmis pravėdinti. Tik iš tolo tai atrodo žavinga – to meto automobiliai yra be vairo ir stabdžių stiprintuvų, vairuotumėte kaip seną sunkvežimį.

Visi mano automobiliai yra važiuojantys, kitaip net parodose negalėtum dalyvauti. Prieš kiekvieną parodą jie kruopščiai tikrinami – turi degti mažiausia lemputė. Pats nuvairuoju į apžiūrą, užvažiuoju ant podiumo.

– Ar lengvai surenkate restauratorių komandą? Štai, tarkime, muzikos instrumentų derintojai baiminasi, kad greitai nebeliks meistrų.

– Taip, kasmet automobilių pasaulis netenka kokio nors restauratoriaus – žmonės miršta. Jaunimas nesuvokia, kad tai itin pelningas darbas. Pateiksiu minimalų įkainį: automobiliui restauruoti reikia mažiausiai 3000 valandų, vienos kaina – 70 eurų.

– Ar esate buvęs restauravimo aklagatvyje? Greičiausiai dažnai tenka vaikščioti tarsi apgraibomis?

– Keletą kartų taip yra buvę. Kartą nusipirkau 12 cilindrų automobilio „Horch“ liekanas – tokių pasaulyje tik keturi likę. Variklis buvo taip suskilęs, kad nė vienas vokietis restauratorius nesiėmė rizikuoti. Man padėjo čekų „Tatra“ meistrai.

Daug kas greičiausiai nežino, kad Adolfas Hitleris, pradėjęs karą, pajudėjo būtent „Tatra“, o ne vokiškais tankais. Tai labai gera kompanija.

– Esate senovinių automobilių žinovas. O kaip vertinate šiuolaikinius?

– Yra toks terminas „kompleksinis patikimumas“ – tai reiškia, kad automobilis pagamintas tam tikram skaičiui kilometrų įveikti. To anksčiau nebūdavo. Tiek nuvažiavus kas savaitę kas nors pradeda lūžti. Žmogus ima paskolą ir perka naują automobilį. Milijonais gaminami egzemplioriai vertės tikrai neturi.

Bet šiandien paklausą įgauna vadinamieji „Young Timer“ automobiliai – gaminti nuo 1960-ųjų, apie 1970-uosius. Tai gražūs „Mercedes-Benz“, „Jaguar“, jie nėra tokie brangūs kaip prieškariniai.

Kadangi dabar vis labiau ribojamas greitis, iš tiesų kam investuoti į naują „Porsche“? Geriau gražiu „Young Timer“ atvažiuoti – visi žiūri, ploja, fotografuoja.

Man iš viso keista greičio mažinimo filosofija. Įžvelgiu didžiulę prieštarą: kuriamos žvėriškos technologijos – įspūdingos padangos, stabdžiai, galingumas iki 1000 arklio galių. O naudosime visa tai važiuodami 30 kilometrų per valandą greičiu? Net trasų pasivažinėti nebeliko.

Greičio mažinimas neišsprendžia problemos. Jei gaminami tokie automobiliai, reikia mokyti žmones jais važiuoti. Ribos turi būti žmogaus galvoje, nes ženklai, policija jo nesutramdys.

– Kuo kasdien važinėjate pats, ką patartumėte įsigyti draugui?

– Važinėju „Mercedes-Benz“, bet dažniausiai „Škoda“. Ir draugui patarčiau šios kompanijos automobilį pirkti. Visų savo įmonių automobilių parką suformavau iš šių automobilių. Kitose kompanijose nežinia, kokie žmonės surenka automobilius, o štai „Škoda“ išsirikiavusi inžinierių eilė, kad tik gautų darbą. Čekiją aplenkia imigracijos bangos, ten dirbama net kruopščiau nei Vokietijoje.

– Kokių automobilių ieškote dar? O jei baugu pasakyti, nes turintys vertybę pakels kainą, gal bent galite išduoti, kokių dar turite tikslų, susijusių su kolekcijomis? Kas jus nustebintų?

– Kolekcininkui visada ko nors reikia, jis negali sustoti, tačiau iš šio pomėgio neuždirbama pinigų – reikia justi ribas, – šypteli kolekcininkas.

Dar planuoju surinkti prieškarinių 12 cilindrų automobilių kolekciją, jau turiu tokius „Horsch 670“, „Maybach Zeppelin“. Pastarasis modelis labai garsus, „Zeppelin“ jis pavadintas todėl, kad jame esantis 12 cilindrų variklis per Atlantą nuskraidindavo tuomečius dirižablius, vadinamuosius cepelinus.

Be to, turiu projektų, kurie gali nustebinti ne tik mane, tačiau tai – paslaptis.

– Apie kokią savo kolekcijų ateitį svajojate?

– Kol kas tai hobis, pažiūrėsiu, kaip tai vertins kol kas 16 metų mano sūnus Konstantinas. Galbūt jam bus įdomu, saugos mano kolekciją ir ją tęs. Jei ne, tuomet galvosiu, ką daryti.

– Ar šiandien pataisytumėte automobilį, jei jis sugestų miškelyje? Juk kartais mėgstate vienas pasivažinėti.

– Jei tai „Žiguliai“ – iš karto! – entuziastingai patikina S.Karosas, pats jaunystėje lenktyniavęs būtent šios markės automobiliu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.