Jei neatidaro durų, Lietuvą pasaulyje garsinantis Bernardas Garbačauskas-Garby atveria langus

Mokytis vienu metu trijose mokyklose, surengti koncertą Niujorko Lincolno menų centre, ruošti knygą – kai 19 metų jaunuolis turi tiek veiklos, stebina. O kur dar žinia, kad būtent jis – lietuvių baritonas Bernardas Garbačauskas-Garby – iš tūkstančio pretendentų buvo atrinktas į muzikų Harvardu vadinamą Juilliardo mokyklą Niujorke.

Bernardas Garbačauskas-Garby.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Bernardas Garbačauskas-Garby.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Hamburgas, Niujorkas, Londonas, Šiauliai – Bernardas vienu metu gebėjo mokytis keliose šalyse ir net kontinentuose.
Hamburgas, Niujorkas, Londonas, Šiauliai – Bernardas vienu metu gebėjo mokytis keliose šalyse ir net kontinentuose.
Hamburgas, Niujorkas, Londonas, Šiauliai – Bernardas vienu metu gebėjo mokytis keliose šalyse ir net kontinentuose.
Hamburgas, Niujorkas, Londonas, Šiauliai – Bernardas vienu metu gebėjo mokytis keliose šalyse ir net kontinentuose.
Bernardas savo knygai apie Niujorką kalbina ir garsų menininką Joną Meką.
Bernardas savo knygai apie Niujorką kalbina ir garsų menininką Joną Meką.
Hamburgas, Niujorkas, Londonas, Šiauliai – Bernardas vienu metu gebėjo mokytis keliose šalyse ir net kontinentuose.
Hamburgas, Niujorkas, Londonas, Šiauliai – Bernardas vienu metu gebėjo mokytis keliose šalyse ir net kontinentuose.
Hamburgas, Niujorkas, Londonas, Šiauliai – Bernardas vienu metu gebėjo mokytis keliose šalyse ir net kontinentuose.
Hamburgas, Niujorkas, Londonas, Šiauliai – Bernardas vienu metu gebėjo mokytis keliose šalyse ir net kontinentuose.
Bernardas Garbačauskas-Garby.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Bernardas Garbačauskas-Garby.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Bernardas Garbačauskas-Garby.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Bernardas Garbačauskas-Garby.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Bernardas Garbačauskas-Garby.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Bernardas Garbačauskas-Garby.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Daiva Kaikarytė („Lietuvos rytas“)

Oct 9, 2016, 7:04 PM, atnaujinta May 11, 2017, 5:08 AM

Pastarasis pasiekimas – jau už nugaros. Tai žingsnis studijuojant muziką ir ruošiantis kopti karjeros laiptais aukštyn. O kur – Juilliardas atveria duris į platų ir trokštamą muzikos pasaulį.

Manhatano muzikos mokykla, Los Andželo muzikos akademija, Londono karališkasis muzikos koledžas – svarių pasiūlymų Bernardas turėjo, o svarstė juos rudens pradžioje parvykęs trumpo poilsio į gimtuosius Šiaulius pas tėvus. Pasirinko kompromisą – mokysis ir Niujorke, ir Jungtinėje Karalystėje.

Labiausiai linko prie Manhatano muzikos mokyklos, nes būtent joje yra muzikinio teatro ir operos studijos, o Bernardas ne tik dainuoja, bet ir kuria muziką – rašo dainas bei pjeses fortepijonui.

– Gal galite pacituoti eilutę iš savo kurtos dainos?

– Nerašau apie meilę. Mane domina bendražmogiški santykiai. Mano mėgstamiausia „The King of Drama“ – daina apie tai, kad gyvenimas yra lyg spektaklis. Turime apsimesti, nutylėti, kovoti dėl karūnos – savo vietos po saule.

– Argi ne lengviau, sąžiningiau būti tokiam, koks esi?

– Žinoma, kad taip. Jei nebūčiau buvęs savimi, tikriausiai dabar mano pasiekimai ir darbo rezultatai būtų kitokie. Visada buvau tikras sau ir žmonėms.

– Ar kartais jums vis dėlto tenka užsidėti kaukę?

– Scenoje artistai bando perteikti personažo charakterį. Bet aš nemėgstu kaukių, meluoti, nes esu religingas. Stengiuosi nedaryti nuodėmės.

– Ar norėtumėte atsikratyti kokios nors savybės? Galbūt scenos žmonės yra šiek tiek savimylos, egoistai ir tai kaip tik gerai – juk sakoma, kad jei myli save, tuomet ir kiti tave myli?

– Menininkas – kaip verslininkas: jis turi tikėti savimi. Apie mano neigiamas savybes galbūt geriau pasakytų kiti žmonės, nes svetima akis geriau mato. Bet neslėpsiu: man patogu savo kailyje ir labai juo džiaugiuosi.

– Daugelis kuriančių žmonių nepatikliai nustebtų išgirdę jūsų – dar tokio jauno žmogaus – meno palyginimą su verslu.

– Turiu galvoje ne pinigus. Nė vienas menininkas neprieštaraus, kad mums reikia didelio užsidegimo, energijos, spontaniškumo. Nėra laiko net pavalgyti, sočiai išsimiegoti – gležna fėja to nepakeltų. Aš dar esu studentas ir galiu sau leisti apie pinigus negalvoti, nes žinau – pinigai ateina su sėkme. O dėl jos reikia labai daug nuveikti.

– Kaip žinoti, o ypač jaunam žmogui, kad jis – teisingame kelyje?

– Dėkoju už tai, ką turiu gyvenime, tai man suteikia užtikrintumo ir ramybės. Tikiu likimu, bet kartu – ir sunkiu darbu. Dabar matau, kad tai, jei taip galima sakyti, atsiperka. Koks gali būti dar geresnis patvirtinimas, kad esu teisingame kelyje, jei iš daugiau kaip tūkstančio pretendentų į Juilliardą pateko tik 8 žmonės, tarp jų – ir aš. Tai vienas didžiausių gyvenimo komplimentų.

Gyvenu svajonių mieste Niujorke – nuo mažens miriau, kaip ten norėjau, nors nė karto iki mokslų Amerikoje nesilankiau.

Kad esu teisingame kelyje, man sufleruoja ir tai, kad Hamburgo muzikos ir teatro universitetas mane pakvietė studijuoti dar nebaigusį mokyklos. Tai antra pagal žinomumą Europos aukštoji meno mokykla. Per pastaruosius 30 metų ten aš buvau jauniausias dainininkas, priimtas mokytis.

Tai patvirtina ir gražūs atsiliepimai po mano koncertų Hamburge, Barselonoje, Niujorko Lincolno menų centre, vasaros pabaigoje surengiau padėkos koncertą Vilniuje.

Bendradarbiauti mane pakvietė „Warner Bros“ ir „Columbia Records“ vyriausiasis prodiuseris Davidas Kahne’as – jis kuruoja mano muzikinę kūrybą bei veiklą ir padeda planuoti mano autorinių dainų albumo leidybą.

– Kokioje aplinkoje augote, kas jūsų tėvai, kad mažasis šiaulietis svajojo apie gyvenimą Niujorke?

– Esu iš mylinčios ir palaikančios šeimos, mano tėvai – inteligentiški žmonės. Mama vadovauja mokyklai, tėtis dirba ligoninės infrastruktūros skyriuje. Mano brolis pasirinko profesiją, susijusią su socialiniu darbu ir teisingumu. Džiaugiuosi, tokio brolio reikia, nes Dovydas yra 5 metais vyresnis ir dėl savo charakterio bei patirties man moka ir griežtai ką nors pasakyti.

Mano mama – labai muzikali, turinti muzikinį išsilavinimą. Mamos tėtis – baritonas, ilgą laiką dainavęs ansamblyje ir bažnytiniame chore. Jo sesuo – taip pat dainininkė, rašanti eiles ir tapanti paveikslus. Tėčio senelis taip pat buvo muzikantas. Jei kas giminėje užsiėmė menu, tai buvo šalia darbo, kitokios profesijos. Tad visa giminė labai džiaugiasi, kad po tiek kartų pagaliau atsirado nors vienas, kuris žengs toliau ir valgys duoną iš kūrybos.

Aš jau būdamas penktokas pradėjau domėtis išsilavinimu užsienyje, kalbinau tėvus, kad važiuotume į seminarus, jau tada jaučiausi pasaulio pilietis. Man vienoje vietoje nuobodu. Štai ir po metų Hamburge pamaniau, kad jau metas ieškotis dar didesnės erdvės – taip atsirado Niujorkas.

– Būdamas 15 metų jau išvykote mokytis muzikos į Hamburgą, vėliau – į Niujorką, Juilliardo mokyklą. Mokyklinio bendravimo su bendraamžiais beveik išvengėte – kartu ir nemalonių potyrių, nes jūs, kaip išsiskiriantis iš daugumos, greičiausiai sulauktumėte patyčių?

– Tarp bendraamžių aš visada turėdavau savo nuomonę, o muzikos mokytojos – tarsi šeimos nariai, žinojau, kad jos visada linki man tik gero. Jaučiuosi joms dėkingas, grįžęs stengiuosi susitikti. Man skirdavo užduotis ne pagal programą: jei reikėdavo groti nuobodžiąją gamą, skirdavo ir kokį nors gražų kūrinį, nes jautė, kad galiu daugiau. Man labai svarbu grožis.

– Jūs ir galvodamas, kur susitikti pokalbio, garsiai svarstėte apie gražią vietą. Jums svarbu estetika?

– Man grožis – tai originalumas. Ir šiukšlynas, blusų turgus gali būti gražu. Grožis būtinas svarbiam susitikimui, koncertui. O štai vienas būdamas galiu fortepijoną nu-kloti natomis, suvenyrais, nesukti galvos dėl nepadrožto pieštuko.

– Mokate išplauti grindis?

– Be abejo, juk ketverius metus gyvenau vienas. Hamburge, Niujorke nuomojausi kambarį ir viską darydavau pats. Sunku tik dėl to, kad laiko nebūdavo. Praėjusį pavasarį nuotoliniu būdu baigiau gimnaziją Šiauliuose, privačią katalikišką berniukų gimnaziją Niujorke ir Juilliardo meno mokyklą.

Išsiplaudavau indus, pasiruošdavau švarius rūbus, miegodavau po 4 valandas – ir taip visą savaitę, tik sekmadienį laisvą turėdavau.

Tokiu tempu gyvenau nuo kokių 8 metų, bet man negaila, nes smėlio dėžėje su mašinėlėmis žaisti neįdomu, kompiuterinių žaidimų nekenčiu. Muzikos mokykla man buvo egzotika, į pamokas eidavau tarsi į žaidimų aikštelę. Kai su šeima sėsdavome pietauti, ramiai nenusėdėdavau – barškindavau pirštais į stalą ritmą.

– Mokslams reikėjo didžiulių pinigų sumų – kaip sukotės?

– Mokslai kainavo brangiai.

Hamburge, be universiteto, lankiau ir privačią gimnaziją, už gerą mokymąsi gavau stipendiją.

Ją man skyrė ir Juilliardas. Tačiau turėjau įvykdyti ir jų sąlygą – mokytis ir gimnazijoje, nes lietuviškoji netiko. Už mokymąsi Niujorko katalikiškoje berniukų gimnazijoje sumokėti padėjo Australijos lietuvių tautos paramos fondas bei daugelis kitų geraširdiškų žmonių – jiems esu labai dėkingas. Be to, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija apdovanojo už nuopelnus meno srityje – vardine stipendija.

Eiti į valstybinę mokyklą Niujorke negalėjau, nes tėvai negyveno ir nedirbo Amerikoje. Privati gimnazija buvo kompromisas. Joje man labai patiko – tradicijos, mišios – visa tarsi filme apie Harį Poterį, be to, mokiausi tarptautinio bakalaureato programoje – Lietuvoje jas turi vos kelios mokyklos.

Tačiau reikėjo pasirūpinti ir gyvenimu. Kadangi buvau nepilnametis, tiek Hamburge, tiek Niujorke turėjau rasti šeimą, kuri mane priimtų. Šiauliuose buvau „Rotary“ jaunimo klubo prezidentas, išsiunčiau laiškus kolegoms kitose šalyse prašydamas pagalbos, nes susirasti būstą pagal skelbimą ir jį išsinuomoti man neleido universitetų reikalavimai ir amžiaus apribojimai. Turėjau važinėti į „Rotary“ susirinkimus, pasakoti savo planus, dainuoti, pristatyti save. Taip radau nuostabias šeimas. Tai ne muzikos pasaulio žmonės, bet mylintys meną.

Trukdžių kasdienybėje nebuvo: Hamburge turėjau atskirą įėjimą į savo kambarį, o niujorkiečių šeima būdavo labai užsiėmusi, kaip ir aš, tad retai pasimatydavome. Ir jokių vakarėlių – nebent pas kitus draugus!

Kai įstojau į Juilliardą, reikėjo didelių lėšų, todėl visą vasarą dirbau kavinėje Lietuvos pajūryje. Tiesiog pamačiau skelbimą ir nusprendžiau, kad tai dar viena galimybė. Aš buvau pasiruošęs padaryti bet ką, kad tik įgyvendinčiau savo svajonę mokytis Juilliarde.

– Vienas pradėjote gyventi anksti. Ar buvo nykumo akimirkų, kai nėra kam šiltu žvilgsniu pamaloninti kaip mamai, pagaliau – kai susirgdavote, kaip jausdavotės vienas?

– Būna sunkių akimirkų, bet ir pas mamą gyvendamas jų neišvengsi. Kasdien su šeima kalbėdavomės telefonu. Bet labai palaikė ir pedagogai – jie iš tiesų rūpinosi lyg mama ir tėtis. Tiek Hamburge, tiek Niujorke su mokytojais galėjau kalbėtis apie viską, jei iškildavo muzikinis, kūrybinis sunkumas – jie juk net daugiau gali patarti nei tėvai, nes žino, kokius žingsnius verta daryti toliau.

Per daug ką reikėjo perlipti, sveikatos paaukoti, bet jei būčiau galvojęs vien tik apie savo komforto zoną Lietuvoje, tikrai nebūčiau taip užsigrūdinęs ir pasiekęs tai, ką turiu dabar.

– Nusakykite, kaip atrodė sunkiausia akimirka – diena, vakaras, naktis.

– Vieni gal pradeda lėkštes daužyti, o mes turime muziką. Kai kas nors slegia – sėdu groti, dainuoti. Liūdnos akimirkos kaip tik įkvepia kūrybai, be to, tik per sunkumus įgyji patirties.

– Jūsų amžius tinkamas patirti pirmąją meilę.

– Esu tam atviras, bet dar nesudaužiau jokios širdies, net nesumedžiojau, – juokėsi Bernardas. – Didelio jausmo nebijau visiškai. Bet net neįsivaizduoju, kaip dar kam nors galėčiau skirti laiko. Pavyzdžiui, kartą pusryčius valgiau Varšuvoje, per pietus jau ruošiausi koncertui vakare Hamburge, o po jo naktį išskridau į Niujorką.

Atostogaudamas Lietuvoje, regis, galėjau nieko nedaryti, bet muzikų darbas neapi-brėžtas valandomis. Pavyzdžiui, jau bandau užmigti, bet girdžiu garsus, tarsi kas stuksena, traška, galvoje dėlioju ritmą, keliuosi jį užrašyti, niūniuoju, įsirašau melodiją telefone. Štai nakties ir nebėra. Visa tai – per atostogas, o mokydamasis be miego jau lėkdavau į pamokas.

– Jums reikia ieškoti rėmėjų, o prašyti sunku. Kaip su tuo susidorojate?

– Niekada nebijojau būti nuolankus – to ir kitiems galėčiau palinkėti. Mane tėvai mylėjo, bet nelepino, girdėdavau ir žodį „ne“, norima turėdavau užsitarnauti. Matau daug jaunų žmonių, kuriems „ne lygis“ prašyti, padėkoti. Man niekada tai nesudarydavo sunkumų, gal kad darydavau iš širdies.

– Stipendijas, pagalbą ieškant šeimų Hamburge ir Niujorke, su kuriomis būtų galima gyventi, kitokios pagal- bos sulaukdavote už savo talentą ar vis dėlto svarbu ir pažintys, gebėjimas atsidurti tam tikru metu reikiamoje vietoje?

– Talentas svarbu, bet reikia ir pažinčių. Niujorke lėkdavau į visus renginius, jei tik manydavau, kad jie bent kruopelyte gali turėti įtakos mano ateičiai. Taip, žmonės mainais turi ką nors gauti už pagalbą. Bet Amerikoje labai stipri dalijimosi, labdaros tradicija, tai žmonėms tarsi įaugę į kraują.

Ir aš darysiu tą patį. Kai tik atsiras galimybė – geriau pats gyvensiu kukliau, bet norėčiau įsteigti fondą, kuris padėtų lietuviams mokytis brangiose prestižinėse institucijose. Žinau talentų, kurie įstojo į trokštamą mokyklą, bet negalėjo susimokėti už mokslą. Mano gyvenimo tikslas – įsteigti menininkams stipendijas.

– Kas smagaus širdžiai, be mokslo?

– Rytą pradedu su fortepijonu – tai man tarsi jogos treniruotė. Improvizuoju, dainuoju, tuomet būna gera diena.

Niujorke visuomet yra ką veikti: atsiverti pirmadienį „New York Times“ ir renkiesi iš 150 renginių sąrašo. Nemažai renginių būdavo ir Juilliardo mokykloje – baletas, drama... Mano širdis turėjo kur atsigauti.

Ruošiu gidą apie Niujorką – pats nustebau, kad tokio nėra lietuvių kalba. Pasinaudojau žurnalisto Algimanto Čekuolio patarimu kasdien prie knygos prisėsti bent pusvalandžiui ir parašyti bent puslapį. Kai tai perskaičiau, viduje tarsi kas suskambėjo: iš tiesų – juk metai turi 365 dienas, visa knyga gali išeiti. Aš laiką stengiuosi išnaudoti 100 procentų.

Mano gide bus istorijų, informacijos apie muziejus – tai viena, bet rašau ir apie miesto nuotaiką, įpročius, ritualus, restoranus ir kavines. Man padeda BBC agentūros foto-grafė Harrieta Dedman. Prisidės ir garsiausias Amerikos lietuvis menininkas Jonas Mekas – knygoje bus skyrius, kuriame jis kalbės apie Niujorką.

Kalbinu įvairių sričių profesionalus, savo mokytojus, kultūros veikėjus, draugus. Daug sričių paliesiu, net ir tokią, regis, paprastą: kaip apsirengti einant į „Metropolitan Opera“. Džinsai – nusikaltimas, bet aš eičiau ir su jais – svarbu skoningai juos priderinti.

Mėgstu ne laužyti taisykles, o jas aplenkti.

Galėčiau kurti gido internetinį tinklaraštį, tačiau esu senamadiškas – leisiu knygą. Manęs negalima paklausyti ir muzikos svetainėje „YouTube“ – ten rasite nebent kelias dainas. Man patinka, kai publika laukia įvykio – naujos knygos ar albumo.

– Apie jus jau sukasi agentai?

– Taip. Ypač daug pasiūlymų pasipylė po koncerto Niujorke. Tačiau manau, kad dar esu per jaunas. Nenoriu, kad nuskambėtų arogantiškai, bet dirbau sunkiai tam, kad galėčiau rinktis pats, man patinka būti padėties šeimininku. Kiek galiu, kol kas koncertus, savo muzikinę veiklą planuoju pats. Tinkamas agentas atsiras tada, kai atsiras tinkamos sutarties sąlygos.

Skubėti pavojinga, nes sutartys pasirašomos 10–25 metams, jose numatoma daug apribojimų, jei jų nepaisai – gresia nuobaudos. Tai tarsi poros skyrybos, kurios dažniausiai būna labai skaudžios.

– Kas toliau, Bernardai?

– Kai manęs klausia, kaip įsivaizduoju save po 20 metų, atsakau, kad būsiu langų atidarinėtoju. Kai man užveria duris – aš atsidarau langą. Juk durys paprastai būna tik vienos, o langų – daug, – skambiai nusijuokė baritonas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.