Režisūros studijos dabar Laimiui padeda kuriant trumpus vaizdo įrašus apie sportą. Jais vyras dalijasi feisbuko paskyroje „Dienos treniruotė“. Vyras stačia galva pasinėrė į sporto subtilybes ir ragina kitus atrasti mėgstamą darbą.
Praėjus trylikai metų po realybės šou „Baras“ L.Bartasūnas įsitikinęs – dabar tokiai avantiūrai nesiryžtų. Juk žmogus išgyvena skirtingus gyvenimo laikotarpius, todėl, matyt, dabar kitoks suvokimas. Kitokia ir Laimio išvaizda – gatvėje vyrą sunku atpažinti. Žavus žilaplaukis priverčia atsisukti ne vieną praeivį. Per tiek metų nepasikeitė tik viena – nuolatinė kova už teisybę.
„Kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir turi būti už jį atsakingas. Tu esi asmenybė. Niekas neturi tavęs žeminti, išnaudoti, kitaip engti. Kodėl su tuo turėtum sutikti?“ – taisyklę, kuria vadovaujasi, atskleidė Laimis.
– Ar po realybės šou jus buvo palietusi žvaigždžių liga?
– Ne, buvau susirgęs debesėlių liga. (Juokiasi.) Dažnai žmonės žvaigždėmis vadina tuos, kuriuos pamato šmėžuojančius televizoriaus ekrane. Ir kaip gali patikti, kai vis prieina prie tavęs ir reikalauja dėmesio... O tu tiesiog norėtum turėti savo gyvenimą, juk nesvarbu, kad tave rodė per televiziją. Tai nereiškia, kad turi visiems atiduoti duoklę, lyg būtum skolingas. Na, bet toks gyvenimas. Mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai visi labai įnikę į mediją ir užmiršta gyventi savo gyvenimą. Pasirodo televizijos projektas, žmonės jį žiūri, ką nors palaiko. Galbūt tai, sakykim, suvienija iki tol nekalbėjusius kaimynus, jie pradeda kalbėti apie televiziją.
Esu skaitęs juokingą antraštę, kad „Baras“ suvienijo visus kaip ir krepšinis. Toks psichozinis fenomenas buvo paveikęs žmones. Aš po šio projekto jaučiausi labai pavargęs. Neturėjau minčių apie sužvaigždėjimą.
– Bet nusprendėte studijuoti vaizdo režisūrą. Keistas sprendimas žinant, kad tai virtuvei tikrai turėdavote priekaištų...
– Taip, visą laiką priekaištaudavau dėl to, ką rodydavo. Nesuvokiau, kas yra režisūra. Norėjau suprasti, kaip padaroma, kad žmonės galvotų visai kitaip. Atsirado susidomėjimas ir išvykau į Airiją studijuoti vaizdo režisūros. Gal tai buvo apskritai noras pabėgti nuo per didelio dėmesio, nes vienu metu tai buvo nepakeliama. Po kelerių metų grįžus į Lietuvą teko dirbti operatoriumi – buvau montažo režisierius. Studijuodamas supratau, kaip iš gero žmogaus galima padaryti blogą ir atvirkščiai. Svarbu tik turėti tinkamos medžiagos. Medija yra stiprus ginklas. Dabar net nežiūriu televizoriaus.
– Dabar jus dažniau galima išvysti treniruojant kitus. Galbūt link to pastūmėjo vėl koks nors kilęs klausimas, kurį norėjote išsiaiškinti?
– Visą laiką mėgau sportą. Atėjo periodas, kai susimąsčiau apie sveikatą. Visada sportuodavau ir maniau, kad tai darau tinkamai. Prieš realybės šou taip pat dirbau sporto salėje treneriu. Padirbau metus ir supratau, kad tai ne man. Dabar turiu kitokį požiūrį į sportą. Ir toks suvokimas atėjo, kai man buvo atlikta menisko operacija. Supratau, kad sportuoju netaisyklingai, kad sporto esmė yra funkcionalumas – tai, ką žmogus gali pritaikyti gyvenime. Pavyzdžiui, kai kelia kokį nors daiktą ar keliasi nuo žemės, kad tai darytų taisyklingai. Mes gimstame mokėdami viską, bet laikui bėgant save apribojame. Ir einame nesveikatingumo link.
– Ką žmonės daro ne taip?
– Opiausia problema pasaulyje – telefonas. Dėl jo atsiranda daug problemų su kaklo slanksteliais – galva palinksta į priekį. Sėdėdami tiesiai nejuntame krūvio, tačiau kai palenkiame galvą į priekį stipriau – nuo 15 iki 60 laipsnių kampu – susidaro nuo 12 iki 27 kilogramų apkrova, kenčia kaklo ir sprando raumenys.
Mes to nejuntame, nes kaklo raumenys yra stiprūs. Bet slanksteliai prisitaiko prie to krūvio, ir viskas formuojasi kitaip. Esame palinkę prie telefono ir nekreipiame dėmesio į savo sukritusią pozą. Galų gale atsiranda kuprelė ir, norint atlikti paprasčiausią veiksmą, persitempia pečiai, trapecija. Darosi sunku ką nors pakelti į viršų, nes to padaryti neleidžia nepaslankūs pečiai. Jaučiamės lyg užblokuoti. Jeigu tai netaisoma, tampa lyg ir norma.
Juk žmogaus organizmas paprastas lyg vanduo. Jeigu paimsime vandens ir užpilsime ant kalvos, vanduo suras, kur nutekėti, netekės viena vaga. Organizmas veikia lygiai taip pat. Jei jaučiame kokį nors apribojimą ir organizmas susiranda netinkamą kelią, atsiranda įvairiausių problemų.
Aš domiuosi kineziterapija, kuri Lietuvoje yra šiek tiek primiršta. Užsienyje turėdami problemų, tarkim, dėl nugaros skausmų, žmonės eina tiesiai pas kineziterapeutą. O mes iki jo nusigauname tik po kelių mėnesių, prieš tai aplankę visų gydytojų kabinetus.
Kineziterapeutas padaro keletą judesio testų, jie parodo tam tikrus sutrikimus. Visa tai taikau ir aš. Mano galva, kiekvienas treneris turėtų testuoti raumenis ir judesius, o ne pateikti klientui įprastą programą be jokio testavimo. Dažniausiai žmonėms kišami treniruokliai, o aš esu prieš juos, nes jie moko ribotų judesių. Vedu ir grupines, ir individualias treniruotes. Grupinėse daug dėmesio skiriu funkcinėms jėgos treniruotėms ir treniruotėms su pakabinamų diržų sistema. Per individualias treniruotes išsiaiškinu, kokios problemos kamuoja žmogų.
– Apie sportą kalbate su dideliu užsidegimu. Iš kur semiatės žinių?
– Važinėju į seminarus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Lankiausi ne viename olimpinės rinktinės vyriausiojo gydytojo Daliaus Barkausko seminare ir jis mane sužavėjo savo požiūriu į sveikatinimą.
Nuolat domiuosi ir mokausi. Noriu dalintis su žmonėmis žiniomis, kurios jiems padėtų. Stengiuosi žiūrėti giliau: kūno apšilimas – ne tik bėgimas takeliu. Tai tik penktadalis viso darbo. Palyginus su tuo, kiek žino žmonės, tuo besidomintys visą gyvenimą, aš nieko nežinau. (Šypsosi.) Bet, kita vertus, yra trenerių, kurie nesivargina įsiklausyti į žmogaus problemas: skiria vidutinio sunkumo progra-mą, mano, kad jie sustiprės ir problemos išnyks. Taip, jie sustiprės, bet dar labiau padidės kūno disbalansas. Atrodo, kad eini sveiko gyvenimo link, bet iš tikrųjų kenki sau.
Paprastas pavyzdys – žmogus dirba sėdimąjį darbą ir atėjęs sako, kad norėtų padidinti krūtinės ląstą, būti vyriškesnis. Atlikęs testą matai apribojimus dėl sutrumpėjusių krūtinės raumenų ir susilpnėjusios nugaros, nes žmogus visą dieną sėdi. Didžiausias nusikaltimas sveikatai – tokį klientą per apšilimą sodinti ant dviračio ir skirti krūtinės spaudimo pratimus, treniruoti bicepsą. Taip dar labiau sutrumpės ir taip trumpi raumenys ir didės sąnarių nepaslankumas. Norint tą disbalansą panaikinti, reikia nemažai pa-stangų: stiprinti susilpnėjusius raumenis ir tempti sutrumpėjusius, bet jokiu būdu nedaryti krūtinės spaudimo pratimų.
Sportas – kaip ir mityba: jeigu per daug druskos įbersite – sugadinsite maistą. Bet jeigu truputį druskos sumaišysite su kitais prieskoniais, išeis labai skanus patiekalas. Noriu pasakyti, kad kiekvienas žmogus – individualybė ir kiekvienam turi būti ruošiama skirtinga sporto programa.
– Kaip motyvuojate savo klientus?
– Geriausia motyvacija yra rezultatas. Ar tai būtų išvaizdos, ar savijautos, ar užduoties atlikimo. Kartais būna klientų, turinčių didelį kraujospūdį, negalinčių užlipti į trečiąjį aukštą. Bet parinkus tam tikrą krūvį normalizuojasi ir kraujospūdis, ir širdies darbas – žmogui pasidaro daug lengviau. Visada patariu automobilį pasistatyti kuo toliau nuo darbo vietos ir kuo daugiau vaikščioti. Taip geriau dirbs kraujagyslių sistema.
– Jus gatvėje sunku atpažinti. Žila barzda ir plaukai atrodo tikrai išskirtinai.
– Nuo gimimo turiu tokį pigmentą. Esu žilas. Pagalvojau: artėja Kalėdos – neblogas verslas. Bet su netikra barzda to daryti neapsimoka, juk vaikai viską išsiaiškins. Žmogus, turintis natūralią barzdą, turi didesnę paklausą. Vaikai žinos, kad tai tikras Kalėdų Senelis. Galima ir užsidirbti. (Juokiasi.) O jei rimtai – tai saviraiška. Kiekvienas turi stilių – vieni augina ūsus, kiti kasdien apsiskuta, dar kiti galbūt turi mažą barzdelę. Barzdų mada atėjo iškart, o ne pamažu. Lietuvoje tai dar nebuvo taip populiaru, o aš jau pasižiūrėdavau internete, pavartydavau stiliaus žurnalus, matydavau stilingus vyrus. Man tai patiko.
Dėl žilumo visada manęs teiraujasi, ar tik nesu nervingas, galbūt daug streso patiriu.
Nuo seno turiu tokį posakį ir visada sakau: „Kiekvienas žilas plaukas yra gyvenime praleista proga.“
– Ar barzdai reikia daug priežiūros?
– Barzdos plaukai daug stipresni, storesni ir juos padaryti švelnesnius gana sunku. Naudoju minkštinamuosius balzamus arba aliejų. Nuolat jos neprižiūriu. Barzdą stengiuosi išplauti bent tris kartus per savaitę galvos šampūnu, kad ji šiek tiek suminkštėtų.
– Koks vyras, jūsų akimis, yra stilingas?
– Ką reiškia stilingas? Apsirengęs šio sezono madingiausiais drabužiais? Štai menininkai vaikšto kaip hipiai, metalą ar roką mėgstantys – vėl kitaip. Niekam negali prikišti, kad nėra stilingas. Kiekvienas žmogus stilingas savo erdvėje. Treningai ir vadinamosios „lakierkos“? Atrodo, nestilinga, bet gal jiems tai gražu. Iš kito kampo pažiūrėkime – visi iš jų juokiamės, bet kad daug taip apsirengusių! Tai vis dėlto jų stilius. O jeigu tai nepriimtina – nežiūrėkime.
Aš kartais mėgstu klasikinį stilių. Retai, bet būna, kad apsivelku švarką. Dažniausiai renkuosi laisvalaikio drabužius. Vengiu marškinių, nes jie mane varžo. Bet jeigu reikia, ir jais pasipuošiu. Mėgstu jaustis patogiai. Nesu įpareigotas darbo, kad oficialiai atrodyčiau.
– Viename interviu prisipažinote esantis žiauraus charakterio.
– Man sunku pasakyti. Taip, esu kategoriškas, ypač neteisybei. Mano žiaurumas galbūt tuo ir pasireiškia. Jeigu su neteisybe susiduria man brangūs žmonės, draugai – šaunu atgal nedvejodamas ir tikrai ne-švelniai. Žodžiais. Nesu piktybinis žmogus, besiveliantis į kivirčus. Net neturiu minties kibti į atlapus, bet pasakau visą teisybę. Kartais žmonės man sako, kad tai nediplomatiška, galbūt negražu. Bet vadovaujuosi taisykle, kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir kiekvienas už jį atsakingas. Niekas neturi tavęs žeminti, išnaudoti ar kitaip engti. Tu esi asmenybė. Tai kodėl turėtum su tuo sutikti? Kodėl iš to kas nors turėtų pelnytis?
Ši nuomonė tik dar labiau sustiprėjo, kai šešerius metus gyvenau Airijoje. Išmokau laisvumo. Ten žmonės niekuo nesiskiria. Vadovas tau yra visiškai lygus, tik jo pareigos kitokios. Savininkas – kita kalba. Bet vadovas, kuris tau vadovauja, lygiavertis tau, negali tavęs žeminti. Tu tiesiog turi atlikti savo darbą.
O Lietuvoje, kad ir prekybos centruose, mergaičių darbas yra pardavinėti, bet matai, jog jas priverčia langus valyti, grindis plauti. Vadovai taupo, o jei pasakai, kad tai ne tavo darbas, – grasina atleisti. Prasideda psichologinis teroras. Dėl to žmonės nelaimingi.
– Ką reikia daryti, kad tavęs neišnaudotų?
– Spręsti šią problemą pradeda jaunoji karta. Ant jaunuolių pykstama, kad jie pasipūtę, nenori eiti dirbti. O jie ateina, pabando ir sako: atsiprašau, kodėl turėčiau tai daryti? Vyresni žmonės pripratę, jie mano, kad su tuo reikėtų susitaikyti. Kad taip nebūtų, turime pradėti nuo savęs. Tik tuomet galime ką nors pakeisti.
Geras vadovas yra tas, kuris skatina darbe praleisti kuo daugiau laiko, o ne verčia. Tave gali priversti, bet tu niekada nemėgsi savo darbo ir nebūsi motyvuotas įmonei uždirbti pinigų. Aišku, visada yra riba. Darbuotojai turi žinoti, kad darbo klausimais vadovo žodis paskutinis. Bet darbuotojus turi gerbti, paklausti, kaip jiems sekasi.
– Kaip turėtų pasireikšti vyro stiprybė?
– Stiprus vyras tas, kuris atsakingas, laikosi savo žodžio, gerbia šalia esantį žmogų – moterį. Ir tai tikrai ne tas, kuris daug uždirba, numeta pinigų mylimajai, kad ji nueitų į grožio saloną. Įsivaizduokite, kas būtų, jei iš visų atimtume pinigus. Juk dabar labai populiaru turėti turtingą vyrą, manoma, kad jis stiprus, galbūt turi statusą visuomenėje.
Paprastas eksperimentas – naktiniai klubai. Prie moters prieina vyras, norintis nupirkti kokteilį, o ji atsako, kad gali pati jį nusipirkti. Jis negali pasiūlyti moteriai pinigų, nes ji turi lygiai tiek pat. Moterys, kurios išvažiuoja į užsienį, uždirbančios daugiau už vyrus, linksniuojamos kaip feministės. Bet taip nėra, jos įgauna pasitikėjimo, nebesijaučia daiktu ir dėl visko sprendžia pačios. Kai kurie sako, kad su tokiomis bendrauti sunku, jos suvyriškėjusios. O kodėl taip yra? Dėl to, kad jos nebijo pareikšti nuomonės? Vyras jos nenupirks? Iškart kyla klausimas, ką reiškia stiprus vyras, kuris turi tiek pat pinigų, ir kaip sužavėti moterį. Stiprumas – tai ne piniginės demonstravimas.
– Ar šalia jūsų glaudžiasi moteris, kuriai galite atskleisti visus stiprybės sudedamuosius elementus?
– Į šį klausimą neatsakysiu – juk pasakojimas apie mane. (Juokiasi.) Bet meilė – kaip ta kramtomoji guma „Love is...“, kuria turi pasidalinti su žmogumi. Su amžiumi meilės suvokimas keičiasi. Anksčiau manydavau, kad būtinai turi jaustis taip, lyg vaikščiotum ant debesų. Bet meilė – tai gyvenimas, bendravimas, pagarbos ir pasitikėjimo išraiška. Kai žmogus visada yra šalia tavęs ir palaiko, nesvarbu, ar tau sunku, ar lengva. Tada supranti, kad viskas vyksta ne šiaip sau.
