Nors Vilmantas yra jaunas, jo vardas ir pavardė vis dažniau šmėžuoja interneto platybėse, spaudoje, kiekvieną savaitę pagrindiniuose Lietuvoje portaluose galima pamatyti V.Žilinsko darytų nuotraukų iš naktinių klubų. Fotosesijas Vilmantas rengia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kokia šio garsaus vyriškio sėkmės paslaptis?
„Nemanau, kad tai būtų teisinga vadinti sėkme. Tiesiog visada siekiu tobulybės ir viską, ko imuosi, stengiuosi atlikti maksimaliai gerai.
Jeigu ko nors nemoku, sėdžiu iki išnaktų, kol išmokstu. Mano sėkmės formulė skambėtų taip: 95 procentai darbo ir 5 procentai sėkmės. Esu išsikėlęs gana aukštą kartelę sau ir lenktyniauju ne su kitais fotografais, bet su pačiu savimi“, – atskleidė V.Žilinskas.
– Ar tapti fotografu svajojote būdamas vaikas, paauglys?
– Būtent fotografija nebuvo mano siekiamybė, tačiau vizualiniai menai ir bendravimas su žmonėmis visada traukė. Nuo pat mokyklos laikų buvau įvairių jaunimo organizacijų narys, organizuodavau renginius, buvau aktyvus jaunuolis.
Tada mano gyvenime atsirado kinas, tiesa, mėgėjiškas, trumpametražis, tačiau būtent jis tapo mano tramplinu į fotografiją. Kinas ir fotografija – tarsi brolis ir sesė, abu turi tą patį bruožą – kuria iliuziją.
– Ko gero, nesumeluosiu sakydama, kad fotografų ir norinčiųjų jais tapti apstu. Ką daryti, kad neištirptum fotografų minioje?
– Paklausti savęs, ar tikrai darai tai, ką labiausiai mėgsti. Nes jeigu ne, jokie patarimai ir pastangos nepadės, vis tiek anksčiau ar vėliau mesi tai, kas nėra tikroji tavo gyvenimo aistra. Na, o jeigu esi įsitikinęs, kad tai tavo kelias, eik tik pirmyn, dar nepramintais takais ir nesidairyk nei į šalis, nei juo labiau atgal.
– O ką galėtumėte patarti jaunam žmogui, kuris studijuoja su fotografija nesusijusius mokslus, tačiau svajoja prasimušti fotografijos sferoje?
– Aš pats turiu reklamos vadybininko išsilavinimą ir galiu nudžiuginti tuos, kurie nestudijuoja fotografijos Lietuvoje, – jūs nieko neprarandate, nes mokytis šios meno šakos rekomenduočiau tik užsienyje.
Atsakydami į šį klausimą vėlgi pirmiausia paklauskite savęs: kam man to reikia? Kiekvienam tikslui yra savos priemonės, bet nė vienas tikslas nebus pasiektas be atkaklumo ir drąsos daryti kitaip. Jeigu trūksta įkvėpimo, paskaitykite žymių žmonių biografijas ir nepamirškite, kad pusė didžiausių ir pelningiausių prekės ženklų kadaise atsirado... garažuose.
– Galbūt banaliai skamba, tačiau kūrybinį darbą dirbančiam žmogui reikia kokio nors įkvėpimo. Vieniems tai meilė, kitiems – kelionė į Aziją, tretiems – įdomi knyga. O kas įkvepia jus?
– Mane įkvepia žmonių pripažinimas bei palaikymas ir... moterys.
Sakoma, kad poetams lengviausia kurti, kai širdis verkia. Fotografams meilė nedaro tiek daug įtakos kūrybai.
Tačiau man, daug dirbančiam su išoriniu grožiu, meilė, kaip ir bet kurie kiti tikri jausmai, yra įgavę kur kas didesnę vertę. Gali pasididinti krūtinę arba prisipūsti lūpas, tačiau jausmų nenusipirksi.
– Dažnai darote erotines fotosesijas. Prieš jus ir jūsų fotoobjektyvą yra išsirengusi ne viena seksuali gražuolė. Ar išmokote elgtis taip, kad tokie vaizdai jūsų, kaip vyro, nejaudintų?
– Ne, kaip vyro manęs tai nejaudina. Atidirbęs šioje sferoje beveik 10 metų į nuogą kūną žiūriu kaip į natūralų gamtos kūrinį. Neneigsiu, yra tekę girdėti įvairių gandų tiek apie kitus fotografus, tiek ir apie save patį, tačiau griežtai laikausi savo filosofijos ir nepainioju profesinių ir asmeninių interesų.
– Kokią aurą kuriate, kad merginos nesigėdija apsinuoginti prieš nepažįstamą vyrą, parodyti savo aistringumo?
– Svarbų vaidmenį vaidina gera reputacija, kokybiškas „portfolio“ ir tinkamas bendravimas.
Ne vienus metus domiuosi bendravimo psichologija, kūno kalba. Kiekviena moteris nori būti geidžiama, būti geriausia savo vyrui ir jaustis saugi.
Ir dažna slapta svajoja nusimesti drabužius prieš vyrą, tik dėl visuotinai priimtų moralės normų negali to padaryti prieš tai nepaflirtavusi ir nepavaidinusi nepasiekiamos. Be šio žaidimo neapsieina nė vienų santykių pradžia.
Erotikos fotografijoje irgi panašiai – turi nepabijoti žaismingo flirto, leisti jai pasijusti pačiai gražiausiai ir pasirūpinti jos nuotraukų saugumu.
– Kokią tendenciją pastebite: lietuvaitės tampa vis drąsesnės, o gal jos vis dar susikausčiusios?
– Turime kur tobulėti, kai šnekame apie drąsą ir toleranciją. Tačiau po truputį viskas keičiasi, žmonės pradeda priimti kūną kaip savaime suprantamą gražų dalyką, nebėra tokio tabu, koks buvo prieš 20 metų ar seniau. Lietuvoje taip pat yra viena keistenybė – kuo mergina gražesnė, tuo labiau kuklinasi ir bijo pasakyti, kad nori gražių, gundančių nuotraukų.
– Ko gero, jums yra tekę aplankyti ne vieną pasaulio kampelį. Kur moterys jums gražiausios?
– Vienoje mažytėje ir mažai kam žinomoje šalyje, kurioje 9 mėnesius būna žiema ir 3 mėnesius nebūna vasaros, – Lietuvoje. Slaviško kraujo turinčios merginos taip pat tikrai vertos komplimentų.
– Sakoma, kad kiekvienas kūrėjas per kūrybą nori perduoti tam tikrą žinutę visuomenei. Kokia yra jūsiškė?
– Nebijokite būti savimi, nebijokite rodyti savo jausmų ir neklausykite, ką apie jus kalba kiti. Jie nė velnio nežino. Mėgaukitės gyvenimu, kolekcionuokite laimingas gyvenimo akimirkas ir – nuskambės banaliai – išeikite iš savo komforto zonos, nes ten prasideda gyvenimas.
– Kas padeda išskirti jūsų kūrybą iš kitų autorių darbų?
– Reikėtų klausti žiūrovų, kurie kartais pasako: „Iš karto atpažinau, kad čia tavo.“ Bet bandysiu spėti, kad tai – ekspresyvus ir estetiškas seksualumas, ryškios, gyvos spalvos ir kokybiškas atlikimas.
Esu technokratas, todėl techninė kadro kokybė man ne mažiau svarbu už dramaturginę vertę.
– Kaip fotografas esate paklausus. Nekyla minties išvykti svetur, kur daugiau finansinių ir kūrybinių galimybių? Juk galėtumėte gyventi kur nors Dubajuje, mėgautis šiltais orais ir didelėmis pajamomis.
– Minčių kyla visokių. Kuo toliau, tuo daugiau laiko praleidžiu atostogaudamas ir derindamas darbą su atostogomis užsienyje, dažnai fotografuoju vestuves užsienyje, tačiau visai palikti šalies nedrįstu – pernelyg ilgai ir sunkiai keliavau iki ten, kur esu dabar, nenorėčiau visko pradėti nuo nulio. Juolab dar turiu kur tobulėti, ką veikti ir čia. Na, bet trejetas mėnesių Tailande ar Italijoje, kai pas mus žvarbi žiema, dar niekam nepakenkė.
– Kiekvieną savaitgalį fotografuojate naktiniame klube. Esate tų vakarėlių dalis, kartu šėlstate su publika iki paryčių, o gal kaip tik bandote išlikti tik stebėtojas?
– Privalau būti vakarėlių dalimi, spinduliuoti gerą nuotaiką, net kai galvoje pilna kitų rūpesčių. Bet galbūt būtent toks priverstinis kassavaitgalinis galvos „išvėdinimas“ visai į naudą. Iš klubo grįžtu truputį spengiančiomis ausimis, bet blaivesne galva. Iki paryčių tikrai nešėlstu, nes nuotraukos, kurias dalyviai randa vos pabudę, deja, pačios nesusitvarko.
– Kaip jūs atsipalaiduojate, koks jūsų laisvalaikis?
– Čia pasireiškia mano asmenybės susidvejinimas: viena vertus, esu tikras darboholikas, kurį pagauna azartas dirbti dar daugiau vos pamačius, kad sekasi.
Kita vertus, mėgstu ilgai miegoti, visiškai nieko neveikti.
Esu tikras hedonistas, man malonumą teikia labai žemiški dalykai – skanus maistas, kelionės, miegas ar paprasčiausi daiktai, apie kuriuos seniai svajojau.
Pastaruoju metu vis labiau pasireiškia pirmoji asmenybės pusė – per dieną dirbu apie 12–15 valandų ir nepamenu, kada turėjau visiškai laisvą savaitgalį. Vos radęs laisvą valandą bėgu į sporto salę.
– Ar po sunkios darbo dienos turite ką apsikabinti ir išsipasakoti dienos įspūdžius?
– Netgi du: Meino meškėnų veislės katiną, vardu Diego, ir, žinoma, savo mūzą – merginą.
Vilmanto mėgstamiausieji
* Svajonių šalis – dar neatrasta.
* Geriausių knygų trejetukas – Ch.Ryano ir C.Jethos „Sekso aušra“ („Sex at Dawn“), A.de Saint Exupery „Mažasis princas“ (ši knyga, anot Vilmanto, turėtų tapti vadovėliu mokyklose), G.Orwello „1984“.
* Geriausių filmų trejetukas – „P.S. Myliu tave“ („P.S. I love you“), „Žinutė butelyje“ („Message In The Bottle“), „Prestižas“ („The Prestige“).
* Geriausias ir vienas labiausiai atmintyje įstrigusių spektaklių – „Meilė pagal grafiką“.
