Visai neseniai žinomas aktorius grįžo iš reabilitacijos Druskininkuose, kur praleido tris savaites. Prieš tai porą savaičių vyras gulėjo ligoninėje dėl sutrikusios kraujotakos.
Šio pokalbio su S.Sipariu susitikome sostinės „Domino“ teatre prieš spektaklį „Langas į Parlamentą“. Į teatro sceną aktorius lipo po ilgokos pertraukos, pirmą kartą šiais metais.
S.Siparis neslėpė, kad pablogėjusi sveikata privertė keisti gyvenimo būdą, sulėtinti tempą.
2016 metai aktoriui buvo labai sunkūs. Vasario 10-ąją ruošdamasis žengti į „Domino“ teatro sceną S.Siparis neteko sąmonės ir susmuko užkulisiuose. Tuomet greitosios medicinos pagalbos automobilis išvežė jį į ligoninę, o čia jis atsidūrė reanimacijoje. Vėliau aktorius tęsė gydymąsi namuose. Medikai uždraudė aktoriui rūkyti ir piktnaudžiauti alkoholiu. Saulius šių nurodymų stengėsi paisyti.
„Mano kūne tilpo pusė vaistinės, nes kasdien išgerdavau apie 15 tablečių“, – pasakojo vyras.
Grįžęs į sceną vaidinti aktorius turėjo saugoti galvą, nes gydytojai smegenyse aptiko krešulių.
„Bet juk man su galva visą gyvenimą negerai“, – juokavo.
Tačiau kuo daugiau jis apie tai galvoja, tuo labiau supranta, koks rimtas pavojus grėsė. Tokio priepuolio priežastis galėjo būti sutrikusi kraujotaka. Šį priepuolį galėjo išprovokuoti daug įvairių dalykų, vienas jų – stresas, susijęs su skyrybomis.
2014 metų gruodį išėjęs iš namų ir Turniškėse išsinuomojęs butą aktorius sulyso net 20 kilogramų. Su antrąja žmona Ugne jis pragyveno 25 metus ir susilaukė dviejų vaikų – Mariaus ir Salomėjos.
– Medikai dar pernai vasarį jums patarė atsisakyti cigarečių ir svaigalų. Tačiau pernai lapkritį policija jus sustabdė išgėrusį.
– Rūkyti mečiau iš karto ir labai lengvai. Alkoholio vartojimą sumažinau, bet nepasakiau tam griežtai „ne“. Norėsiu gersiu, norėsiu negersiu.
Abstinentu netapau. Dėl alkoholio niekada neturėjau problemų, niekada nesu girtas atėjęs į spektaklį ar filmavimus. Darbui tai netrukdė.
– Tragikomiška situacija buvo ta, kad teismo nutartis dėl automobilio be techninės apžiūros vairavimo ir dar išgėrus buvo skelbiama per jūsų gimtadienį.
– Nešvenčiu gimtadienių. Po 40 metų gimtadienis jau ne šventė, o gedulas. Tai tarsi pabaigos pradžia.
Taigi normalu, kad nedalyvavau savo gimtadienyje teisme. Kas turi teisę mane teisti? Tik aš pats. Išvakarėse su draugais gėrėme viskį ir maniau, kad iš ryto alkoholis jau bus išgaravęs. Tačiau pasirodė kitaip, nors kai mane sustabdė, jau buvo 11 valanda ryto. Ten buvo tikras spektaklis. Policininkai atrodė sutrikę, jautėsi nejaukiai. Aš nesipriešinau, su viskuo sutikau. Vaikinai surašė protokolus, paskui parvežė mane namo. Ačiū jiems. Po to įvykio pardaviau automobilį ir iš Turniškių, kur kurį laiką nuomojausi butą, persikėliau į miesto centrą.
Kai įvyko tas nelemtas įvykis, aš jau sunkiai vaikščiojau, man svaigdavo galva. Jaučiausi blogai. Vos į sceną išeidavau. Netrukus patekau į ligoninę.
– Apie ką mąstėte gulėdamas ligoninėje?
– Viskas man sukrito kažkaip dėsningai. Manau, kiekvienas žmogus turi savo likimą. Bėgi bėgi nesusimąstydamas, ką tu čia veiki, galiausiai tenka sustoti.
Ligoninėje visas gyvenimas pro akis prabėgo. Atėjo tikrumo suvokimas. Supra-tau, kad daug kas beprasmiška. Žmogus atsikankina iki galo ir miršta. O kur tas gyvenimas, kuris tarsi didžiulė dovana?
– Neslepiate, kad tikite lemties ženklais, angelais sargais bei būrėjais. Prieš porą metų lankėtės pas būrėją Vaivą Budraitytę. Ten sakėte, kad laukiate kažko gero ir prasmingo.
– Aš visada kažko laukiu. Dabar mano suvokimas pasikeitė iš esmės. Aš noriu rinktis savo veiklą prasmingai. Kitaip sakant, savo sielą noriu pasidėti ten, kur jai bus gerai. Trokštu savęs verto vaidmens. Ne kokios nors strapalionės. Visa tai aš moku. Esu fantastiškas aktorius. To nesle-piu. Lietuvoje tokių kaip aš mažai.
Dabar aktoriaus profesija visiškai devalvuota, vaidina bet kas. Todėl tapo labai sudėtinga dirbti, jautresnius ištinka visokie insultai, infarktai. Tada pagalvoju, kam šitiek metų atidaviau aktorystei, pasirodo, kad to nereikia. Atėjo laikai, kai paėmė kažkokį grybą, įmetė į sceną ir nesvar-bu, ar publikai patinka, ar nepatinka. Nors pastaruoju metu žmonės pradėjo skųstis, matyt, jau šį tą supranta.
– Kaip dar išsipildė V.Budraitytės pranašystės? Ji kalbėjo, kad 2016 me- tais padaugės kelionių.
– Na, buvo kelionė į kapus. Tai – esminė pažintinė kelionė. Ir labai gerai. Dabar tapau savotišku gydytoju, išmanau įvairius gydymosi metodus, pažįstu visokius vaistus. Ir jeigu bet kas gali eiti vaidinti, aš galiu eiti gydyti. Na, čia taip graudžiai kalbant.
– Koks galėtų būti tas svajonių vaidmuo?
– Nežinau. Geras. Daug kartų buvau banditu, gestapininku, mafiozu. Jaunystėje vaidinau romantiškus herojus. Aišku, kažkada buvau jaunas ir gražus. Nors Galina Dauguvietytė, pamačiusi mane televizijoje, mestelėjo: „Kas čia šitą įleido į televiziją? Gražuolis mat atsirado, pasižiūrėkit, kaip jis atrodo.“ O paskui drauge tapo, sakė: „Sauliau, tavo tėvas buvo mano meilužis.“ Ji tokia buvo, šmaikšti ilgaliežuvė. Ligoninėje gulėdamas pasiėmiau jos knygą paskaityti, maniau, iš juoko griūsiu. Na, ir prifantazavusi. Pusės to, kas ten parašyta, niekada nėra buvę. Bet gal taip geriau. Žmonės tiesos nežino, o knyga nuo tų fantazijų tik įdomesnė.
– Ar kada nors manėte, kad sulauksite tokių lemtingų negandų metų?
– Aš maniau visą laiką. Vienas šaunus profesorius sakė, kad mes visi gyvename avansu. Čia kaip atėjęs į banką pasiimi paskolą, o paskui privalai grąžinti su palūkanomis. Todėl kai visą savo sveikatą atiduodi malonumams, pasekmės gali būti nemalonios.
Bet turiu viltį, kad ateis džiaugsmas. Astrologė Palmira Kelertienė pernai vasarą, pasižiūrėjusi į žvaigždėlapius, pasakė, kad esu duobėje, bet jau šią žiemą turėtų prasidėti pakilimas, kad manęs laukia didžiulė kūrybinė ir finansinė sėkmė.
Gal ta kūrybinė sėkmė ir bus koks nors vertingas vaidmuo. Tačiau virsmas manyje jau įvyko, jaučiu, kad stipriai pasikeičiau. Nebenoriu bet ko ir bet kaip.
– Kokių naujų ritualų ar pomėgių atradote?
– Anksčiau intensyviai sportuodavau. Po to buvo pauzė. Dabar galvoju grįžti į sporto salę.
– Būrėja jums patarė išmokti medituoti.
– Nenoriu. Mano darbas yra meditacija, jeigu vaidmuo yra geras. „Domino“ teatre yra vienas man patinkantis spektaklis „Bus sunku“.
Jame yra daug mano biografijoje atsikartojančių elementų. Brandus vyras su jauna mergina turi vieną intymų susitikimą ir viskas šeimoje pradeda griūti.
– Jūs niekada neslėpėte, kad buvote neištikimas žmonai. Kokie šiuo metu santykiai su buvusia žmona?
– Nėra jokių santykių. Tačiau per šį laikotarpį aš naujai atradau savo sūnų Marių. Jis kažkaip labai jautriai ir su-pratingai sureagavo į mano negalavimus. Marius Malaizijoje baigė kino ir televizijos režisūros mokslus, dabar LRT televizijos kanale „Kultūra“ dirba laidų prodiuseriu. Mes labai dažnai susitinkame, gražiai bendraujame.
– Laukiate kūrybinės sėkmės. Ar moters laukiate? O gal jau turite mylimąją?
– Nieko neturiu ir nelaukiu. Atvirai sakant, bijau įsivelti į santykius. Pirmiausia bijau nuvilti partnerę ir pats bijau nusivilti. Skyrybos man sukėlė didžiulį stresą, tai atsiliepė sveikatai. Aš visą kaltę dėl šeimos iširimo prisiėmiau sau. Sakiau, kad buvau neištikimas, per mažai dėmesio skyriau žmonai, vaikams. Bet puikiai žinau, kad dviejų žmonių santykiuose vieno kalto nebūna.
Tikrai bijau naujų santykių, nes ir kai būdavau su moterimi, niekada nemokėjau tik pasimylėti greituoju būdu ir atsisveikinti. Gal tik baliuose būdavo tokių atsitikimų. Šiaip tai aš įsiveldavau į santykius, įsimylėdavau kaip poetas. Tada prasidėdavo įsipareigojimai. Po kiek laiko meilė baigdavosi ir tekdavo išgyventi skyrybas. Pavargau. Kam viso to reikia? Juokais galvoju, ko aš dar moteryse nemačiau.
– Žmonės sako, kad dviese lengviau laukti senatvės.
– Visa tai niekalai. Aš apskritai nenoriu sulaukti senatvės. Kam reikalingas gyvenimas, kai džiaugsmo nebėra, kai guli lovoje su sauskelnėmis, negali paeiti, neturi apie ką svajoti. Mačiau, kaip tai atrodo, ir reabilitacijoje Druskininkuose.
– Labai pesimistiškai skamba. Tai ką darysite ateityje?
– Nežinau. Aš labai tikiu angelais sargais, kurie man leido dar čia pabūti. Nes gydytojai man sakė, kad galėjau iškeliauti į anapilį. Jaučiuosi lyg antrą kartą gimęs. Dabar mokausi į viską ramiau žiū-rėti, nesinervinti, nekreipti dėmesio į intri-gas, neigiamas reakcijas. Tai – mano naujas hobis.
Prisiminiau savo gero draugo aktoriaus Vytauto Šapranausko elgesio modelį. Kai jam kas nors nepatikdavo ar trukdydavo gyventi, jis tiesiog visus rusiškai siųsdavo „ant trijų raidžių“. Gaila, kad šiuo posakiu nepasinaudojo lemiamu momentu ir padarė tai, ką padarė.
Aš mokausi gyventi ramiau, nesitaškyti. Vienatvė nėra bloga draugė, aš juk pakankamai prisibendrauju su žmonėmis. Vienu metu buvau tiek užsisukęs, kad beprasmiškai taškiausi be sustojimo. Mano rekordas – per mėnesį suvaidinti 28 spektakliai. Dabar prisimenu Vladimiro Vysockio dainos žodžius: „Gaila, kad aš tiek daug jėgų be reikalo ištaškiau.“
Visą laiką gyvenu su juodomis mintimis ir apgailestavimu, kad daug laiko praleidau beprasmiškai. Tokios mintys pačios mane aplanko. Aš irgi buvau arti to, kad gyvenimą baigčiau kaip V.Šapranauskas. Bet sustabdė tai, kad turiu vaikus. Negaliu elgtis egoistiškai.
Mudu su V.Šapranausku labai draugiškai sutarėme, netgi vieną meilužę turėjome – jis pirmesnis su ja draugavo, po to – aš. Kartą kartu važiavome pas tuo metu jau mano meilužę vogti šnapso. Kol užiminėjau merginą, Vytas iš namo rūsio išnešė gėrimų. Jos tėvas buvo turtingas, visokių gėrybių namuose buvo. Bet tada buvome jauni.
– Pastaraisiais metais labai dažnai filmuose vaidindavote banditus. Ar mėginote atsakyti į klausimą, kodėl jums tenka įkūnyti neigiamus personažus?
– Manau, kad amerikonai man užklijavo blogojo etiketę. Skaičiavau, kad keturiuose Holivudo filmuose nužudžiau 67 žmones. Tai juk pasąmonėje lieka. Nesvar-bu, kad ginklas neužtaisytas, juk vis tiek psichologiškai įsivaizduoji, kad žudai žmogų. Tai nepraeina be pėdsakų.
– Ar realiai galėtumėte nužudyti žmogų?
– Manau, kad taip, jei būtų rimta prie-žastis. Šaudau puikiai, visus ginklus valdau, galiu būti samdomas žudikas. (Juokiasi.)
– Tačiau nors vaidindavote neigiamus herojus, gerbėjų dėmesiu nesi-skundėte?
– Gerbėjos iš kailio nėrėsi labiau jaunystėje. Gaudavau ir laiškų, ir kotletų. Atvirai kalbant, niekada į gerbėjas per daug nekreipiau dėmesio, nebent būdavo perlenkta lazda.
Prisimenu, kaip kartą skuodžiau Lietuvos kino studijos kiemu nuo laukiančių gerbėjų ir užsirakinau grimo kambaryje. Atsisukau, žiūriu – sėdi kambaryje moteriškė, šalia stovi stiklainis su kotletais. Ji man ir sako: „Aš jums valgyti atnešiau.“ Kaip kokiame tragikomiškame filme.
Buvau persekiojamas net per kelis filmavimus iš eilės. Iš pradžių buvo viena persekiotoja, vėliau atsirado antra ir trečia. Veikė savotiškas susivienijimas.
Esu susidūręs ir su romantiškomis gerbėjomis. Pavyzdžiui, už mašinos valytuvų ne kartą radau visokių laiškų. Būdavo, parvažiuoju vėlai vakare į namus, o iš ryto matau ant automobilio priekinio stiklo šviečiantį laiškelį.
– Esate nemažai vaidinęs užsienio kūrėjų filmuose, kurie buvo nufilmuoti Lietuvoje. Su kokiais garsesniais užsienio aktoriais esate susidraugavęs? Gal net po filmavimų likote draugai?
– Su kai kuriais užsimezgė bendrystė, bet atstumas žmones išskiria. Pavyzdžiui, kuriant filmą „Pavojinga veislė“ (2002 m.) susibičiuliavome su Holivudo aktoriumi Arnoldu Vosloo, vaidinusiu filme „Mumija“.
Taip pat labai draugiškai bendravome su amerikiečių aktoriumi Ericu Robertsu, aktorės Julios Roberts broliu. Tik kartą mudu buvome aštriai susidūrę ir aš jį pasiunčiau „ant trijų raidžių“. Ericas turėjo problemų dėl narkotikų, filmavimo aikštelėje jis elgėsi arogantiškai, neretai šiurkščiai, aplinkiniai bijojo prie jo prieiti. Nors sesuo jį ištraukė iš narkomanijos, jis Julijos net matyti negali. Mes buvome įspėti nieko nekalbėti apie J.Roberts.
Vieną dieną į filmavimo aikštelę atėjo būrys fotografų, kuriems buvo leista fotografuoti kino užkulisius. Staiga Ericas grimo kambaryje kad pradėjo klykti, esą atėjo mano draugai paparacai ir ėmė fotografuoti, o aš jo neįspėjau.
Pastovėjau, paklausiau ir galiausiai garsiai išrėžiau: „Eik tu n...“ Grimuotoja sulindo po stalu, o Ericas, nors rusiškai nesuprato, išsigando mano grėsmingo balso ir tuoj pat nusiramino.
– Kokių pamokų per pastaruosius metus gavote?
– Nors nutiko daug skaudžių dalykų, manau, kad viskas yra į gera. Šioje vietoje esu optimistas. Tik viena supratau, kad taip toliau nebegali tęstis, nes pasibaigs liūdnai. Bet vėlgi ačiū angelams sargams, kad nuspaudė stabdžio pedalą.
Kai gerai gauni į galvą ir esi priverstas sustoti, turi progą apie daug ką pamąstyti. Atsirado daugiau vidinės ramybės, norisi save pasaugoti, panaudoti teigiamai.
