Scenoje – romantiškų dainų atlikėjas, gyvenime – gamtos žmogus. O.Vyšniauskas sako, kad jam vienodai gerai sekasi du dalykai: dainuoti ir užsiimti vyriškais ūkiniais darbais, rašo žurnalas „Stilius“.
– Kovo 19-ąją šventėte 60 metų jubiliejų. Žmogus, dirbantis scenoje, matyt, metus skaičiuoja kitaip: kiek metų jam pačiam ir kiek metų yra scenoje.
– Scenoje esu jau daugiau nei 40 metų. O dabar... Taip, toks tas skaičius – su nuliu, todėl jubiliejų man buvo pasiūlyta švęsti scenoje. Koncertuosiu visose didžiausiose arenose. Vienose – pavasarį, kitose – rudenį.
– Visus daugiau nei 40 metų jūsų pagrindinis darbas buvo kūryba ir dainavimas?
– Taip. Aš gyvenu iš muzikos. Ir pragyvenu. Nesiskundžiu, nesiskolinu ir nebadauju. Man sekasi. Žmonės eina į mano koncertus. Viskas mano gyvenime stabilu. Pastebėjau, kad tarp gerbėjų daugėja jaunų žmonių. Man tenka koncertuoti ir per mokyklų išleistuvių vakarus, kur publika labai jauna.
– Esate romantiškų dainų atlikėjas, todėl ir moterų dėmesio, matyt, sulaukiate?
– Taip, bet tai neperžengia proto ribų, nėra vulgaru. Aš tai priimu kaip savo darbo dalį, kaip dėmesį moterų, kurioms patinka mano muzika. Kai tenka koncertuoti naktiniuose klubuose, jaunos merginos dainuoja mano dainas. O aš nesu grožiu pribloškiantis vaikinas.
– Jūs išsiskyręs?
– Taip, be šia tema aš nekalbu. Niekada. Tai – tik mano. Turiu antrąją pusę, viskas mano gyvenime gerai. Esu laimingas žmogus. Ji taip pat nenori viešintis.
– Ovidijau, kur, jūsų nuomone, slypi dainos „Mažyte mano“ sėkmė?
– Vieną kartą vienas Lazdijų rajono kunigas per pamokslą sako: „Ko jūs klausotės – manęs ar to erotinio dainininko?“ Čia apie „Mažyte mano“. Nors kiek ten tos erotikos. Kur jos sėkmė, nežinau. Būna, kad ją perdarau naujai, tada žmonės pyksta. Sako, nieko nereikia keisti. Vienu metu taip nenorėjau jos dainuoti, net sakiau per koncertą, kad dainuoju paskutinį kartą. Bet vėliau supratau, kad niekur nuo tos dainos nedingsiu. Tai – kaip žvaigždė atlape.
Pati daina yra senas Erico Claptono kūrinys, o žodžius iš anglų kalbos išvertė Gintautas Abarius.
– O jums pačiam ar patinka ją dainuoti?
– Pamėgau ją iš naujo. Koncertuose ją dainuoju pats grodamas fortepijonu. Būna, kad senos dainos „Išdalinau“, „Aš ne princas, o tu ne gražuolė“ tarsi ima ir nusibosta. Juk kuriu ir kitas dainas. Tačiau supratau vieną paprastą dalyką – žmonės į mano koncertus ateina dėl senų dainų. Ir aš jiems turiu jas duoti.
– Maždaug prieš du dešimtmečius baigėte Biblijos studijas Rygoje. Kaip erotinės dainos atlikėjui tai kiek netikėtas posūkis.
– Mano gyvenime buvo visko. Buvo tylos. Ir tokių minučių, kai nesinorėdavo nieko, net koncertuoti.
Buvau paniręs į beprasmybę, užsisklendęs. Tada atradau Biblijos koledžą Rygoje. Ten man daug kas paaiškėjo, viskas tapo paprasta. Ir įtampa, problemos dabar kelia juoką.
Biblija paaiškina viską. Tame koledže išmokau skaityti Bibliją, nes anksčiau atrodė, kad skaitai ir nesupranti, o juk tokia paprasta knyga.
Kai žmonės sako, kad yra perskaitę Bibliją, aš noriu pasakyti, kad tai nėra ta knyga, kuri yra perskaitoma. Ji yra skaitoma. Aš ir dabar ją skaitau. To, ką išmokau, ant kupros nenešioju.
Ten išmokau reikšti mintis, sklandžiai kalbėti. Anksčiau per koncertus visa mano kalba būdavo frazė: „Kita daina.“ Kaip kokia „kita stotelė“. O dabar aš kalbu. Man net siūlė būti pastoriumi. Sako, kad žmonės manęs klausosi.
– Akivaizdu, antraip turbūt jie neitų į jūsų koncertus arenose. Koks jausmas stovėti prieš minią žmonių?
– Arenose koncertuosiu jau ne pirmą kartą. Koks jausmas? Jaučiuosi tvirtai ir gerai. Žinoma, jaudulys yra, būtų nenormalu, jei jo nebūtų. Bet kai visa arena dainuoja mano dainą, nutildau orkestrą. Būna toks galingas choras! Taip, tai jausmas, kai atrodo, kad kūnu bėgioja vorai. Didžiulis džiaugsmas.
Kai bendrauju su publika, jaučiu, kad su kartu su jais. Tai ne mano kritikai. Tai žmonės, kurie gerbia, vertina mano kūrybą ir veiklą. Ir aš jiems nuoširdžiai viską darau. Jaučiuosi labai gerai.
– Jums pačiam patinka jūsų balsas? Juk jis vadinamas išskirtiniu.
– Balsas yra toks, koks yra. Ne nuo saldainių juk.
– Rūkėte?
– Aš ir dabar rūkau. Štai geriu kavą. Ją geriu todėl, kad man būtų skaniau rūkyti. Tiesa, kai keliavau po JAV, mėnesį nerūkiau. Tačiau grįžau į Lietuvą, įsėdau į automobilį ir pats nepastebėjau, kaip užsirūkiau. Keista žmogaus sąmonė... Buvau metęs ir ilgesniam laikui, bet netrukus priaugau dešimt kilogramų.
– Jūs – vakarėlių žmogus?
– Ne. Bet buvo mano gyvenime ir bohemiškas etapas. Buvo ir nedidelė žvaigždžių liga. Persirgau ja greitai. Turiu nekvailų kolegų, mamą – jie padėjo išgyti. Kai dabar pasižiūri iš šono, atrodo juokingai.
Pamenu, nueinu į restoraną Palangoje, ir visos merginos žiūri. Bet tai greitai pabosta. Negyvensi juk nuolat tarp gėlių.
Jaunystėje kiek švaisčiausi ir pinigais. Tiesiog gerai leisdavau laiką. O dabar man nereikia nieko išskirtinio – jokios prabangos, kadilakų, brangių drabužių. Nejaučiu čia džiaugsmo.
O jaunystėje padarai kokį nors darbelį, o pačiam atrodo, tarsi trijų kilometrų tiltą būtum pastatęs. Buvo to dėmesio, o kai tave glosto, jautiesi kaip katinas.
– Sakėte, kad jums buvo siūloma būti pastoriumi. Svarstėte ar atsisakėte iš karto?
– Atsisakiau. Mėgstu laisvą gyvenimą. Nemėgstu kam nors vadovauti. Negalėčiau eiti į darbą ir ten būti nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro. Nebent gyvenimas priverstų. Bet nesu tarnautojo prigimties.
– Jūsų vaikai nepasuko muzikiniu keliu?
– Jaunėlis Adomas yra labai muzikalus. Turi puikią muzikinę atmintį ir muzikos mokykloje gauna dešimtukus. Dabar jam šešiolika. Dvi dukros jau suaugusios ir gyvena savo gyvenimą. Jos su muzika nesusijusios.
Muzikos pomėgį ir klausą paveldėjau, matyt, iš mamos. Nors ji yra medikė, nuolat dainuodavo ligoninės vokaliniame ansamblyje. Muzikantas buvo ir mano senelis.
– Kur galima sutikti Ovidijų Vyšniauską po koncertų, tada, kai užgęsta visos šviesos ir ištuštėja salės?
– Ten, kur kvarkia varlės. Man patinka ištrūkti į gamtą. Vaikystėje net norėjau būti miškininku. Nežinau, kaip ištverčiau be gamtos. Be uodų, miško, kvarkiančių varlių. Kasdienybėje nemėgstu gyventi tuo, kad esu dainininkas. Man tai atrodo dirbtina. Nemėgstu pozų. Kvailos pozos mane nervina.
Sieloje nesu menininkas. Gyvenu nuosavame name, todėl laisvalaikiu dirbu visus ūkinius darbus ir man tai labai patinka. Pats pasistačiau ūkinį pastatą, garažą. Nuo pat pamatų. Man patinka tokie darbai.
Mėgstu po koncertų atitrūkti ir labiausiai nemėgstu kalbėti apie muziką.
Tačiau į sąvoką „koncertas“ įeina ne tik darbas scenoje. Tai ir bendravimas su žmonėmis. Prie manęs prieina vaikas, patempia už skverno ir klausia: „Dėde, jūs legenda?“ – „Kodėl?“ – klausiu aš jo. „Nežinau, man taip tėtis sakė“, – paaiškina jis. Tokie pokalbiai, bendros nuotraukos – taip pat mano darbo dalis.
– Tad ar jūs legenda?
– Aš nei legenda, nei žvaigždė. Jėzus Kristus yra žvaigždė.
