Apie magnatą Ch.Saatchi žinoma tik tiek, kiek jis leidžia žinoti. Tiesa, žiniasklaidą pamaloninęs tik trimis interviu, apie save jis parašė knygą, praskleidusią jį gaubiantį paslapties šydą.
Ch.Saatchi – tipiškas savo jėgomis prasimušęs žmogus. Jis gimė 1943-iaisiais Bagdade, didelėje Irako žydų šeimoje. Netrukus šeima persikėlė į Londoną, ten tėvas atidarė nedidelį tekstilės fabriką.
Charlesas domėjosi Amerikos popkultūra, rinko komiksus, žurnalus.
Pamokas Kristaus koledže jis praleidinėjo, išlaikė vos du baigiamuosius egzaminus – ir tai ne iš pirmo bandymo.
Siekdamas kuo nors užsiimti 17-metis Charlesas įsidarbino nedidelėje reklamos agentūroje, per savaitę gaudavo 10 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų atlyginimą.
Redakcijose jis rinko žurnalus ir laikraščius, perversdavo puslapius su reklaminiais klientų skelbimais ir jiems pranešdavo: reklama yra – mokėkite. O paskui nuobodžiavo.
Kai kartą susirgo už kūrybą atsakingas vadybininkas, agentūros direktorius paprašė jo sukurti „Thornber“ vištų veislės reklamą fermerių leidiniui.
Pavartęs žurnalus atrinko keletą įdomių frazių, o antraštę nugvelbė iš amerikiečių laikraščio.
Pavaizdavęs džiaugsmingai besišypsančius fermerius parašė: „Paklausk to, kuris tai jau nupirko.“
Klientas liko patenkintas, o jaunasis Charlesas suprato, kad atrado savąjį kelią.
Pamažėle sukaupęs patirties išvyko į Niujorką. Būdamas 22-ejų jau rašė tekstus reklamos kompanijai „Benton and Bowles“, o grįžęs į Londoną darbavosi įvairiose reklamos agentūrose.
1967-aisiais kartu su kompanionu Rossu Crameriu įkūrė konsultacinę agentūrą „Cramer Saatchi“. Jam išėjus agentūroje pradėjo dirbti jaunesnysis Charleso brolis Maurice’as.
Agentūra „Saatchi & Saatchi“ pradėjo sparčiai kopti į viršų. Brolių projektai – ryškūs, nestandartiniai, drąsūs – metė iššūkį ir laikui, ir visuomenei.
Brolių Saatchi verslas plėtėsi gana agresyviai. Vien per 1985 metus prarijusi 13 bendrovių agentūra greitai virto tikra imperija, kuriai priklausė reklamos, konsultacinės ir viešųjų ryšių kompanijos, personalo paieškų bendrovės.
Kaip tai pavyko? Ch.Saatchi paaiškinimas buvo trumpas: „Darbavomės iki devinto prakaito, ir mums labai pasisekė.“
Charlesas pasirodė esąs puikus reklamos specialistas. Jo brolis užsiėmė kasdieniais reikalais, bendravo su klientais, o jis kūrė neįprastais sprendimais pagrįstas reklamas.
Gavę Didžiosios Britanijos medicininio švietimo tarybos užsakymą – apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių reklamą broliai Saatchi sukūrė plakatą: iš jo žvelgė liūdnas vyras su didžiuliu pilvu. Žemiau buvo užrašas: „Tu būtum atsargesnis, jei pats taptum nėščias?“
Į akis krintantys, nestandartiniais sumanymais pagrįsti plakatai agentūrą išskyrė iš kitų, o prieš rūkymą nukreipta reklama su prierašu „Tu negalėsi išplauti savo plaučių“ pridėjo šlovės.
Stilinga „Silk Cut“ reklama pripažinta visų laikų geriausia cigarečių reklama. Ch.Saatchi, jau tapęs žinomas, buvo klausinėjamas: jūs už ar prieš rūkymą?
„Kaip malonu, jei manote, kad reklaminiai tekstai rašomi iš visos širdies“, – sarkastiškai atsakydavo jis.
Netrukus broliai Saatchi pelnė visuomenės sąmonės manipuliatorių šlovę. Logiška, kad į juos per 1979-ųjų rinkimų kampaniją kreipėsi Margaret Thatcher padėjėjai.
Broliai Saatchi pateisino užsakovų lūkesčius. Jų sukurta reklama vaizdavo didžiulę bedarbių eilę ir šūkį „Labour isn’t Working“, paremtą žodžių žaismu. Frazę galima suvokti kaip „leiborizmas – nieko gero“ ir kaip „dirbantys nedirba“.
Šis užrašas tapo protingos politinės reklamos klasika. Leiboristai pralaimėjo, o konservatorių partijos lyderė, Geležine Ledi vadinama M.Thatcher atėjo į valdžią.
1986-aisiais jų reklamos agentūra tapo stambiausia pasaulyje, o po trejų metų apyvarta pasiekė 3,2 milijardo dolerių. Bet broliai, kaip sakoma, pasikarščiavo.
Vadovybė nepajėgė susidoroti su milžiniškų finansinių aktyvų valdymu, agentūrą užklupo nuostoliai, prasidėjo konfliktai. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje reikalams pradėjus smigti broliai pardavė savo akcijas ir pasitraukė iš verslo.
1995-aisiais jie įkūrė reklamos bendrovę „M & C Saatchi“, prisivilioję daugelį savo klientų. Bet Charleso dalyvavimas apsiribojo tik inicialais. Jį užvaldė kitokia aistra.
Menu Ch.Saatchi susidomėjo dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje – į šį kelią jį pastūmėjo pirmoji žmona. Pirmąjį meno kūrinį – realistinio stiliaus paveikslą – jis įsigijo 1973-iaisiais Paryžiuje, po to susidomėjo abstrakcionizmu.
Devintajame dešimtmetyje, tiksliau, 1985 metų vasarį, šiauriniame Londono pakraštyje, buvusio dažų fabriko korpuse, įsikūrė erdvi, baltutėlaitė „Saatchi Gallery“.
Pradžioje čia karaliavo amerikietiškasis modernizmas, bet paskui Ch.Saatchi atsiskleidė kaip kūrybingas kitokio stiliaus meno darbų perpardavinėtojas.
Žaliuoju „Rolls-Royce“ jis važinėjo po dailininkų dirbtuves ir atrinkdavo tai, kas, jo nuomone, buvo vertinga.
Ch.Saatchi supirkdavo visus patikusio autoriaus darbus. Sunku pasakyti, ar jis siekė šokiruoti, ar tai buvo jo asmeninio originalaus skonio išraiška.
Menininkės Tracey Emin lova su tuščiais buteliais ir nešvariais skalbiniais, žudikės maniakės Myros Hindli, kuri kartu su savo vyru žudė vaikus, portretas iš vaikiškų delnų atspaudų, plaukiojančios supjaustytos kiaulės, karvės ir rykliai – instaliacijų kūrėjo Damieno Hirsto darbai.
Šie darbai kėlė pasišlykštėjimą ir kultūrinį šoką, bet žiūrėti jų plaukė minios. Didžiosios Britanijos laikraščiai mirgėjo rėkiančiomis antraštėmis, o drąsūs, šokiruojančių kūrinių autoriai akimirksniu pabudo žvaigždėmis.
Jų skandalinga kūryba buvo vadinama neetiška, ja piktintasi ir žavėtasi. Anglija kunkuliavo: Londone vyko demonstracijos prieš „netinkamą“ meną, priešininkai eksponuojamus kūrinius apmėtydavo žaliais kiaušiniais.
Šių ir panašaus stiliaus kūrinių ekspozicija persikėlė į JAV, o tuometis Niujorko meras Rudolfas Giulliani itin pasipiktino britų dailininko, iš Nigerijos kilusio Chriso Ofili sukurta tamsiaode Mergele Marija, kuri buvo „papuošta“ dramblio išmatomis.
Bet Ch.Saatchi pasiekė savo tikslą: šiuolaikinio meno rinka buvo jo rankose. Tai, kas jam patikdavo, buvo perkama už bet kokią kainą.
„Aš niekada negalvoju apie rinką. Man negaila sumokėti už darbą, kurio noriu, tris keturis kartus daugiau negu jo rinkos vertė“, – sakė Ch.Saatchi.
Žinoma, jis gudravo, nes buvo įsitikinęs, kad vėliau viską parduos gerokai brangiau. Laikraščio „The Guardian“ teigimu, 1991-aisiais Ch.Saatchi už 22 tūkst. dolerių įsigijo britų menininko Marco Quinno autoportretą: užšaldytą, iš 4,5 litro kraujo išlietą jo paties galvą.
Aistruoliai aiškino: tai – dailininko kūrybos metafora, kurio darbai gimė iš prisiminimų, idealų, baimių ir gyvenimiškos jėgos. Po 14 metų Ch.Saatchi galvą jau perpardavė už 2,7 mln. dolerių.
1992-aisiais už ryklį Ch.Saatchi sumokėjo britų skulptoriui, dailininkui D.Hirstui 84 tūkst. dolerių, o perpardavė už 13 milijonų.
2003-iaisiais Ch.Saatchi pervežė galeriją į Temzės krantinę. Čia atsirado labai sudėtingos instaliacijos, kaip antai siurrealistinis Richardo Wilsono ežeras.
Bet po metų gaisras sunaikino didžiulę kolekcijos dalį: Ch.Saatchi nuostoliai siekė 50 mln. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Dėl konflikto su patalpų nuomotoju jis pakeitė vietą, ir galerija atvėrė duris 2008-aisiais prabangiame elitinio Čelsio rajono statinyje.
Ch.Saatchi įkūrė portalą, kur dailininkai gali pademonstruoti savo kūrinius, o bet koks kolekcininkas – juos nusipirkti.
Dabar galerija – viena populiariausių Londone, nors vis kyla su ja susijusių skandalų. O gal tai ir traukia lankytojus?
Prieš penkerius metus galerija perėjo Londono šiuolaikinio meno muziejaus žinion.
„Charlesas Saatchi surinko didžiulę tarptautinės reikšmės kolekciją. Jo sprendimas viską padovanoti britams – išskirtinio dosnumo aktas“, – sakė tuometis kultūros ministras.
Tapęs kolekcininku Ch.Saatchi dingo iš viešumos: nepasirodė nė viename skandalingų ekspozicijų atidaryme. Laikydamasis uždaro gyvenimo principo slapstėsi net nuo partnerių. Ch.Saatchi įtikinėjo, kad šiais laikais negalima gyventi sėkmingai ir kartu uždarai, bet savo strategijos nekeitė.
Savo atsiskyrėlišką gyvenimą pavertęs viešu meniniu veiksmu jis pradėjo kurti mitą apie save: 2009-aisiais pasirodė jo knyga „Mano pavardė Saatchi ir aš artoholikas“.
Jis atsisakė susitikti su „Forbes“ korespondentu, jei žurnalas negarantuoja jam viršelio. Leidinys įsižeidė ir atsisakė interviu.
Knygos replikas citatoms tuojau pat išgraibstė visi leidiniai.
Knygoje ir interviu laikraščiui „The Guardian“ Ch.Saatchi daug pasakė apie meną ir verslą, o apie save – beveik nieko. Bet paslaptingojo magnato kiautas buvo pramuštas. Ir šiuo atveju, kaip sako prancūzai, ieškokite moters.
Jis buvo vedęs tris kartus. „Kol kas tris“, – pabrėžė viename interviu, bet apie savo santuokas nieko daugiau nepasakė.
Pirmoji Ch.Saatchi žmona buvo Sorbonos universiteto auklėtinė, amerikietė Doris Lockhart. Ji mokėjo keletą kalbų ir buvo vyno žinovė. Pradėjusi dirbti reklaminių tekstų kūrėja vėliau ji tapo žinoma dizaino ir meno sričių žurnaliste.
Doris sudomino Ch.Saatchi amerikietiškuoju minimalizmu. Pora kartu kaupė meno kūrinių kolekciją, pragyveno 17 metų ir išsiskyrė be skandalo. Vaikų nesusilaukė.
Po skyrybų Doris džiaugėsi laisve sakyti, ką mano, ir atvirai užsiimti labdaringa veikla, o tam Ch.Saatchi nepritarė.
Su antrąja žmona, dirbusia reklamos versle, Kay Hartenstein pragyveno 11 metų. Su ja Ch.Saatchi susilaukė dukters Phoebe.
Kaip skyrybų priežastį Kay nurodė „neprotingą“ Ch.Saatchi elgesį, bet šio pasakymo reikšmės plačiau nekomentavo. Jis – taip pat.
Kay prabilo tuomet, kai amžinas atsiskyrėlis tapo viešo skandalo herojumi gyvendamas santuokoje su trečiąja.
Nigella Lawson, priešingai nei Ch.Saatchi, visada buvo viešas asmuo. Gražuolė, televizijos laidų vedėja, kulinarijos knygų autorė.
„Žinau, kad ji man per gera. Bet šitai Nigella taip pat žino ir man kasdien primena“, – šmaikštavo magnatas.
Į klausimą, koks meno kūrinys kabo jo miegamajame, atsakydavo: „Nigella“.
Atrodo, kad dešimt metų jie gerai sugyveno. Su Charlesu ir Nigella gyveno ir du jos vaikai iš pirmosios santuokos.
Ir staiga 2013 metų vasarą per pietus jų mėgstamo Londono restorano terasoje Ch.Saatchi sugriebęs žmoną už gerklės pradėjo smaugti. Išsigandusi Nigella, šluostydamasi ašaras, mėgino nuraminti vyrą, net pabučiavo jį į skruostą.
Charlesas nieko nepasakęs išėjo. Mažumėlę pasėdėjusi viena Nigella pasuko prie automobilio, kur laukė vyras. Žinoma, skandalingos nuotraukos pateko į žiniasklaidą, pasipylė rašiniai apie smurtą namuose.
Šį epizodą Ch.Saatchi pavadino juokingu ginču, diskusija apie vaikus – jis esą sugriebęs žmoną už kaklo pabrėždamas savo nuomonę.
„Nigella apsiverkė, nes nemėgstame veltis į ginčus, o ne todėl, kad suteikiau jai skausmo. Smurto nebuvo, viskas atrodo dramatiškiau, nei yra!“
Nigella tylėjo ir su vaikais persikėlė gyventi pas savo tėvus. Visi pastebėjo, kad ant jos rankos nebėra sutuoktuvių žiedo.
Paparacai puolė prie antrosios Ch.Saatchi žmonos Kay, kuri iškart po skyrybų išvyko į Los Andželą pradėti gyvenimo iš naujo. Ir ištekėti nesiveržė – vertino laisvę.
„Santuokai byrant su Charlesu turėjau mažai ką bendra. Jį labiau domino paveikslai nei bendravimas su žmona. Jis visuomet buvo valdingas ir nelinkęs bendrauti. Aš net negalėjau paskaityti lovoje, nes tai jį erzino, ir man tekdavo eiti į kitą kambarį.
Jį domino drabužiai, automobiliai ir dailininkų kūriniai, moterys – ne. Bet niekada nepatyriau jo fizinės prievartos“, – sakė antroji Ch.Saatchi žmona.
O aistros netilo. Nigella, savo šeiminius santykius pavadinusi sadistiniais, fizinį smurtą neigė. Bet atsirado ir tokių, kurie apkaltino ją tyčiniu Ch.Saatchi reputacijos griovimu. Namų tarnautojos seserys Grillo pareiškė, jog Nigella yra narkomanė.
Televizijos žvaigždei teko prisipažinti, kad vartoja marihuaną ir kokainą. Pasak Nigellos, vyras kontroliavo kiekvieną jos žingsnį, ji gyveno bijodama būti nubausta, bandė narkotikais gelbėtis nuo Ch.Saatchi gyvuliško būdo ir žiaurumo.
Televizijos žvaigždės N.Lawson reputacija susvyravo, jos laidos reitingai nusirito. Triukšmui nutilus 2013-aisiais pora išsiskyrė.
Po dvejų metų 73-ejų Ch.Saatchi gyvenime atsirado nauja mylimoji – 22 metais jaunesnė britų televizijos žvaigždė, stiliaus etalonas, laidos „Ko nereikia nešioti“ vedėja Trinny Woodall.
Nors jos jaunystė buvo audringa – joje netrūko kokaino ir alkoholio, ji iki šiol atrodo puikiai ir labai rūpinasi savo išvaizda.
„Botokso injekcijas leidžiuosi nuo 37 metų. Turiu išraiškingą mimiką, kakta juda daugiau nei lūpos... Injekcijomis sugebėjau sustabdyti raukšlių atsiradimą“, – atvirai kalbėjo T.Woodall.
Užmezgusi romaną su Ch.Saatchi Trinny surengė drabužių išpardavimą. Televizijos žvaigždė, visada buvusi tokia liekna – tai jai pelnė liesosios Trinny pravardę – staiga nusprendė priaugti svorio. Juk Ch.Saatchi patinka apvalios formos!
Paparacai porelę užtiko tame pačiame Ch.Saatchi pamėgtame restorane. Švelniai žvelgdami vienas į kitą jie gėrė vyną, o Charlesas bučiavo Trinny ranką.
Nusikirpęs plaukus trumpai, ežiuku, paslaptingasis magnatas net pajaunėjo, nors, kaip visada, vilkėjo griežto stiliaus kostiumą.
Bet Ch.Saatchi kritikai pastebėjo, kad jo įkarštis menui palengva atvėso. Skandalingoji galerija globojama valstybės, o jis gali mėgautis kitokiu grožiu.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
