Rusijos žiniasklaida lietuvių aktorių tuoj pat pavadino brutaliu sekso simboliu iš Pabaltijo, o į jo „Instagram“ paskyrą kasdien pradėjo plaukti ne šimtai, o jau tūkstančiai gerbėjų žinučių.
Tačiau filmo premjerose nei Maskvoje, nei Vilniuje nepasirodė buvusi jo mylimoji Julija Liubičianskaja. Dukters Lukerijos susilaukusios poros keliai išsiskyrė daugiau kaip prieš pusę metų.
„Aš savo vaiko neišsižadu, – sakė Ž.Tratas. – Tvirtai žinau, kad su Lukerija bendrausime. Tik nežinau, kada tai prasidės ir kur.“
Susitikus pokalbio Žilvinas pasirodė lieknesnis ir nuoširdesnis nei filme. Juostoje treneriui, įteikusiam po varžybų krepšininkams vokelius, jis rėžė be užuolankų: „Taksistai Kaune uždirba daugiau.“ Bet argi M.Paulauskas iš tikrųjų buvo toks arogantiškas? Argi jis ruošėsi prieš pat rungtynes Miunchene pasilikti Vakaruose? Bet toks filmo scenarijus, tokia meninė improvizacija.
– Žilvinai, sporto drama „3 sekundės“ pasakoja apie ypač skandalingas rungtynes, kurias 1972 metų Miun-cheno vasaros olimpinėse žaidynėse sužaidė Sovietų Sąjungos ir JAV krepšinio komandos. Filmą prodiusavo Rusijos kino garsenybė, „Oskaro“ laureatas Nikita Michalkovas. Kaip jame gavote Modesto Paulausko vaidmenį?
– Reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje ir buvau geriausias iš visų kandidatų į tą vaidmenį. Tada buvau Maskvoje – filmavausi Emilio Vėlyvio juostoje „Nakties sergėtojai“. Kaip tik į Maskvą man paskambino aktorius ir aktorių agentūros savininkas Andrius Paulavičius ir pasakė, kad yra toks projektas apie krepšinio rungtynes. Jis viską suorganizavo taip, kad mane pakviestų į N.Michalkovo studiją.
Ten su filmo režisieriumi Antonu Megerdyčevu iš karto suradome bendrą kalbą. Jo galva taip pat sportu pramušta – jis buvęs profesionalus fechtuotojas. Jam buvo labai artimi mano pasakojimai apie kūno rengybą, boksą. Labai gerai pasirodžiau atrankoje. Ir tik filmuojant sužinojau, kad N.Michalkovas, pamatęs nufilmuotą atranką, apie mane pasakė: „Mums reikia šito aktoriaus.“ Filmavome Maskvoje, Vilniuje, Gruzijoje ir Amerikoje.
– Ar daug buvo pretendentų į tą vaidmenį? Juk M.Paulauskas tada buvo SSRS krepšinio rinktinės kapitonas.
– Nė vieno vaikino atrankoje nesutikau, bet girdėjau, kad jų buvo šimtai. Kad ieško aukštų aktorių, iš pradžių jie paskelbė Rusijoje, bet jų pritrūko. Tada pradėjo ieškoti Baltijos šalyse, paieškos nusidriekė net iki Europos.
Vaidmenį atitikau idealiai – esu profesionalus aktorius, rusiškai kalbu su akcentu, esu krepšininko ūgio – 198 cm, be to, sportininkas, juk krepšinis – mūsų kraujyje. Mane vieną pirmųjų patvirtino. Paskui netgi kelis kartus aikštelėje su skirtingais aktoriais bandžiau įvairias scenas, kad padėčiau juos atrinkti. Būdavo, paskambina ir klausia: „Labai atsiprašome, ar galėtum atvažiuoti?“ – „Aišku, mielai“, – atsakydavau ir važiuodavau į N.Michalkovo studiją pačiame Maskvos centre. Labai sunkiai ieškojo aktoriaus, kuris vaidintų rusų krepšinio žvaigždę Aleksandrą Belovą.
– Po tiesiog likimo ženklu pažymėtų rungtynių SSRS krepšininkų komanda nugalėjo nenugalimą JAV „Svajonių komandą“, net 36 metus iš eilės nepralaimėjusią olimpinėse žaidynėse. Daugybė sovietinių laikų detalių, pradedant krepšininkų patikra muitinėje, verčia griebtis už galvos – o, Dieve, juk taip kadaise gyvenome.
– Būtinai reikia akcentuoti, kad tas filmas nėra vien apie sportą. Sportas – tik metafora. Filmo esmė – žmonių likimai, gyvenimai, valios stiprybė, pasirinkimai, dėl kurių gali pasiekti tam tikrų rezultatų. Kai įsigilini į herojų likimus – ne visų jie susiklostė palankiai.
Pačios rungtynės – labai efektingos. Rusijos žiūrovai sakė, kad apėmė toks jausmas, lyg patys bėgiotų po aikštelę su krepšininkais, nes taip gerai nufilmuota ir toks geras montažas. Per filmą žmonės verkė.
Metai iki Miuncheno olimpinių žaidynių treniruoti komandą perėmė naujas treneris Vladimiras Kondrašinas (filme dėl tam tikrų priežasčių – Garanžinas). Ir jis nusprendė imtis tuo metu Sovietų Sąjungoje ne visai tradicinių priemonių.
M.Paulauskas rungtynėse Miunchene mažai žaidė, nes buvo labai keistas trenerio sprendimas – pirmiausia į aikštelę išleisti gruzinus. Mudu labai ilgai su Modestu kalbėjomės prieš filmavimą. Man labai svarbu buvo suprasti, kaip jis jautėsi, kai per pirmąjį kėlinį treneris jo iš viso į aikštelę neišleido.
Gruzinus, pasirodo, išleido pirmus dėl greičio – jie buvo kur kas greitesni už kitus krepšininkus. O amerikiečiai norėjo žaisti greitą krepšinį, ir V.Kondrašinas pataikė su tuo startuojančiu penketu idealiai. Tai buvo labai geras taktinis sprendimas, amerikiečiai tam nebuvo pasiruošę. M.Paulauską išleido žaisti per antrąjį kėlinį.
Po premjeros Modestas pasakė: „Kai susitikome prieš filmavimą, tu manęs visko klausinėjai, o aš pamaniau, kad tik šiaip klausinėji. Bet kai pažiūrėjau filmą, supratau, kad viską įsidėmėjai ir perteikei.“ Tai man buvo pats didžiausias komplimentas.
– Rusijoje filmas pavadintas „Dviženije vverch“ („Judėjimas aukštyn“). Kaip praėjo jo premjera Maskvoje?
– Premjera vyko kino teatre „Oktiabr“, kurio salėje – 2200 vietų. Ir ta salė buvo pilna, net ant laiptų žmonės stovėjo. Ten sienelė, prie kurios reikia fotografuotis, – kokių 50 metrų ilgio siena, aplipusi žurnalistais. Eini palei tą sieną, jiems pozuoji, atsakai į klausimus. Mane už rankos vedė asistentė su laikrodžiu – dvi minutės tam žurnalistui, dvi minutės – anam. Ir kai praeini tą 50 metrų ilgio sieną, jautiesi išsekęs – pasakei viską. Bet asistentė pasakė, kad dar reikės užlipti į antrą aukštą. Užlipi – ir ten tas pat. Bet ten – išskirtiniai interviu, ilgesni, mažiau žurnalistų.
Pagaliau tai baigėsi, grįžome į VIP ložę. Ten padavė po taurę šampano ir pasakė, kad tuoj žiūrėsime filmą, bet prieš tai dar reikės užlipti ant scenos. Kai užlipau ant scenos, supratau, kokio dydžio ta salė. Ir tos kalbos, ir tie plojimai pakerėjo – tai vienas geriausių jausmų, kuriuos patyriau gyvenime. Tada sėdomės žiūrėti filmo. O po filmo, kai užsidegė šviesos, kai apsidairiau, pamačiau, kad visi žmonės stovi, ploja ir verkia. Ir vyrai verkė, taip juos sujaudino filmas. Tada supranti, kad esi kažko didelio ir prasmingo dalis. Neapsakomas jausmas.
– Moterys puolė prie jūsų su prašymais kartu nusifotografuoti?
– Taip. Po filmo į „Instagram“, kuris Rusijoje ypač populiarus, gaunu ne šimtus, o tūkstančius žinučių.
– Neseniai pareiškėte, kad esate vienas ir laisvas kaip paukštis. Jūsų santykiai su buvusia drauge ir pusantrų metų dukters Lukerijos motina J.Liubičianskaja nutrūko?
– Nutrūko prieš gerą pusmetį. Ir netgi prieš tai mūsų santykiai nebuvo tokie, kad gyventume kartu. Aš nuolat gyvendavau kitose šalyse, ir mes susitikdavome tik retkarčiais. Niekada tai nebuvo visaverčiai santykiai.
– Bet socialiniai tinklai kažkada pranešė, kad jūs vedėte J.Liubičianskają – buvusią milijardieriaus žmoną.
– Aš niekada nebuvau vedęs. Nebuvau jai net pasipiršęs. Mes nešiojome žiedus. Ir į „Instagram“ buvo įdėta nuotrauka – dvi rankos su žiedais. Tie žiedai buvo jos iniciatyva – tik tam, kad atbaidytų nereikalingą dėmesį. Kad prie jos vyrai ir prie manęs moterys nelįstų, kad parodytų, jog tarp mudviejų užsimezgę santykiai. Štai ir visa žiedų istorija. Jokių vedybų niekada nebuvo.
Šiais laikais ne taip lengva sutikti antrąją pusę.
– Jos dabar ieškote?
– Aš neieškau. O kas pasakė, kad visą laiką būtina turėti su kuria nors moterimi kažkokius santykius?
Leidžiu gyvenimui tekėti savo vaga ir manau, kad anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris mane įvertins ir žiūrės ne kaip į aktorių, o į tai, kas slypi po mano profesija.
Yra du mano gyvenimai. Profesinis, kuriuo labai didžiuojuosi ir kuris man labai patinka. Tikrai šiuo metu galiu pasakyti, kad esu laimingas dėl savo profesinio gyvenimo. Ir yra asmeninis gyvenimas, ten aš esu kitoks, nei mano kuriami vaidmenys.
– Kokia turėtų būti moteris, kad jums patiktų?
– Pirmiausia turėtų būti šimtaprocentė „chemija“. Tai, manau, yra esmė. „Chemija“ – tai nebūtinai erotika, tai trauka, kai apkabinęs moterį jauti jos energiją, šilumą. Turbūt tai ne tik kūno ryšys su kūnu, bet kažkas dar giliau.
Moteris gali būti ir labai graži, ir labai talentinga, ir labai protinga, ir išsilavinusi, bet jei nebus „chemijos“ – nieko nebus. Moteris turi tave įkrauti, o ne siurbti energiją iš tavęs.
– Ar glosto savimeilę, kai rusų spauda apie jus rašo, kad pasirodė naujas sekso simbolis iš Baltijos?
– Atsirado daugiau atsakomybės. Reikės tai kaip nors pateisinti – dar labiau stengtis dėl išvaizdos, kūno. Bet sportas – mano gyvenimo būdas. Iš ten ir išvaizda, ir kūnas, ir akių žibėjimas. Lankau kūno rengybos ir bokso treniruotes. Sporto salėje praleidžiu po valandą ar pusantros tris keturis kartus per savaitę.
– Ar už filmo honorarą galite nusipirkti „Ferrari“?
– Vieną gal ir galima. Iki to vaidmens Rusijos kino rinkoje buvau dar visiškai nežinomas. Po šito filmo turbūt bus galima visai kitokių honorarų prašyti. Dėl honorarų derasi agentai, bet puikiai atsimenu pokalbį, kai vykdomasis filmo prodiuseris pareiškė: „Iš karto galiu pasakyti, kad šituo filmu visų savo finansinių problemų neišspręsi, nes jame – labai daug aktorių. Bet šitą filmą pamatys visi.“ Dabar suprantu, kad nemelavo.
Ir buto Vilniuje neplanuoju pirkti. Aš nežinau, kur gyvensiu – ar Lietuvoje, ar Londone, ar Los Andžele, ar Maskvoje, ar Indonezijoje, ar Afrikoje. Aš dar jaunas, kad pirkčiau butą. Esu kosmopolitas šimtu procentų. Bet Lietuva – mano tėvynė ir mano vaikai kalbės lietuviškai. Man ant pilvo ištatuiruota „Made in Vilnius“ („Pagamintas Vilniuje“).
– Paauglystėje jūsų gyvenimas tekėjo kitaip – alkoholis ir narkotikai tempė į dugną, buvote kiemo vaikas. „Žinai, tu tapsi aktoriumi, tu vaidinsi Modestą Paulauską“, – į tokią būrėjos pranašystę būtumėte atrėžęs: „Nekliedėk.“
– Kieme su viskuo teko susidurti labai anksti – pirmą kartą pabandžiau rūkyti, kai man buvo šešeri, pirmą kartą prisigėriau, kai buvo 11 metų. Labai anksti pabandžiau narkotikų – pirmą kartą parūkiau „žolės“, kai man buvo 13 metų. Esu išbandęs beveik viską – „žolę“, amfetaminą, kokainą, ekstazį, kuris Lietuvoje vadinamas „ratais“, išskyrus pačius rimčiausius – švirkščiamuosius narkotikus. Bet niekada nekilo noro pasitelkus juos atsipalaiduoti. Man nepatiko nei vartojimo procesas, nei jų poveikis – neužkibau.
Pirmasis pasirinkimas būdavo alkoholis. Iš pradžių pakakdavo ir butelio alaus. Kai esi tokio amžiaus, labai lengva pamesti savikontrolę. Juk dar esi nesusiformavęs kaip asmenybė, neturi valios, net nežinai, kas tai yra. Atrodo nekalta, labai linksma, bet tai gali turėti labai rimtų pasekmių. Nuo tų dienų iki pilnametystės dėl šių dalykų buvau labai sutrikęs.
Kai 19 metų iš Škotijos grįžau į Lietuvą, nemačiau prasmės gyventi – norėjau nusižudyti. Tuomet man labai padėjo sesuo, kuri yra karininkė. Tada ir nusprendžiau iš esmės pakeisti savo gyvenimą – atsisakiau senų draugų, pradėjau sportuoti, baigiau vakarinę vidurinę mokyklą, nes buvau baigęs tik 10 klasių. Mano tikslas buvo tapti gaisrininku, gelbėti žmones ir valyti savo karmą.
– Bet savo gyvenimo nesuplanuosi be palaiminimo iš aukščiau. Netikėtai jūsų kelyje pasipainiojęs kino operatorius Algimantas Mikutėnas viską apvertė aukštyn kojom.
– Jis pasakė: „Stok į aktorinį. Tokios „faktūros“ aktorių Lietuvoje labai mažai.“ Mane jis pastebėjo atrankoje į vieną televizijos laidą, puolė aiškinti, kad esu panašus į ispanų kino aktorių Antonio Banderasą. Iš pradžių jo patarimą stoti į Muzikos ir teatro akademiją atmečiau – ta akademija ne man, aš noriu būti gaisrininkas, sportininkas, noriu boksuotis. Bet paskui pagalvojau: „Jeigu toks žmogus sako, reikia bandyti.“
Įstojęs supratau, kad širdis mane nuvedė būtent ten, kur reikia. Tai buvo pirmasis akademijoje kino aktorių kursas ir jo vadovas buvo režisierius Jonas Vaitkus. Mano saviraiškai J.Vaitkus davė labai daug laisvės.
Baigęs akademiją gavau ne tik diplomą – turėjau ir ilgą CV bei daug pažinčių. Du sezonus buvau vaidinęs televizijos seriale „Pasmerkti“, Holivudo filme „Sibirietiškas auklėjimas“, kuris buvo filmuojamas Lietuvoje ir kuriame vaidino garsus aktorius Johnas Malkovichius. Tame filme vaidino ir mano draugas Arnas Fedaravičius, kuris dabar gyvena Londone.
Filmavausi labai galingose reklamose užsienyje. Nusifilmuoji tokioje reklamoje ir metus gali gyventi. Aš nebuvau badaujantis studentas. Tada labai norėjau kino. Kamera buvo mano geriausias draugas, norėjau su ja kuo dažniau bendrauti ir ėmiau viską, ką man siūlė.
– Ar užsienio didmiesčiuose neprarasdavote įkvėpimo lakstyti į aktorių atrankas?
– Buvo tokių momentų. Pradedi net galvoti – gal čia ne tau, gal nesi pakankamai talentingas, gal kokios nors kitos povandeninės srovės tau neleidžia konkuruoti su kitais? Ir Londone dalyvavau daugelyje atrankų, ir Maskvoje, ir net Paryžiuje, o Prahoje iš viso nežmoniškai daug atrankų buvo – tiesiog šimtai. Tose atrankose turi būti labai stiprus, labai tikėti savimi, turėti labai tvirtą odą.
Aktorius yra prekė ir turi pats išmokti save parduoti. Turi parodyti savo talentą ir atverti savo sielą.
– Bandau įsivaizduoti: stovi būrys vyrų eilėje...
– ... ir visi atrodo kaip tu. Bent jau Londone vienas su kitu elgiasi pagarbiai. Prahoje – sąlygiškai pagarbiai. Tiek Londone, tiek Prahoje, tiek Los Andžele tų atrankų – daugybė. Ten kino pramonė tiesiog verda. Jei šiandien neperėjai atrankos, žinai, kad rytoj tave pakvies į kitą, poryt – dar į kitą. Ir tas procesas nesustoja – sukasi kaip konvejeris. Bet gauni vaidmenį, ir jis nuplauna tą kartėlį – gauni pinigų, gauni džiaugsmo. O Lietuvoje daug sunkiau ir konkurencija didesnė, nes filmų susukama nedaug – kokie trys per metus. Jeigu į juos nepapuoli, žinai, kad kita galimybė bus tik po metų arba dvejų.
– Tikrai ne rožinė jūsų gyvenimo patirtis, geras sportinis pasirengimas, puiki išvaizda leistų suvaidinti net slaptosios britų tarnybos agentą Džeimsą Bondą. Jis, ko gero, kalbėtų su akcentu, ko gero, būtų pasamdytas iš kažkur, o ne Didžiojoje Britanijoje parengtas. Tai būtų nauja. Ką manote apie tai?
– (Skardžiai nusijuokia.) Aišku, norėčiau. Bet viskam – savas laikas. Džeimsui Bondui – apie 40 metų, man dar tik 30 bus. Danielis Craigas – labai geras Džeimsas Bondas. Jis apdovanotas dieviška charizma – tas skrodžiantis mėlynų akių žvilgsnis, jo akys tokios mėlynos, kad tiesiog persmelkia. Jo labai graži, taisyklinga anglų kalba, bet ne pabrėžianti, ne pompastiška. Natūrali. Labai gražus žemas balso tembras. Man jis – balso etalonas. Norėčiau, kad ateityje, jei filmuose teks kalbėti angliškai, toks būtų mano akcentas.
Bet dabar mano svajonė – sukurti filmą apie boksininką Algirdą Šociką ir jį suvaidinti. A.Šocikas – legendų legenda, būtinai jo istoriją turi sužinoti šių laikų žmonės.
