Gal tai iš tiesų tinkamiausios vietos apmąstyti nugyventus metus?
– Jūsų, 50-mečių, kartą galima pavadinti auksine. Jūs jau beveik 30 metų gyvenate nepriklausomoje Lietuvoje, kuri jums, kadaise dvidešimtmečiams, davė naują gyvenimą ir didžiules galimybes. Ką šis laikotarpis reiškia asmeniškai jums?
– Tikrai mano kartą galima pavadinti auksine, nes matėme virsmą ir jame dalyvavome. Ir daug ką vertiname kitaip nei dabartinė jaunoji karta. Nes turime su kuo palyginti. Man didžiausia Nepriklausomybės dovana – judėjimo laisvė, kuri atvėrė galimybes pažinti kitų kraštų kultūrą, imtis verslo, plėsti pasaulėžiūrą.
Viso to mes buvome išalkę. Pirmą kartą vienas nuvykau į Vokietiją, kai jau griuvo siena. Pakeleivinga mašina nuvažiavau iki Hamburgo, nors be vizos dar nebuvo galima. Ir lipau kažkur prie pirmos sankryžos. Stoviu, dairausi. Kaip tie Vakarai? Toks apšepęs, su nutriušusia kuprine ant nugaros. Pro šalį pravažiuoja naujas mersedesas. Orus vairuotojas ir graži moteris, susikėlusi basas kojas ant prietaisų skydelio. Ir pagalvojau: „Aš taip pat čia grįšiu.“ Nes man tai pasirodė laisvės ir prabangos, gero gyvenimo pojūtis. Ir tikrai gal 1996 metais jau su Agne važiavome per Hamburgą savo mašina, ir pirmoje sankryžoje pats sau pasakiau: „Štai ir aš!“
– Jūsų žmona Agnė yra pasakiusi: „Mano vyras nėra vidutinybė, todėl tiek daug žmonių jo nemėgsta.“ Iš tiesų turbūt nėra žmonių, jus vertinančių neutraliai. Vieniems jūs – Ostapas Benderis, kitiems – padūkęs nesuaugantis vaikėzas, žmogus, turintis fantaziją ir užmojų, treti jus lygina su buvusiu Bogotos meru Antanu Mockumi. Kokį 50-metį vyrą, žiūrėdamas į veidrodį, jūs pats matote?
– Tas nemėgimas dažniausiai būna anonimiškas. Bet kai vaikštau Vilniaus gatvėmis, jaučiuosi savas tarp savų, daugybė žmonių kalbina, klausia, kaip sekasi, ir linki sėkmės.
Aišku, mano gyvenime buvo metas, kai palaikymo sulaukdavau kažkur tarpdury, ne viešumoje. Žodis „vidutinybė“ gal šiek tiek žeidžiantis, bet tarp šios dienos politikų daug tokių, kurių interesų ratas menkas, bet jie kuria taisykles visiems. Ir iš jų aš jaučiu gal pavydą, kad visada atsakau su šypsena: „Gyvenu gerai!“ Aš nenoriu užsikrėsti plačiai paplitusiomis ligomis – neigimu, keiksnojimu. Aš esu kūrėjas, tas, kuris mato šviesiąją gyvenimo pusę.
Po mokyklos baigimo tarnavau armijoje, Šiaurės jūrų laivyne. Šiaurė, jūrų pėstininkai, visi kieti vyrukai. Draugai man atsiųsdavo žurnalų. Ir viename radau libaniečių poeto eilėraštį „Giesmė gėlei“. Poetas klausė: „Kodėl gėlės niekada nemato savo šešėlio?“ Atsakymas paprastas: „Todėl, kad jos visada žiūri į saulę.“
Tai užsirašiau į savo užrašų knygelę, kurią turiu iki šiol. Ir ši eilutė tapo pagrindine mano gyvenimo citata.
– Bet prisipažinkite – avantiūrizmo turite iki šiol. Vien tanku pervažiuoti automobilį ką reiškė. Nuskambėjo visame pasaulyje.
– Na, taip. Paprastai visuomenėje esame žmonės „futliare“ ir nebandome peržengti rėmų. Aš esu toks, kuris peržengia. Aišku, etika, kultūra labai svarbu, bet visada ieškau, kaip pasiekti rezultatą netradiciškai. Kai aplink tiek daug informacijos, tik kitoks požiūris arba veiksmas gali duoti rezultatą. Kaip sakė „Apple“ įkūrėjas Steve’as Jobsas: „Aš nenoriu padaryti geresnio kompiuterio. Aš noriu padaryti kitaip.“
Taip ir su tuo tanku. Pasaulyje klipas tapo labai žiūrimas dėl to, kad aš vizualizavau žmogaus reakciją, kai jis mato ant šaligatvio stovintį būtinai prabangų automobilį. Juk visiems norisi bent spirti į jį! Antra vertus, kaip priminti žmonėms taisykles? Dabar valdžia dažnai tai daro per draudimus ir baudas. Tai man nepriimtina. Aš ieškau kitokio kelio.
– Tad prisipažįstate, kad esate padūkęs ir turbūt niekada neužaugsiantis vaikinas. Tinka?
– Tinka! O kur skubėti gyventi?
– Bet, man atrodo, labiausiai jūs esate svajotojas. Keistas, nes išpildote savo svajones. Atsimenu, esate pasakojęs, kad būdami dar visai jaunučiai, studentai, vaikščiojote su žmona Agne po tuometinį Jaunimo sodą, pamatėte ant Vilnios kranto seną namą ir pažadėjote jai, kad čia gyvensite. Praėjo pusmetis – taip ir atsitiko...
– Buvo vakaras, namo šešėlis mėnesienoje krito ant upės, o name švietė tik maži langučiai. Taip romantiška... Po pusmečio sugebėjau nupirkti du butus ir ten apsigyvenome. Pinigų buvau užsidirbęs, nes dirbau kaip žurnalistas užsienio agentūroms. O vėliau po truputį nusipirkau kitus butus. Nebuvo sunku, nes namas buvo avarinės būklės.Svajoti puiku, bet visada reikia imti svajones įgyvendinti. Net tokias, kurios atrodo neįmanomos.
– Būdamas gal trisdešimtmetis esate prasitaręs: „Kada nors būsiu Lietuvos prezidentu, kai leis amžius.“ Dabar leistų, bet tarp pretendentų jūsų nematome. Nebesvajojate?
– Aš šiandien kaip niekad žinau, kad galėčiau kandidatuoti.
– Stop, stop, juk nerengsime čia rinkimų kampanijos!
– Ji dar neprasidėjo, tad svajoti galima.
Aš turiu patirties, žinių, sugebu sutaikyti nesutaikomus dalykus, niekada nežiūriu į praeitį ir neprisimenu praeities nuoskaudų, nesu diktatoriškas, arogantiškas, visada ieškau sprendimų. Toks ir privalo būti prezidentas, kuris, turėdamas idėjų, aplink suburia, vienija skirtingų ideologijų žmones.
Didelį kartėlį paliko tema „Idėja Lietuvai“. Prezidentė pasakė savo idėją ir išėjo. Vyriausybė pasakė savo, Seimas – savo, ir išsiskirstėme. Prezidentės protokole net buvo nurodyta: prezidentė ateina viena, nuotraukose šalia jos neturi būti nei premjero, nei Seimo pirmininko. Tai kur bendri darbai?
Jeigu aš matysiu visuomenės pokyčius, gal ir pretenduosiu. Būčiau labai geras prezidentas.
R.Danisevičiaus nuotr.
– Jūsų buvote labai geras meras, manė dauguma vilniečių, bet nebeišrinko, pralaimėjote... Buvo skaudu? Teko girdėti, kad žmona Agnė stiprybės pasisemti tada išvyko į Nepalo vienuolyną. O kaip išgyvenote jūs?
– Ne pralaimėjau, o nelaimėjau. Agnė išvažiavo net man nieko nepasakiusi, ir aš ją supratau – jai reikėjo pabūti vienai. O aš? Gailėjau ne savęs, o tų darbų, idėjų, kurių nebegalėsiu įgyvendinti.
Mano gyvenime visada būdavo taip – aš pasakydavau, kad padarysiu, bet tuo aplinkui niekas netikėdavo. Ir padarydavau. Aišku, buvo ir apmaudo, bet aš tik nusprendžiau eiti vėl į priekį. Pirmomis dienomis mačiau, kaip žmonės, mane sutikę gatvėje, nudelbdavo akis. Ir tai man buvo keista. Bet politikas negali ant nieko pykti.
– Nedrįskite svajoti, nes svajonės taps realybe. Atrodo, tai jums tinka. Bet tikrai nebuvote pasvajojęs, kad būsite teisiamas. Tai pristabdė jūsų karjerą?
– Turiu net patvirtinančią pažymą iš Vidaus reikalų ministerijos – aš esu neteistas. Teismas panaikino mano teistumą, ir taškas.
Tas etapas mano gyvenime buvo. Jis labai neteisingas mano atžvilgiu. Buvau tampytas daug metų ir būtent buvau baustas už gerus darbus, už visuomeninių interesų gynimą.
Kovojau už miestą ir miestiečių pasitikėjimą, o priešininkai buvo rimti – verslo ir politikos rykliai, kurie į miestą žiūrėjo kaip į savo kišenę. Politikai jiems buvo tik jų interesų aptarnautojai. Aš buvau laisvas ir nepriklausomas, ir tai daugelį erzino. Mane buvo galima įtikinti, bet ne nupirkti. Todėl ta neteisinga bausmė man buvo gerokai skaudesnė.
Bet po to sugebėjau atsitiesti, trečią kartą tapti meru. O šiandien greitai neliks nė vieno neteisto, nepersekioto, ir tai didžiulė Lietuvos problema – nėra saugumo jausmo. Pagal teistų žmonių skaičių pasaulyje įeiname į penketuką.
– Matyt, gyvenime esate išgyvenęs ir ne vieną dūrį į nugarą. Niekada apie tai viešai nekalbėjote, bet nebuvo saldu?
– Buvo to. Politikoje daug išdavysčių. Bet su visais tais žmonėmis aš sveikinuosi ir vyno taurę išgeriu. Dauguma tų žmonių vėliau man pasakė, kad jie buvo neteisūs.
Mūsų šeimoje mes metų pabaigoje rašydavome dienoraštį – kas nutiko per metus. Vienais metais aš pavardėmis surašiau, kas buvo prieš mane. Ir vienas mano bendražygių tai išgirdęs paklausė: „O tai kas už mus?“
Buvo momentas, kai visi buvo prieš. Bet gyvenimo kokybė matuojama ne tik draugais, bet ir tuo, kas yra tavo priešai.
Man patinka vieno politiko pasakyti žodžiai: jūs turite būti pasiruošęs pralaimėti, net jei esate aukščiausiame taške.
– Kokių savo svajonių kaip meras nespėjote įgyvendinti?
– Skauda širdį dėl to, kad Vilniuje neįkūrėme Guggenheimo muziejaus, nepastatėme Tautos namų, stadiono ir nenutiesėme šiuolaikinio tramvajaus, nebaigtas pertvarkyti viešasis transportas.
– O asmeniniame gyvenime?
– Esu labai atsakingas už savo šeimą, ir tokių neįgyvendintų svajonių lyg ir nėra. Labai džiaugiuosi, kad 22 metų sūnus pranoko mane jauną, – jis baigė Anglijoje labai garbingą Jūrų akademiją ir jau dirba trečiuoju kapitono padėjėju laive. Aš buvau tik jūrų pėstininkas... Dukroms irgi puikiai sekasi, daug keliaujame, turime daug draugų.
– Su tokiu vyriškiu kaip jūs žmonai turbūt įdomu, bet nelengva gyventi, nes kartais jūsų idėjos gali išvesti iš proto. Dėl ko dažniausiai baratės?
– Mes abu esame lyderiai. Dirbti kartu mums sunku. Agnė taip pat labai veikli, organizuota, atkakli. Bet mums pavyko. Dvi asmenybės gyvena po vienu stogu. Bet tai nereiškia, kad ji turi gyventi mano gyvenimą, ką nors dėl manęs aukoti. Ji puiki mama, žmona ir draugė.
Taip, pas mus, kaip ir visose šeimose, būna pakilimų ir nuosmukių, būna ginčų, bet dažniausiai ne buitinių, o tik dėl mūsų veiklos. Mes vedėme labai jauni, Agnei buvo 21-eri, man 25-eri, žmonės keičiasi, ir ne visada į tą pusę, kaip norėtų partneris. Bet jau 25 metus esame kartu. Vienija vaikai, bendri interesai, kurie sušvelnina nesutarimus. Aš esu labai įsipareigojantis žmogus ir visada jaučiu už žmogų atsakomybę, o ji kartais reikalauja ir tam tikrų aukų.
– Ar esate toks žmogus, kuriam nesunku atsiprašyti savo moters?
– Būna, kad žmona pareikalauja atsiprašyti. Bet jei aš esu teisus, neatsiprašysiu. Todėl, kad žinau, jog tuo ateityje bus piktnaudžiaujama.
Bet jei suprantu, kad priekaištas teisingas, visada atsiprašau.
– Jūs neaugote laimingoje, harmoningoje šeimoje, didelė problema buvo tėvų alkoholizmas. Turbūt jaunystėje teko mokytis prisiimti atsakomybę už tėvus, brolį?
– Taip, iki šiol. Tik tėtis mirė labai jaunas, 45-erių, sirgo atvira tuberkulioze, dar alkoholis – taip save sudegino. Aš niekada nepabėgsiu nuo atsakomybės.
– Ar galite prisiminti kokį nors atsitikimą su moterimi, dėl kurio jums iki šiol gėda?
– Neturiu dėl ko gailėtis. Jei kas yra įvykę ir tai buvo mano kaltė, aš tai įvertinau. Aš esu žmogus, kuris valdo savo aistras.
– Bet esate žavingas, turtingas, įdomus vyriškis. Kaip su tomis moterimis – draugėmis, partijos bičiulėmis, darbuotojomis? Jus nesunku įsimylėti. Tokie vyrai kaip magnetas traukia moteris.
– Pakartosiu – aš valdau savo aistras. Priekabiavimu manęs niekas negalėtų apkaltinti. Flirto momentų yra buvę – be to, matyt, niekas nenugyvena gyvenimo. Jei vyras nieko nebenori, tai gal jis nelabai gyvas.
– Su Agne ėmėte draugauti labai jauni. Per jūsų jubiliejų Agnė jums padovanojo bulvių kibirą ir paskelbė nuotrauką, kur jūs, du studenčiokai, šalia vienas kito kasate kolūkyje bulves, dar beveik nepažįstami. Ar jūsų žmona – pirmoji jūsų meilė?
– Ne. Buvau įsimylėjęs darželyje, vėliau mokykloje. Turėjau merginą, kai išėjau į armiją, bet ji manęs nesulaukė. Gal trejus metus su Agne buvome tik bičiuliai, aš turėjau kitą draugę. Bet vieną kartą mes, gal trečio kurso studentai, lydėjome vaikų grupę į Taliną, ir ten aš pirmą kartą pabučiavau Agnę jau su tam tikrais ketinimais...
O kad ji bus mano žmona, supratau dar per stojamuosius egzaminus į Žurnalistikos fakultetą. Žiūriu – ateina įspūdinga mergina: juodos kelnės, ryškus megztukas, ilgi juodi plaukai ir – kokia įžūli – nešasi pudeliuką! „Ji bus mano žmona!“ – pasakiau sau. Kaip matote, savo pažadą įgyvendinau. Jos likimas buvo nulemtas iš karto.
– Ar esate kada nors apsiverkęs? Dėl neteisybės, skriaudos, nesupratimo?
– Taip, aš susigraudinti galiu greitai. Net filmą žiūrėdamas nubraukiu ašarą.
– O kokią moters savybę labiausiai vertinate?
– Pačią moterį kaip Dievo kūrinį.
– Koks moters poelgis jums būtų neatleistinas?
– Manau, kad išdavystė. Ir jei ji žemintų savo vyriškį. Nes kartais žodis žeidžia labiausiai.
Erzina vulgarumas, nepatinka tos vyriškos sporto šakos, kuriose dalyvauja ir moterys. Moteris turi būti moteriška. Yra vyrai, yra moterys ir mūsų skirtumai. Juos niveliuoti yra klaidinga.
R.Danisevičiaus nuotr.
– Kokią pačią didžiausią, nepamirštamą klaidą esate padaręs bendraudamas su moterimi?
– Tai atsitiko su dainininke Patricia Kaas. Pakviečiau ją pietų ir pats pavėlavau pusvalandį. Ji laukė, sėdėjo su šuniuku ant kelių ir daugiau dėmesio skyrė jam negu man.
Nuo tada kiekvieną kartą, kai ji lankosi Vilniuje, nusiunčiu jai gėlių.
– Nuėjote jau brandžią gyvenimo kelio atkarpą – 50 metų. Kokias tris svarbiausias taisykles susiformavote per tą laiką, kurias galėtumėte perduoti ir savo vaikams?
– Pirma, jau sakiau, – visada žiūrėti į saulę. Antra – niekada nebijoti paklausti arba paprašyti, nes atsakymas gali atverti daug galimybių. Ir trečia – jei sau leidi svajoti, nepatingėk ir tą svajonę įgyvendinti.
