Policijoje įsidarbinęs aktorius esminius karjeros pokyčius teisina paprastai: „Esu ekstremalas, gyvenime man norisi veiksmo.“
2005 metais studijas Teatro akademijoje baigęs K.Sakalauskas neslepia – teatro scena jam pasirodė nuobodi, rašo žurnalas „Stilius“.
Net sulaukęs dėmesio vertų pasiūlymų jis rinkosi televiziją. Čia dirbdamas ne tik išgarsėjo, bet ir kartu su filmavimo komanda keliavo po Lietuvą bei svečias šalis. Prisimenant šį laikotarpį pašnekovo veide pasirodo šypsena. „Nuotykių netrūko“, – prasitaria.
Kai nuotykių skrynia ėmė tuštėti, ieškodamas didesnių iššūkių K.Sakalauskas ėmėsi mokslų ugniagesių mokykloje. Tačiau gaisrininko karjera po penkerių metų nutrūko.
„Ugniagesių mokymai vyko dešimt mėnesių. Tikėjausi, kad paskui lauks įtemptas darbas. Nė velnio, realybė kitokia. Kai nėra ko gesinti, labai ramu. Būdavo, iškviečia dėl padegtos šiukšliadėžės ar prikepusio maisto“, – pasakoja pašnekovas.
– Kaip kilo mintis įsidarbinti ugniagesiu?
– Filmavome laidą „Ugniagesių mokykla“. Uniforma, aktyvumas, pavojus – viskas mane labai žavėjo. Net sporto salėje taip nepavargdavau. Vis dėlto paskui ėmė elementariai trūkti gaisrų, nebuvo ko rodyti. Supratau, kad gyvenime man trūksta veiksmo. Tačiau sulaukęs pasiūlymo išmėginti jėgas tarnyboje sudvejojau. Vis dėlto darbas su ugnimi – pavojingas. Žmona irgi liepė gerai apsvarstyti. Klausė, ar man tikrai to reikia. Po metų apsisprendžiau, kad reikia.
– Kodėl dvejojo žmona?
– Dėl pavojaus. Aišku, prieš šešerius metus ši profesija nebuvo ir prestižinė. Žmonės žiūrėjo gana skeptiškai. Tik dabar viskas keičiasi.
– Ar tiesa, kad karjera pramogų versle trunka vos kelerius metus? Galbūt sprendimui pakeisti profesiją įtakos turėjo ir tai?
– Žinoma, kažkiek turėjo. Be to, mes augame, viskas keičiasi. Aš pats negaliu žiūrėti į kolegas, kurie eteryje sukasi daugiau nei dešimtmetį. Tiesa, vis dar sulaukiu laiškų su klausimais, kada vėl pasirodysiu eteryje. Betgi aš niekur nedingęs – šiuo metu filmuojuosi seriale „Pasmerkti“.
Yra žmonės, kurie visą gyvenimą gali dirbti tą patį darbą. Aš negaliu. Kiti kalba, neva nerandu sau vietos. O aš penkerius metus pabandžiau vieno, paskui norėjosi kitko.
– Pagrindinė ugniagesių keliama problema – maži atlyginimai. Ar nesibaiminote palikti šiltos vietelės televizijoje?
– Per kelis filmavimus uždirbdavau dabartinę mėnesio algą. Tačiau nė kiek nesigailiu. Niekada nebuvau tas, kuris nemoka gyventi turėdamas mažai pinigų.
– Jūsų žmona dirba grožio industrijoje. Šioje srityje paklausos visada užtenka.
– Aš neslepiu – Jolanta mane išlaiko. Bet, kol sutariame puikiai, nematau čia nieko blogo.
– Kai judu susipažinote, buvote populiarus televizijos aktorius. Paskui nusprendėte įsidarbinti pavojų kupinoje sferoje, susidėliojote tikslią dienotvarkę. Ar pasikeitė žmonos ir vaikų požiūris į jus?
– Ne. Kodėl turėtų? Vis dar esu tas pats mylimas tėtukas. Juk ir aktoriaus profesijai reikia psichologinio pasirengimo, tvirto charakterio.
– Išbandęs darbą su ugnimi apsivilkote policininko uniformą. Ekstremalių pojūčių vis tiek nebuvo gana?
– Kadangi iškvietimai dėl gaisrų gana reti, ėmė darytis nuobodu. Štai policijoje – kiti reikalai. Kol nepradėjau dirbti, žinojau tik tiek, kad pareigūnai stabdo vairuotojus ir jiems skiria baudas. Iš tiesų mes baudžiame nusikaltėlius, tyčinius padegėjus, cinikus, narkomanus. Laimė, ir visuomenės požiūris į policiją keičiasi. Kasdien sulaukiame laiškų su padėkomis.
– Kol derinome interviu, prasitarėte, kad valdžia skeptiškai žiūri į žiniasklaidos dėmesį jums, kaip policijos pareigūnui. Ar dėl populiarumo nekilo sunkumų ir darbinantis?
– Ne visi mane pažįsta kaip žmogų. Taigi taip, iš pradžių į mane nebuvo žiūrima rimtai. Vadovai klausė: „Karoli, ar supranti, kur eini? Mes čia rimtus darbus dirbame.“ Tie, kurie žinojo, kad prieš tai dirbau ugniagesiu, priėmė ramiai. Per pirmuosius metus gaisrinėje man teko matyti, kaip gęsta gyvybės, kaip atrodo lavonai, narkomanai. Tad buvau pasiruošęs viskam.
– Turite galimybę pamatyti purvinąją pasaulio pusę. Ar dirbant tokius darbus jūsų paties požiūris į gyvenimą pasikeitė?
– Gaisrinė stipriai jį pakeitė. Padėjau matyti, kiek pavojų mus supa kasdienybėje ir kiek žmonių susižaloja lygioje vietoje. Niekas apie nelaimes nepagalvoja iš anksto. Tik paskui svarsto, kad galėjo apsidrausti, pasisaugoti. Nelaimių įvyksta labai daug. Dėl vaikų saugumo man išvis paranoja. Matau, kad jie lekia, griūva, krinta, trenkiasi. Aš ir pats tapau atsargesnis.
– Tačiau turite itin pavojingą hobį – motociklą.
– Kiekvieną kartą grįžęs po pasiskraidymų pagalvoju, kad būtų metas aprimti. Tačiau aš visą gyvenimą buvau adrenalino fanatikas. Esu patyręs nemažai traumų. Man ir meniskai visi išoperuoti, ir pečiai, ir keturgalvis raumuo.
– Darbas policijoje, filmavimai, hobis... O kada laikas su žmona?
– Naktimis. (Juokiasi.) Laiko vienas kitam tikrai skiriame. Kai pabaigsime filmuoti serialą, dviese vyksime pailsėti į Druskininkus.
– Ar žmona niekada nepriekaištauja dėl dėmesio trūkumo?
– Jolanta yra protinga, brandi moteris. Šios savybės labai gelbėjo kuriant šeimą. Ji iškart suprato, kad aš greitai įsiplieskiu, esu principingas. Jeigu kas įžeisdavo, galėdavau pykti kad ir mėnesį. Žmona mane pakeitė – dabar esu kur kas supratingesnis.
– Kaip judu susipažinote?
– Mus suvedė bendri draugai. Man ji iš karto patiko. Graži moteris. Praėjus mėnesiui po pažinties pasiūliau kraustytis į Vilnių ir tuoktis.
Atsikraustė. Surengėme vakarėlį, kuriame dar tik imitavome vestuves. Tačiau praėjus metams iš tiesų žengėme prie altoriaus.
– Kartu susilaukėte dviejų atžalų. Kuria tėčio specialybe vaikai didžiuojasi labiausiai?
– Aktoryste. Kai filmuodavausi dažniau, jie buvo dar labai maži. Tad „YouTube“ jau viskas išžiūrėta. Dabar kas vakarą laukia serialo, kuriame atlieku vaidmenį. Pamato mane ir užverčia klausimais.
– Kadangi ne kartą nustebinote savo karjeros vingiais, turbūt dažnai sulaukiate klausimo – ką planuojate veikti ateityje?
– Svajoju, kad sulaukęs penkiasdešimties su šeima gyvensiu ramesniame, mažesniame miestelyje. Bet žmona priešinasi. Įsivaizduoja save gyvenančią kur nors sostinės Senamiestyje, kasryt nusileidžiančią papusryčiauti į jaukią kavinukę pirmame aukšte.
