Artimieji ir giminės H.Garcią jaunesnįjį laikė mielu ir plačios širdies žmogumi. Tokį jį pažino ir fotografė Lisa Krantz (42 m.), ketverius metus buvusi vieno storiausių amerikiečių žūtbūtinės kovos dėl gyvenimo liudininkė.
Hectoro svoris buvo tokia didelė našta jo kaulams, kad jie galėjo nuo kiekvieno žingsnio sulūžti. Net toks trumpas kelias – nuo vaikų kambario iki vonios – buvo didžiausia kankynė.
Galiausiai vaikų kambarys tapo ir jo kalėjimu. Būdamas 39-erių H.Garcia jaunesnysis jau svėrė beveik 300 kilogramų. Jis nebegalėjo gyventi vienas.
Kodėl taip atsitiko?
„Niekada neišmokau kitaip būti laimingas, tik valgydamas“, – sakydavo Hectoras.
Teksasiečio gyvenimas daugeliui žmonių kėlė susidomėjimą.
„Dar vaikystėje visi mane vadino Mėsainiu. Jau tada žinojau, kad esu nieko vertas. Ir šis jausmas niekada manęs nepaleido. Jei būtų reikėję nupiešti savo paveikslą, būčiau pavaizdavęs vaiką, sėdintį prie lango ir stebintį už jo kunkuliuojantį gyvenimą. Niekas, niekas nenori storo vaiko“, – yra pasakojęs H.Garcia jaunesnysis.
Jis žinojo, kad žmonės iš jo šaiposi, nutaiso juokingas grimasas. Kai H.Garcia jaunesnysis kažkada buvo nuėjęs tartis dėl darbo, vadovas suglamžė jo prašymą ir išmetė į šiukšlių dėžę.
„Tokie išgyvenimai palaužė jį“, – sakė fotografė L.Krantz, paskutinius vyro gyvenimo metus buvusi nuolatinė jo palydovė.
H.Garcia jaunesnysis pats norėjo, kad būtų įamžintas jo nelengvas gyvenimas.
„Būsiu atgrasus, baisus pavyzdys“, – savo norą tuomet paaiškino storulis.
Jo keliai buvo nesveiki, didžiulis kūno svoris iškreipė kojas iki O raidės formos.
Virš H.Garcios jaunesniojo pakibo didžiulė diabeto, vėžio, širdies ar kraujagyslių ligų grėsmė. Tokie žmonės kaip jis labai retai sulaukia senatvės.
H.Garcios jaunesniojo siela kentėjo ne mažiau nei kūnas.
„Nutukimas atima savigarbą, orumą – viską, ką turi. Negali pasislėpti, kūnas visada lieka su tavimi. Kiti žmonės užgaulioja, laido patyčias vien dėl to, kad esu storas.
Bet juk jie neturi nė mažiausio supratimo, koks aš esu iš tikrųjų. Juk tai, kad esu storas, manęs nedaro blogu žmogumi. Žmonės retai skiria laiko, kad pažintų mane geriau“, – dar jaunystėje guodėsi amerikietis.
Hectorą labiausiai žeidė tai, kad daugelis jį laikė tiktai tingiu maišu, kuris apsiriboja vienu troškimu prisikimšti pilvą, tačiau neturinčiu nė lašelio kantrybės, užsispyrimo, savidrausmės.
Iš tikrųjų ne viskas buvo taip paprasta. Juo labiau didėjo H.Garcios jaunesniojo svoris, juo giliau jis grimzdo į depresijos liūną. O nuo šio negalavimo jis žinojo tik vieną, kaip jam atrodė, veiksmingą priemonę – valgymą.
„Valgymas niekada, vaizdžiai sakant, manęs nepalikdavo, niekada nėra pasakęs nė vieno blogo žodžio. Valgymas visada suteikdavo paguodą, valgymas visada buvo geriausias draugas – ir dėl to man buvo dar blogiau“, – yra sakęs Hectoras.
Jis nuolat kažką valgydavo, tiesiog negalėdavo sustoti. Toks gyvenimas jį prikalė prie kėdės, o vėliau paguldė į lovą.
Hectoras žinojo, kad niekada neves, neturės vaikų, nors dažnai pasvajodavo, koks geras būtų tėvas. Dievas juk jam davė plačią širdį.
Visi penki H.Garcios jaunesniojo broliai ir seserys turėjo antsvorio, motina ir tėvas – taip pat. Veikiausiai visa jų šeima turi genetinį polinkį į nutukimą.
Bet skurdas ir išsilavinimo stoka taip pat turėjo įtakos H.Garcios jaunesniojo likimui.
„Ji nežinojo, ką daro, – davė man, mano broliams ir seserims valgyti tai, ką turėjo“, – taip apie savo motiną Eleną Garcią yra pasakojęs Hectoras, svajojęs tapti dvasininku.
Šeima valgė kas pigiausia – pupeles, ryžius, makaronus. Ir visa tai buvo verdama, kepama ar troškinama su kiaulienos taukais.
Įpusėjusiam ketvirtąją dešimtį Hectorui buvo atlikta skrandžio mažinimo operacija. Nors tuomet jis nepakeitė mitybos įpročių, vis tiek atsikratė 200 kilogramų.
Bet kiek vėliau nuo vėžio mirus vienai seseriai jis sielvartą ir depresines nuotaikas vėl pradėjo slopinti tuo pačiu būdu – valgydamas didžiuliais kiekiais.
H.Garcia jaunesnysis neteko darbo, draudimo, o kai persikėlė į savo vaikų kambarį – ir savarankiškumo. Jo motina tapo slaugytoja.
2011-ųjų pradžioje Hectoras nusprendė dar kartą stoti į kovą su antsvoriu. Tai lėmė svari priežastis: gydytojas sutiko jam persodinti dirbtinį kelio sąnarį, jei numes nors šiek tiek svorio.
Tuomet 270 kilogramų milžinas pradėjo sportuoti. Iš pradžių su rankiniu treniruokliu sėdėdamas fotelyje, vėliau – sunkiai žingsniuodamas po vietos plaukimo baseino vandenį.
Kai vėl pasiryžo kovai su kilogramais ir pradėjo sportuoti, salėje ir plaukimo baseine pakabino savo nuotraukas, ant kurių užrašė: „Niekuomet nepriaugti svorio! Kai pavargsi ir nebeturėsi jėgų, prisimink, kodėl tai darai ir ką norėtum pasiekti. Privalai gyventi. Tu reikalingas šeimai, tu reikalingas Dievui! Jeigu dabar pasiduosi, mirsi. Kelio atgal nebėra.“
Tas metas H.Garciai jaunesniajam buvo sunkiausias. Ir šias kartais net žeminančias akimirkas įamžino fotografė L.Krantz – to norėjo Hectoras.
Žinoma, jam teko atlaikyti ir smalsuolių žvilgsnius, nekreipti dėmesio į tai, kas sakoma jam už nugaros. H.Garciai jaunesniajam svarbiausias tapo jo užsibrėžtas tikslas.
Vėl atsikratęs 150 kilogramų jautėsi labai laimingas. Artimieji prisimena, kad anuomet Hectoro savijauta buvo kaip niekada puiki – jis labai daug juokėsi, pokštavo, net įsivaizdavo savo ateitį su žmona ir vaikais.
2012-ųjų liepą jam buvo atlikta kelio sąnario persodinimo operacija. Bet rezultatas buvo ne toks, kokio tikėjosi gydytojai ir pats H.Garcia jaunesnysis, – prasidėjo komplikacijos.
Teko atlikti dar keturias kelio sąnario operacijas. Nepaisant daugelį mėnesių trukusios reabilitacijos, Hectoras vaikščiojo daug blogiau nei iki chirurgų įsikišimo.
„Nebeliko kelio atgal: nebegalėjau plaukioti vandenyje, vaikščioti ant bėgimo takelio – nieko. Jaučiausi taip, lyg mano kūnas mane visam laikui paliko likimo valiai. Prieš kiekvieną bandymą atsikratyti antsvorio galvojau, kad kada nors man pasiseks. Bet visada kartojosi tas pats“, – nusivylęs tuomet kalbėjo H.Garcia jaunesnysis.
Jis vėl paniro į sunkią depresiją. O slogioms nuotaikoms įveikti H.Garcia jaunesnysis žinojo tik vieną, kaip jam atrodė, patikimą būdą – valgymą.
Depresiją stengėsi užgniaužti kasdien kimšdamas po 20 pakelių traškių vištienos gabalėlių. Tad po 24 mėnesių svėrė tiek pat kiek anksčiau.
Kadangi nebetilpo į elektrinį vežimėlį, nebegalėjo su motina nuvykti į prekybos centrą ir bent taip prasiblaškyti.
Jis sunkiai kvėpuodavo. Gydytojai atvykdavo į namus, bet jų vizitais H.Garcia jaunesnysis nesidžiaugė – kartais apskritai nenorėjo jų matyti.
Jis visiškai pasidavė likimui: „Sunku kovoti už gyvenimą, kai jo negalima pavadinti gyvenimu.
Tai – tik egzistavimas. Vien egzistavimo man nepakanka.
Man 48-eri, ir aš dar niekada nebuvau pajutęs tikro gyvenimo skonio. Nenorėčiau, kad žmonės manęs gailėtųsi, bet bent jau galėtų pasistengti suprasti, kaip aš jaučiuosi“, – tada sakė H.Garcia jaunesnysis.
Jo gyvenimą pražudė maždaug 40 žingsnių kelias – nuo vaikų kambario iki namo durų, prie kurių suskambėjo skambutis.
Hectoras susmuko prie motinos kojų 2014 metų gruodį. Jam buvo 49-eri.
„Man trūksta oro“, – tokie buvo paskutiniai jo žodžiai.
Praėjus kelioms valandoms po Hectoro mirties, į jo tuščią lovą atsigulė šeimos šuo Crumbas. Šią jaudinančią akimirką įamžino fotografė L.Krantz.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
