Anksčiau organų donoru norintis tapti asmuo sutikimo formą turėdavo užpildyti gydytojo akivaizdoje, o tai reiškia, jog visos oficialios sutikimo pasirašymo procedūros užtrukdavo daug ilgiau ir prisiruošiančiųjų pasirašyti šį sutikimą būdavo daug mažiau. Dabar skaičiuojami jau treti metai, kai žmonėms yra sudaryta galimybė sutikimą užpildyti elektroniniu būdu.
„Organų donorystė – svarbi kiekvienam iš mūsų, tik dažniausiai patys apie ją nepagalvojame tol, kol nesusiduriame. O susidūrus, dažnai nežinome kaip pasielgti“, – esamą situaciją apibendrina organų donorystę skatinančio Irenos Matijošaitienės fondo direktorius Andrius Palionis. Tiesa, pašnekovas pastebi, jog nors apie donorystę Lietuvoje kalbama vis garsiau, tačiau artimųjų prieštaravimo donorystei skaičius vis dar pakankamai aukštas. Šiuo metu jis svyruoja apie 33 proc., tačiau esama buvę laikų, kai šis skaičius siekė vos 25 proc.
Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė taip pat pritaria, jog pamažu daugėja žmonių, kurie, pritaria organų donorystei: „Mirus artimajam, žmonės vis dažniau sutinka paaukoti organus donorystei. Taip pat daugėja žmonių, pasirašančių sutikimą donoro kortelei gauti. Visuomenė iš tiesų tampa sąmoningesnė, altruistiškesnė, geranoriškesnė. Tiesa, palyginus mūsų šalies donorystės rodiklius su Europos šalimis – skaičiai galėtų būti ir geresni. Šiuo metu esame maždaug per vidurį, tačiau palyginus rodiklius su konkrečiomis šalimis, pavyzdžiui, Ispanija ar Prancūzija, tai mūsų laukia dar ilgi metai visuomenės švietimo apie donorystę“.
Tiesa, pašnekovė pastebi, jog ir dabartiniai Lietuvos donorystės statistikos rodikliai buvo pasiekti ne per dieną ar dvi. Pasak A. Būziuvienės, daugelį metų buvo garsiai kalbėta apie organų donorystę, pritarti jai ne vieną žmogų įkvėpė išgirstos sėkmės istorijos žmonių, gyvenančių po jiems atliktų transplantacijų: šie žmonės dažniausiai grįžta į visavertį gyvenimą – tuokiasi, gimdo ir augina vaikus, mokosi, dirba, sportuoja, keliauja.
„Vystantis, tobulėjant medicinai, atsiranda galimybių beviltiškai sergantiems ligoniams suteikti viltį pasveikti. Girdėdami apie šiuos medicinos pasiekimus, skaitydami sėkmės istorijas, žmonės supranta: kilniau ir prasmingiau paaukoti mirusiojo organus donorystei ir taip išgelbėti net kelis sunkiai sergančius žmones, nei užkasti tuos organus į žemę“ – teigia Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė.
Svarbu kalbėtis
Organų donorystę skatinančio Irenos Matijošaitienės fondo direktorius Andrius Palionis primena, jog dažnai neužtenka pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti, nes kortelės turėjimas neapsprendžia, kad žmogus po mirties taps donoru, artimųjų sutikimo taip pat yra klausiama. „Būtent dėl to yra svarbu nepamiršti apie savo apsisprendimą pasikalbėti ir su artimaisiais (sutuoktiniais, vaikais, tėvais, broliais, seserimis), ypač jeigu artimieji gyvena užsienyje.
Svarbu nepabijoti šios temos, kalbėtis, išsakyti savo nuomonę, nes dažnai artimieji, nežinodami, ką galvojo apie donorystę jų artimas ir brangus žmogus, lemiamu momentu atsisako paaukoti mirusiojo organus. Ši tema galbūt daugeliui vis dar atrodo tarsi neliečiama, nes verčia žmones susimąstyti apie gyvybės trapumą, tačiau kitą vertus, niekas nuo to nėra apsaugotas, nė vienas nežinome, kada teks atsisveikinti, todėl tokios temos taip pat turėtų kada nors atsirasti tarpusavio pokalbių kontekste“, – pabrėžė A. Palionis.
Šiuo metu donoro kortelę Lietuvoje turi daugiau nei 25 tūkst. žmonių. Iš jų – net 65 proc. moterys ir 35 proc. vyrai. Tarp pasirašiusių sutikimą daugiausiai yra jauni žmonės, nuo 18 iki 30 metų, tačiau organai gali būti paimami ir iš 80 metų sulaukusių žmonių, svarbiausia audinių ir organų suderinamumas. Šiuo metu Lietuvoje yra 463 organų laukiantys recipientai.
