Vienas ar du kartai neretai virsta žalingu įpročiu, kenkiančiu ne tik sveikatai, bet ir socialiniams įgudžiams. Neįtikėtinai kenčia ne tik pats asmuo, bet ir jo artimieji, o ypač vaikai, nuoširdžiai besirūpinantys žmonės. Net ir keistis panorę žmonės neretai sudvejoja, nežino, kur kreiptis pagalbos. Tai žinodami bendraminčiai Mindaugas Vidugiris bei Ignas Bakėjus pradėjo projektą „Gyvenimo sparnai“.
Visuomenės sveikatos stiprinimo fondui paskelbus konkursą fondo finansavimui gauti pagal 1.2.1. priemonę: Alkoholio vartojimo, savižudybių, smurto prieš vaikus, smurto artimoje aplinkoje prevencijai skirtos paveikios socialinės informacinės kampanijos sukūrimas ir įgyvendinimas, buvo gautas finansavimas ir tokiu būdu buvo pradėtas projektas, padėsiantis keistis šešiems nuo vienokios ar kitokios priklausomybės kenčiantiems dalyviams.
Apie šį projektą M.Vidugiris bei I.Bakėjus sutiko papasakoti ir portalui lrytas.lt.
– Kaip gimė idėja pradėti projektą „Gyvenimo sparnai“? Ar ilgai užtrukote, kol ją įgyvendinote?
M.V. Paties projekto idėja gimė Ignui. Kiek žinau, jis ją gvildeno ne vienerius metus, paskui apie tokią mintį užsiminė laidos produseriams. Pagaliau ją pavyko realizuoti. Ignas pagalvojo, kad būtų šaunu parodyti ne tik pavyzdį, kaip keistis žmogui, bet ir nurodyti visus įmanomus pagalbos šaltinius, kurių Lietuvoje iš tiesų yra labai daug.
Svarbu, kad žmonės matytų, kad norint keistis, viskas tikrai yra įmanoma. Be to, į Igną neretai kreipiasi sportuojantys ir gyvenimą pakeisti norintys žmonės. Jis pažįsta begalę puikių Lietuvos specialistų, kurie noriai prisijungė ir prie šios idėjos įgyvendinimo.
I.B. Mintį gvildenau kurį laiką, bet pats projektas buvo pradėtas įgyvendinti spontaniškai. Supratau, kad verta parodyti, jog realu sunkiausias žmogaus problemas išspręsti ar bent ženkliai pagerinti per vieną, tris mėnesius ar pusmetį. Dažnai pamirštame, kiek daug Lietuvoje puikių specialistų, kurie yra pajėgūs padėti.
Pamaniau, kad puiku būtų tokius pokyčius parodyti ir per televiziją. Tačiau atsakomybę jaučiu milžinišką! Vis neduoda ramybės mintys, kas bus, jei nepasiseks ar kas nors kam nors nepatiks. Be to, ir patys dalyviai patiria šoką pamatę save iš šono. Vienus tai paskatina atsitraukti nuo žalingų įpročių, o kitiems dingsta noras pokyčių link eiti viešai.
Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju jie keičiasi, todėl mūsų užduotis jau padaryta. Šiam projektui iš tiesų buvo lemta išsipildyti, todėl viskas tikrai vyksta sava vaga. Komanda puiki, dalyviai taip pat stengiasi, viskas klojasi be didesnio vargo.
Visa tai byloja, kad einame tikrai teisinga linkme.
– Kaip radote komandą specialistų, norinčių prisijungti? Su kokiais iššūkiais jie susiduria?
M.V. Su Ignu pasikalbėdavome, ką iš specialistų pažįstame, kurie iš jų tiktų, ir, kurie gebėtų pagelbėti projekte dalyvauti sutikusiems asmenims. Be to ir specialistų buvo nemažai, kurie sutiko neatlygintinai prisidėti prie projekto, siūlė savo kandidatūrą.
I.B. Rasti žmones, kurie norėtų padėti, tikrai nebuvo sunku. Pagrindiniai šių mentorių uždaviniai yra norėti ir gebėti padėti žmonėms, o jų pretendavo tikrai labai daug – mūsų užduotis buvo atrinkti tinkamiausius.
Tačiau uždavinių mentoriai turi daug. Be neatlygintino dalyvavimo jie taip pat turi sukurti programą, kuria seka projekto dalyvis. Todėl mentoriams suteikta 100 proc. laisvė priimti sprendimus. Jokios režisūros čia nėra.
Daug sunkiau buvo rasti tinkamus dalyvius.
– Pagal kokius kriterijus ir kaip vyko projekto dalyvių atranka? Ar sutapo specialistų diagnozė ir pačių dalyvių nuomonė apie jų problemą?
M.V. Dalyvius rasti buvo sunkiau nei specialistus ir kažkokių tikslių gairių, pagal kurias ieškojome žmonių, nebuvo. Nebuvo tai ir apibrėžta amžiumi, nors sutapo, jog dauguma beveik to paties amžiaus.
Vienintelis reikalavimas – vienokia ar kitokia priklausomybė, savęs žalojimas. Ar tai būtų lengvų narkotikų, alkoholio vartojimas, ar mitybos problemos ir priklausomybė nuo tam tikrų valgymo įpročių – visa tai tiko.
Tačiau svarbu buvo ir ligos sunkumas. Negalėjome rinktis iš pačių sunkiausių pacientų, mat stipriai įklimpusiems asmenims gali neužtekti pusmečio intensyvių pokyčių tam, kad galėtų ir toliau sekti savo užsibrėžto tikslo.
Dėl diagnozių tai visko buvo, vieni atėjo su tam tikru problemos vaizdiniu galvoje, kitų simptomus mes patys bandėme aiškintis, o po to buvo, kad specialistai viską paneigė ir pareiškė, jog problema visai kita nei galvojome.
I.B. Iš tiesų, dalyvių atranka vyko labai sunkiai! Atrodė, niekas nenorėjo dalyvauti. Tik paskutinę atrankos dieną atistiktinai užsiregistravo visi dalyviai! Man tai buvo kaip stebuklas, nes tikėjau, kad bus žmonių, norinčių keistis.
Tai, kad diagnozė skyrėsi nuo pačių dalyvių įsivaizdavimo, vieniems buvo sunku priimti, kiti netgi neigė. Tačiau specialistai ne veltui dirba savo darbą ir per daugelį metų sukaupta patirtis leidžia geriau nustatyti problemos esmė. Žinoma, klaidų pasitaikyti gali, tačiau aš į jas žiūriu kaip į pamokas.
– Su kokiais iššūkiais susiduria projekto dalyviai?
I.B. Sakyčiau, pagrindinė dalyvių baimė yra žvilgsnis iš šono, t. y., ką eteryje pamatę esamą situaciją pasakys kiti žmonės. Taip jau yra, kad visuomenė, deja, yra negailestinga, o dar sunkiau tampa nesulaukus artimųjų palaikymo.
M.V. Iš tiesų, žmonės tikrai bijo viešumo, bijo ir nenori matyti savęs iš šono. Priklausomybė yra jautri problema, apie kurią kalbėti sunku, todėl pamatyti save eteryje taip pat gali būti nelengva.
Be to, vienas didžiausių iššūkių yra įtikinti artimuosius, koks svarbus yra jų palaikymas dalyviui.
Retas nori pripažinti, kad jų elgesys neretai ir yra viena iš problemos, kurioje atsidūrė dalyvis, priežasčių.
– Kokie pagrindiniai projekto „Gyvenimo sparnai“ tikslai?
I.B. Parodyti žmonėms kad yra realu išlipti iš gyvenimo dugno per vieną konsultaciją, per vieną praktiką, per 3 mėnesius, ar per pusę metų!
Norime parodyti, kad Lietuvoje turime puikius ekspertus, kurie tikrai nuostabiai atlieka savo darbą. Mums taip pat svarbu sugriauti mitus apie tam tikras praktikas, apie tam tikras profesijas. Norime įkvėpti žmones pokyčiams ir parodyti, kad jie gali pasikeisti.
M.V. Tikrai taip, norisi parodyti, kad Lietuva, nors maža šalis, tikrai turi puikius resursus pokyčiams, kurie yra nemokami, kuriems tereikia drąsos kreiptis, ieškoti pagalbos. Be to, projektas parodo, kad problemų turintys asmenys atrodo visai kaip mes.
Jie juk nebūtinai turi būti pasiekę visišką dugną tam, kad kentėtų ir būtų verti pokyčių.
– Ar manote, kad specialistų pagalbos pokyčių pradžioje užtenka tam, kad toliau žmogus keistis siektų vienas? Ar visiems sekasi progresas?
M.V. Mes siekiame suteikti įrankius pokyčiams, parodyti kryptį. Užtenka pusmečio intensyvaus darbo su savimi tam, kad iš esmės pradėtų keistis žmogaus įpročiai, kad savaime žalingą veiklą norėtųsi keisti kita, mažiau žalojančia sveikatą.
Šiandien projekto dalyviai dirba, deda pastangas. Tačiau progreso vertinti vienašališkai tikrai negalima, nes jis labai indvidualus. Mes skatiname asmenis sportuoti, keisti savo įpročius ir tokiu būdu bandome užauginti valios užuomazgą, kuri padės ne tik tęsti pradėtą kelią, bet ir neleis pasiduoti, grįžti prie priklausomybės.
I.B. Stengiamės paskatinti norą keistis, parodyti, kaip jų geriausia siekti. Mes žmogų nukreipiame teisinga linkme, taip jis išmoksta nesiblaškyti, atranda panašių tikslų siekiančias bendruomenes, kurios neleidžia pamesti kelio dėl takelio. Labai svarbu nebūti vienam, atrasti bendraminčius, bet taip pat nepamiršti, kad pokyčiai priklauso nuo jo paties, todėl remtis vien į kitus žmones irgi nederėtų.
– Kuriame etape esate šiandien? Ar dar ilgai truks projektas?
I.B. Turbūt teisingiausia būtų pasakyti, kad pokyčiai trunka visą gyvenimą. Pats projektas – 6 mėnesius. Jei būtų galima suskirstyti, šiandien esame trečiajame etape, kurio metu kuriam laikui yra sustabdytas filmavimas, o žmonės toliau siekia tikslų. Pirmasis buvo dalyvių ir mentorių atranka, programų sudarymas, antrasis – filmavimai ir realių istorijų pasakojimas.
Vėliau, spalio mėnesį, mes grįšime prie filmavimo ir bus matyti, kam pasisekė, kam galbūt nelabai. Tačiau tikrai matyti dalyvių pastangos, nors kam nors ir mažesnė motyvacija išliko, o kam galbūt nebesinori keistis. Tai sunkus darbas su savimi, be to, kartais prireikia pulti žemyn tam, kad norėtųsi vėl pakilti.
M.V. Sunku pasakyti, ar ir toliau galima projekta skirstyti į etapus. Kiekvieno pokyčiai yra labai skirtingi, skirtinga motyvacija, skirtingas ir tikslas. Tačiau tinkint savimi, sulaukus paramos ir pagalbos iš aplinkinių, o ypač artimųjų, užsibrėžtus tikslus pasiekti tampa lengviau, o ir valia pasidaro stipresnė.
Susipažinkite su projekto dalyviais:
Tatjana, 34 m., yra pirmoji projekto „Gyvenimo sparnai“ dalyvė. Vilniuje gyvenanti pabradiškė augina du vaikus ir pirmą kartą savo gyvenime jau mėnesį niekur nedirba. Moteris pasakoja, jog dar prieš metus visai save praradusi darbui ir atsakomybių lavinai, ji paguodos ir poilsio dažnai ieškojo vyno taurėje, o dėl nuolatinio darbo, patiriamo streso ir alkoholio vartojimo ji prarado ir moteriškumą, kurį norėtų susigrąžinti.
Nepriteklius, patirtas stresas ir šeimos maitintojos vaidmuo padarė savo, tad šiandien ji bando atrasti, kaip išmokti džiaugtis gyvenimu, susidoroti su stresu ir neigiamomis emocijomis ir be alkoholio. Tatjana tiki, kad projektas „Gyvenimo sparnai“ jai suteiks reikiamus įgūdžius pasikeisti visam laikui.
Maženos, 34 m., istorijos klausytis sunku. Itin žiauriai prieš motiną smurtaujantis tėvas, tėvų skyrybos ir po jų prasidėjęs mamos alkoholizmas tuo metu trylikametę mergaitę privertė suaugti gerokai anksčiau laiko, o tiksliau per vieną dieną. Laimė, šiandien motina jau trejus metus nevartoja alkoholio.
Pati Mažena neslepia, kad dar prieš penkerius metus jos gyvenimą valdė vakarėliai ir alkoholis. Tačiau dukters gimimas moterį pristabdė. Šiandien ji turi problemų su mityba ir antsvoriu, todėl projekte ją konsultuoja mitybos specialistė Olga Abramova.
Kadangi specialistė svorio augimo priežastis gydo holistiškai, Maženai tenka prisiminti visą savo gyvenimo istoriją, persirgtas ligas ir ją paveikusius gyvenimo įvykius.
Šiaulietis Juozas, 35 m., neslepia, kad su po grįžimo iš armijos prasidėjusia priklausomybe nuo alkoholio kovoja ne vienerius metus. Šiandien statybose dirbantis Juozas yra išbandęs pačius įvairiausius gydymosi būdus: ir vadinamąją torpedą, ir kodavimąsi, lankymąsi reabilitacijos dienos centruose, kur buvo taikyta Minesotos programą.
Sprendimą dalyvauti projekte vyras priėmė norėdamas pakeisti savo gyvenimą. Tačiau jo metu vis tiek nusipirko butelį alkoholinio gėrimo. Sukaupęs valią, jo turinį išpylė ir paskambinęs mentoriui I.Bakėjui patvirtino norįs pasveikti. Šiuo metu Juozas tęsia gydymą Meikštų reabilitacijos centre.
Sandrai, 34 m., patinka save vadinti Lietuvos piliete: ji gimė ir užaugo Panevėžyje, mokėsi Vilniuje, o dabar gyvena Kaune. Pagal išsilavinimą yra pedagogė, nors šiuo metu dirba kitoje srityje, ten užima vadovaujančias pareigas, laisvalaikiu domisi psichologija, mėgsta užsiimti rankdarbiais – gamina fėjas.
Kai projekto pradžioje jos klausėme, kodėl ji nori keistis ir ką ji nori keisti savo gyvenime, Sandra atsakinėjo labai paslaptingai. Sake, jog nori užaugti ir gyventi geresnį gyvenimą. Taip pat ji minėjo ir antsvorį, kurio norėtų atsikratyti. Projekto specialistai Sandros pasakojime įžvelgė lėtinės depresijos gaidų.
Tačiau konsultacijos su gydytoju psichoterapeutu Juliumi Neverausku tai paneigė. Anot specialisto, Sandra labai konstruktyvi, žino, ką nori pakeisti savo gyvenime ir labai ryžtingai tų pokyčių siekia. Galbūt visus suklaidino ramesnis Sandros būdas.
Kaunietis Giedrius, 43 m., daugumai žmonių pažįstamas iš įvairių socialinių projektų. Viena paskutinių jo iniciatyvų – savaitė be vienkartinių indų. Šio dalyvio namai primena muziejų, kuriame eksponuojami naudoti daiktai prikelti naujam gyvenimui.
Į projektą Giedrius nešėsi keletą problemų, kurių iš pradžių net negalėjo labai aiškiai įvardinti. Žinojo tik tai, kad turi priklausomybę nuo saldumynų. Minėjo besijaučiantis gyvenimo įstumtas į kampą, kuriame viskas atrodo niūru, be išeities, o paties savijauta dėl to tik blogėja.
Giedriui buvo paskirtos konsultacijos su mentoriumi Povilu Petrausku, kuris jau dabar džiaugiasi ankstyvais dalyvio pokyčiais.
Erikas, 34 m., yra vedęs, dviejų mažų vaikučių tėtis. Keletą metų jis dirbo užsienyje, į namus grįždavo tik savaitgaliais. Be šeimos ir palaikymo jo gyvenimo būdas virto labai ydingu – daug darbo valandų, daug nesveiko maisto, mažai judėjimo, poilsio. Projekto „Gyvenimo sparnai“ pradžioje Erikas buvo nusiteikęs labai ryžtingiems pokyčiams.
Dar pirmojo pokalbio su laidos kūrybine grupe metu Erikas prasitarė, jog nuo paauglystės kovoja su priklausomybe nuo narkotikų. Apie tai jis žadėjo papasakoti šiek tiek vėliau. Ir papasakojo savo mentoriui Mindaugui prabėgus pusantro mėnesio nuo projekto pradžios.
Dabar jau keletą savaičių Erikas gyvena Vilniuje, su šeima, pakeitė darbą, tačiau atrodo, kad laiko asmeniniams pokyčiams nebeliko.
Projektas kuriamas bendradarbiaujant su „Sveikatos stiprinimo fondu“.
