O ką tai reiškia ir ką reikia daryti, kad sveikatą turintis pagerinti sportas netaptų priešu?
Šalia olimpinės rinktinės kineziterapeuto S.Paliūnio nejučia norisi pasitempti. Vis stengiausi tiesinti pečius, pasirinkti kuo taisyklingesnę sėdėjimo pozą. Pasirodo, aplinkiniai jau yra prie to įpratę, nes vyras tokį įprotį darbe būtent ir stengiasi įvesti.
„Jei einate į teatrą ar į iškilmingą priėmimą, juk atitinkamai pasipuošiate. Tad kai ateinate pas kineziterapeutus, būkite išsitiesę. Taip parodysite, kad galite išlaikyti įprotį.
Mes galime žmogų pataisyti, bet jei jis pats nepakeis įpročių, sugrįš ankstesnė būklė“, – paaiškino kineziterapeutas.
Neseniai sveiko sporto klubą „Alfasteps“ Vilniuje su bendraminčiais įkūręs S.Paliūnis kiekvienam sveikatingumo entuziastui siekia perduoti patirtį ir žinias, įgytas dirbant su olimpinėmis rinktinėmis.
Iš Rokiškio kilęs kineziterapeutas pastebi susidomėjimo sportu pakilimą, tačiau baiminasi, jog netrukus gali kilti nauja banga – perkreipti skausmo visi puls ieškoti pagalbos.
„Džiugina, kad vis daugiau žmonių sportuoja, tačiau liūdina, jog tai daro neatsakingai. Pirmiausia netinkamai pasirenka fizinį krūvį. Juk norint sportuoti pirmiausia reikia pažinti save, savo kūną. Čia kaip ir su automobiliu – jei norime važiuoti, turime pereiti techninę apžiūrą. Tik skirtumas tas, kad mašinos detales pakeisti galima naujomis, o žmogaus kūno dalių – ne“, – pradėjo pokalbį S.Paliūnis.
– Tai nuo ko siūlote pradėti sportuoti?
– Jei žmogus niekada nesportavęs, pirmiausia siūlau eiti pas kineziterapeutą pasitikrinti ir, jei reikia, susitvarkyti visas skeleto ir raumenyno bėdas. Pas kardiologus reikia pasitikrinti širdies darbą ir tik tada, jei viskas gerai, pradėti siekti savo tikslų.
Nesvarbu, ar ketinate sportuoti dėl grožio, ar dėl sveikatos, ar rinksitės bėgimą, ar jogą, ar svarmenų kilnojimą, ar kitą sporto rūšį. Tačiau net ir pradėjus sportuoti patarčiau nepamiršti ir kineziterapeuto, kuris stebėtų, kaip jums sekasi.
Kodėl? Pats dirbu su olimpiečiais, kurie sportuoja du kartus per dieną. Ir tik nusisuki nuo jų, žiūrėk, jau dubuo ar liemuo netaisyklingai juda, kelis nebe ten žiūri. Būtent tokios smulkios detalės ir lemia traumas.
– Kokia dalis žmonių, jūsų akimis, sportuoja netaisyklingai?
– Daugiau negu 90 procentų. Geras kineziterapeutas, tik pažiūrėjęs į žmogaus eiseną, bėgseną, sėdėseną, laikyseną, gali daug ką pasakyti apie jį kamuojančias problemas.
Sėdėjimas prie šiuolaikinių technologijų įrenginių ypač neigiamai veikia jaunąją kartą, kuri daug mažiau juda nei vaikai prieš kelis dešimtmečius. Medicinoje atsirado naujas terminas – „šiuolaikinių technologijų kaklas“.
– Sakote, tik pažvelgęs į žmogų galite įtarti, kokių jis turi problemų?
– Ko gero, tai kiekvieno kineziterapeuto profesinis įprotis. Kartais net pagaunu save, kad pernelyg analizuoju priešais esantį žmogų. (Juokiasi.)
Iš tiesų iškart matyti, ar pečiai pakumpę į priekį, suapvalėję, ar keliai į vidų sugriuvę, ar čiurnos ne savo pozicijoje. Visa tai pastebiu. Iš žmogaus eisenos matyti, kur trūksta mobilumo ar kaip tik priešingai – stabilumo.
– Kas gali būti įgimta, kas – įgyta?
– Įgimtų anomalijų turi tik keli procentai žmonių. Jei nėra genetinių pakitimų, kiekvienas vaikas moka padaryti tobulą pritūpimą. Vėliau nuolatinis sėdėjimas, netaisyklingas judėjimas tą gebėjimą iš mūsų atima.
– Gerokai padaugėjo asmeninių sporto trenerių. Dalis jų vos po keleto mėnesių kursų ima treniruoti kitus. Negi tiek laiko užtenka, kad pažintum sporto subtilybes ir taptum atsakingas už kito žmogaus kūną?
– Jei kalbėtume apie sveiką žmogų, kokių net su žiburiu sunku surasti, pagrindinių žinių pakaktų. Tačiau treneris neturėtų sudaryti programos žmogui, kuris turi skeleto ir raumenyno pakitimų ar kitų sveikatos problemų.
Pirmiausia žmogus turi kineziterapeuto padedamas jas išspręsti, o tik po to eiti pas trenerį. Džiugu, kad dabar atsiranda sąmoningų trenerių, kurie turi nemažai patirties ir prieš sudarydami programą klientams patys atlieka testavimo programas.
Ir jei treneris mato, kad yra didesnių problemų, siunčia žmogų pas kineziterapeutą. Jis ateina pas mus, susitvarko problemas ir su šypsena grįžta pas trenerį. Tokius trenerius labai gerbiu.
– Kokias klaidas dažniausiai daro žmonės sportuodami?
– Esminė klaida – manymas, kad jie gali sportuoti be specialistų priežiūros. Blogiausia, jei žmogus pradeda sportuoti ir netrukus jam ima ką nors skaudėti, jis gali prarasti norą sportuoti. Kam man sportuoti, jei skauda?
– Kokios žmogaus kūno dalys labiausiai nukenčia? Pavyzdžiui, kas ar kokie judesiai lemia nugaros ar sąnarių skausmus?
– Tai yra individualu. Vienų yra silpni vieni raumenys, kitų – kiti, trečių tam tikri raumenys visai neveikia. Bet, pavyzdžiui, tikrai niekam negalima kelti sunkaus daikto nuo žemės neatsitūpus.
Kalbant apie sąnarių traumas, jų pasitaiko dėl per silpnų raumenų. Dėl ko plyšta raiščiai? Pirmiausia dėl to, kad netaisyklingais kampais apkraunami sąnariai.
Kitas momentas – kai žmogus pradeda sportuoti, raumuo greitai auga, rezultatai gerėja, o tokios struktūros kaip sausgyslės, raiščiai nėra taip gausiai aprūpinamos krauju.
Žmogų apima azartas didinti krūvį, nes raumenys pasiruošę, o raiščiai ir sausgyslės – ne. Tada šias struktūras ir pakerta traumos. Todėl patarčiau krūvį didinti palengva.
– Ar fizinis krūvis gali atsiliepti vyresniame amžiuje?
– Yra atliktas ne vienas tyrimas, kad sportuojantys žmonės kur kas rečiau kenčia nuo kaulų išretėjimo.
Kita kalba yra apie profesionalius sportininkus. Jų krūviai sveikatą tikrai žaloja, jiems tikrai nepritaikysi posakio „Sportas – sveikata“. Bet, pavyzdžiui, bėgiką Aidą Ardzijauską, parbėgusį iš Dakaro į Vilnių – 8 tūkstančius kilometrų per 100 dienų, nuolat stebi Kauno medikai, daro kelių magnetinį rezonansą.
Ir ką jūs manote? Jo kelių pakitimai net ir po milžiniškų krūvių yra ne didesni nei mano ar jūsų. Vadinasi, jis yra tinkamai paruošęs kūną ir sugeba nubėgti tiek kilometrų jo nesugadindamas.
Priešingas pavyzdys: jei žmogus sveria 140 kilogramų, tačiau turėtų sverti 80, jo sąnariai kenčia didžiules apkrovas jam net ir iš lėto einant.
– Kineziterapija – gana nauja profesija, tačiau jau galbūt spėjote paneigti kokius nors su sportu susijusius mitus?
– Nereikėtų atlikti statiškų tempimo pratimų prieš jokią fizinę veiklą. Taip pat įrodyta, kad daryti tempimo pratimus spyruokliuojant, kaip buvo mokoma sovietmečiu, – jokios papildomos naudos.
Kai prieš dešimt metų pradėjau dirbti su sportininkais, treneris man sakydavo: tu eik masažuok, o pratimus visus aš geriausiai žinau.
Bet per penkerius darbo metus pavyko įrodyti, ką gali kineziterapija, kaip daug ji prisideda prie sportininkų rezultatų. Dabar nė vienas profesionalus sportininkas savo kasdienybės be kineziterapeuto nebeįsivaizduoja.
Kuo greičiau su mumis susidraugauti vertėtų ir sportininkams mėgėjams.
– Kokių sričių profesionalius sportininkus jūs prižiūrite?
– Akademinio irklavimo, imtynių, bokso, baidarių, kanojų, plaukimo, šiuolaikinės penkiakovės, lengvosios atletikos sportininkus, tokius kaip disko metikas Andrius Gudžius (27 m.), šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė (25 m.). Ko gero, nėra sporto šakos, kurios atletams nebūtų tekę padėti.
Mūsų, kineziterapeutų, pagrindinis darbas – traumų prevencija. Galiu pasidžiaugti, kad per 10 metų mano prižiūrimi sportininkai didesnių traumų nepatyrė. (Nusispjauna per petį.)
– Atsakykite į amžiną klausimą: ar reikia apšilti prieš bėgimą?
– Mes turime būti paruošę kūną taip, kad jis atlaikytų bet kokią ekstremalią situaciją. Prieš bėgimą aš rekomenduoju atlikti dinaminį bent 10–15 minučių apšilimą: pabėgti ristele, atlikti kelis pratimus.
Jei būtumėte apsilankiusi pas kineziterapeutą, žinotumėte jums parinktus konkrečius pratimus pagal jūsų kūno problemas, juos ir turėtumėte daryti per tas 15 minučių kūnui stiprinti ir dėl traumų prevencijos. Dažnai reikia tam tikrus raumenis suaktyvinti, įtraukti į darbą.
Jei bėgate trumpas atkarpas, bėkite atsispirdami labiau priekine pėdos dalimi, o jei ilgą distanciją – kūno svoris turi būti paskirstomas per visą ant žemės statomą pėdą.
Tačiau tai – jau trenerių rūpestis. Jie gali paaiškinti šiuos techninius niuansus. O mes, kineziterapeutai, pirmiausia turime padaryti, kad žmogus galėtų bėgti, o antra – kad galėtų bėgti visaip.
– Dėl kokių bėdų dažniausiai į jus kreipiasi žmonės? Gal galite sudaryti problemų penketuką?
– Pirmoji vieta atitektų žmonėms, pernelyg daug „prisisportuojantiems“ su pelyte prie kompiuterio. Juos kankina nugaros, pečių juostos, sprando problemos.
Toliau galima vardinti kiekvienai sporto šakai būdingiausius negalavimus. Jiems netgi turime specifinius pavadinimus. Pavyzdžiui, „tenisininko alkūnė“ – uždegimas, išsivystantis alkūnėje nuo pakartotinių neteisingų kamuoliuko atmušimo judesių.
„Sustingęs petys“ būdingas rankininkams, tinklininkams ir regbininkams.
Bėgikai dažniausiai patiria apatinės kūno dalies – kelio, klubų, čiurnos – skausmų. Dėl irkluotojų vienu irklu vieno tyrimo metu paaiškėjo, kad šių sportininkų net stuburo slanksteliai yra pasisukę į vieną pusę.
– Kaip sprendžiate tokias bėdas kaip persisukęs stuburas?
– Šiuo atveju 30 procentų treniruočių skiriama irklavimui kita puse. Toks metodas šiuo metu jau taikomas visose asimetrinėse sporto šakose.
Netgi manieže ar stadione bėgikai turėtų daryti apšilimą ar specialius pratimus bėgdami į kitą pusę tiek, kad tai užimtų maždaug trečdalį treniruotės.
Turėjome tokį atvejį bokse. Gydytojai niekaip negalėjo išsiaiškinti, kodėl boksininkui skauda nugarą. O varžybos – jau ant nosies. Nei rentgeno, nei magnetinio rezonanso tyrimas nieko neparodė.
Tas boksininkas galiausiai atėjo iki manęs. Užteko pakeisti jo stovėseną: išmokome į priekį atkišti kitą koją, nei jis buvo įpratęs laikyti.
Taip savaitę jis pasitreniravo, tada įvedėme vadinamąją 30 procentų taisyklę, ir ilgainiui skausmas dingo.
Į mane kreipėsi balerina, kuri taip pat skundėsi nugaros skausmu. Išsiaiškinome, kad ji naktį miega apsikabinusi tą pačią koją. Rekomendavau savaitę kasnakt prieš miegą apsikabinti kitą koją, o vėliau – kojas keisti. Ir problema greitai išsisprendė!
Kartą ilgai aiškinomės, kodėl ilgų reisų vairuotojui skauda nugarą. Regis, sportuojantis, raumeningas žmogus, automobilio sėdynė patogi, kabina su visais patogumais. Niekaip negalėjau suprasti, kur bėda.
Galiausiai jau prieš jam išeinant pastebėjau, kad viena jo džinsų kišenė pratrinta. Paklausiau, ar tik jis nesinešioja ten piniginės. Atsakė teigiamai. Aš patariau jam išsiimti piniginę, kai sės prie vairo.
Po kitos kelionės jis pas mane atėjo nebejausdamas jokių nugaros skausmų.
Taigi kartais gali nebūti kokių nors baisių struktūrinių pakitimų – yra tik netinkami įpročiai.
– Kaip reikia taisyklingai sėdėti?
– Šiuo metu populiaru sakyti, esą sėdėjimas – šių dienų rūkymas. O pas mus dirbanti kineziterapeutė Dovilė su tuo nesutinka. Ji sako, kad nejudėjimas – šių dienų rūkymas.
Ilgiau sėdint, reikia kuo dažniau keisti kūno padėtį. Pats turiu pavyzdį šalia.
Vienas mano draugas nuolat dirba prie kompiuterio. Kai aš stojau į kineziterapiją, sakiau, kad jis bus mano pirmasis pacientas.
O jis iki šiol neturi jokių nugaros problemų! Kodėl? Nes nuolat ant kėdės juda – tai užsikelia kojas, tai nuleidžia, tai atsilošia, tai į vieną pusę pasilenkia, tai į kitą.
Iš tikrųjų negalima sėdėti statiškai. Tai pats žalingiausias dalykas. Todėl dabar ir populiarėja sėdėjimas ant specialių gimnastikos kamuolių, kad įtrauktume kuo daugiau dinamikos į mūsų darbą.
– Jūsų klube dirba psichologas. Kokius klausimus jis gali padėti išspręsti?
– Vakarų šalyse jau seniai daug kam įprasta turėti asmeninius trenerius, psichologus ir kineziterapeutus.
Lietuvoje palengva atėjo asmeninio trenerio poreikis, pamažu ateina suvokimas, kad kineziterapeutas yra tiesiog būtinas. Taip pat ir psichologas, nors dauguma įsivaizduoja, jog pas šį specialistą reikia kreiptis tik turint problemų.
Tai netiesa – pas psichologą patariama lankytis profilaktiškai, nes jis gali padėti suvaldyti stresą, išmokyti, kaip greičiau atsipalaiduoti stresinėse situacijose. Stresas – tai vienas labiausiai žalojančių žmogaus kūną veiksnių.
O kalbant apie sportą, yra labai stiprių atletų, kurie nemoka panaudoti savo energijos, gali lengvai perdegti. Tokiose situacijose psichologas būtinas. Taip pat ir sportininkams mėgėjams jis gali būti naudingas siekiant išsiaiškinti tikslus, įgyti motyvacijos. Mūsų sporto klube kineziterapeutas, dietologas ir psichologas dirba kartu.
Lietuviai yra uždari, paprastai nelinkę kalbėti apie savo sveikatos problemas. Tuo labiau daug kam sunku pripažinti, kad ką nors daro ne taip. Šiuo atveju – ne taip sportuoja.
O čia žmonės nesijaučia vieniši – visi siekia tų pačių su kūno judėjimu susijusių tikslų. Nors kol kas 95 procentai žmonių pas mus ateina per skausmą, norime, kad mus atrastų dėl profilaktikos.
Siekiame kurti bendruomenę, kuri turėtų sąmoningą ir teisingą požiūrį į sveikatą.
