Scenos slapyvardį Kristianas Benediktas pasirinkęs dainininkas dabar neatpažįstamai pasikeitęs. Garsioje Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“ amerikiečių laivyno karininko Pinkertono partiją neseniai atlikęs vilnietis atrodė kaip žvalus širdžių ėdikas.
Prie šio vaidmens po septynerių metų pertraukos V.Vyšniauskas grįžo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Solistui amerikiečių jūreivio vaidmuo – kaip sugrįžimas į jaunystę, kai jo kūnas buvo lengvas ir vikrus.
Šį pavasarį vyksiantis į Niujorką dainuoti Samsono partijos „Metropolitan Opera“ spektakliuose „Samsonas ir Dalila“, į režisieriaus Anthony Minghellos statytą „Madam Baterflai“ vilnietis sugrįžo jau trečią kartą: jam šioje operoje yra tekę dainuoti 2009 ir 2012 metais.
Nors apetitu tenoras niekada nesiskundė, per tą laiką svoris taip pat nejučia didėjo. Džiaugdamasis, kad karjera klostosi sėkmingai, solistas neslėpė, jog teko daug ką rimtai apgalvoti, – net tai, kada valgyti, o kada ilsėtis.
Kurį laiką jis gyveno pašėlusiu ritmu – dvi trys savaitės repeticijų svetur, o tada kelionė namo į Vilnių.
Buvo ir toks periodas – trys savaitės Pekine, dažni skrydžiai lėktuvu į Stokholmą, kur vyko daug repeticijų, o po to 14 spektaklių per tris mėnesius.
Iki šiol ilgiausia viešnagė buvo Niujorke. Nuo praėjusių metų rugpjūčio jis šiame mieste praleido beveik tris mėnesius ruošdamas naują vaidmenį „Metropolitan Opera“.
V.Vyšniauskas įsitikinęs, kad ne tik ištvermė ir atsidavimas būtini siekiant profesinių aukštumų. Dainininkui svarbi ir gera fizinė forma, kūno linijų grakštumas.
V.Vyšniauskas dainavo Meksikos Leono miesto „Teatro del Bicentenario“, Pekino nacionaliniame scenos menų centre Kinijoje, vienoje svarbiausių Kanados operos kompanijų „Pacific Opera Victoria“ Viktorijos mieste, Londono „Covent Garden“ karališkajame operos teatre.
Nepaisant intensyvaus darbo grafiko tenoras stengėsi sulieknėti.
Kartą nuvykęs į Čilę, kur Santjago mieste turėjo dainuoti, lietuvis per repeticiją pajuto, kad pasidarė tamsu akyse.
Tąsyk Vilniuje konsultavusi ir pagal kraujo grupę parinkusi maisto produktus viena gydytoja nurodė, kad dainininkui galima valgyti tik kalakutieną ir baltą žuvį, bet tokios žuvies tolimoje šalyje jis nerado. Kurį laiką būdamas pavyzdingas pacientas jis suprato – jei taip elgsis, neturės jėgų dainuoti.
– Kas jums padeda atsipalaiduoti? – paklausiau V.Vyšniausko.
– Man patinka poilsis, kai niekur nereikia eiti ir nieko svarbaus daryti.
Vienas mano kolega, su kuriuo buvau kartu Niujorke, per dieną nueidavo po 25 kilometrus – jis stengėsi pamatyti kuo daugiau šio miesto įžymybių. Aš neturiu tokio poreikio, kaip ir įpročio vienas kur nors slampinėti.
Netgi dainuodamas Paryžiuje nesistengiu laisvalaikiu pasinerti į meno pasaulį, nesiveržiu į muziejus ar parodas. Nebent pas mane atvyksta žmona, tada einame į kokį nors muziejų.
– Kai Holivudo aktorius ruošiasi kokiai nors premjerai, rašoma, kiek jis numetė svorio. Ar tai galioja ir operos solistams?
– Kino menui svarbu, kaip atrodo aktorius, kokios jo fizinės savybės. Operos pasaulyje yra kitaip – čia nėra konkrečių reikalavimų solistams, nebent kokie nors išskirtiniai atvejai.
Dabar atėjo svorio metimo mada – visi tik meta kilogramus, bet niekas neprisipažįsta, kad priaugo. Bet mano svajonė buvo ne numesti svorį, o iš esmės keisti gyvenimo būdą ir mitybą. Man tai pavyko.
– Ką manote apie dietas?
– Esu lėtų pokyčių šalininkas – man geriau per metus numesti 5 kilogramus ir jų nepriaugti nei atsikratyti 10–15 kilogramų, kurie po metų vėl grįžtų. Drastiška dieta – tai savęs kankinimas, tai gyvenimas, kai esi apimtas nuolatinio streso.
Prisipažinsiu, nė viena dieta man nedavė naudos, nors tokių bandymų buvo ne vienas. Esu daręs maisto toleravimo testą, tyriausi kraują. Ėmiausi šio testo dėl vienos priežastis – buvo metas, kai svėriau 126 kilogramus. Kai svoris pasiekia daugiau nei 100 kilogramų, yra apie ką susimąstyti.
Įsitikinau, kad griežta dieta – tai trumpalaikis dalykas, negaliu žaisti, negaliu rizikuoti dainavimo kokybe.
– Kokį geriausią patarimą esate išgirdęs?
– Padėjo netikėta pažintis. Sykį sutikau dvasininką, kuris pasakojo, kad jau metus su žmona pasninkauja. Suabejojau, ar pasninkas gali trukti 12 mėnesių.
Pasirodo, mano nauji pažįstami laikosi tam tikro mitybos režimo, todėl tarp vakarienės ir pusryčių nevalgo 16 valandų.
Pernai rugpjūtį būdamas Niujorke, kur ruošiau svarbų vaidmenį, ir aš pasiryžau bent 16 valandų nevalgyti, dažniausiai tokią pauzę darau tarp vakarienės ir pusryčių. Po tokios pauzės žmogus gali ragauti tai, ko nori, – nėra maisto produktų, kurie būtų draudžiami, o svoris akivaizdžiai mažėja.
– Ar tai buvo vienintelė priemonė, padėjusi susigrąžinti prarastas kūno linijas?
– Buvo ir daugiau praregėjimų – susižavėjau vaikščiojimu, pavyzdžiui, dirbdamas užsienyje stengiuosi išsinuomoti butą, kuris nuo teatro būtų nutolęs ne toliau nei du kilometrus.
Man svarbu, kad galėčiau išsiversti be visuomeninio transporto ir nueiti ten, kur reikia.
Vykdami visuomeniniu transportu žmonės čiaudi, kosi, o tai reiškia, kad plinta virusai, kuriais gali užsikrėsti.
Tačiau solistui nevalia sirgti, todėl stengiuosi būti gryname ore ir duoti darbo kojoms.
– Gal susigundėte lankyti sporto klubą?
– Yra tokių dainininkų, kurie turi daug laisvo laiko, nes neatlieka pagrindinių vaidmenų, todėl jiems tinka toks patarimas – lankyti sporto salę.
Kai atlieki pagrindinį vaidmenį, kasdien turi po repeticiją, o kartais ir po dvi, tada nelieka laiko nei treniruokliams, nei sporto salei.
– Ar turite kokį nors mėgstamą patiekalą? Kaip atrodo jūsų valgiaraštis?
– Stengiuosi valgyti paprastai – kiaušinienę su svogūnais ir šonine, taip pat mėgstu keptus brokolius su mėsa.
Rytą atsikėlęs iš pradžių geriu tik vandenį, o kas antrą ar trečią rytą – sodos vandenį. Nesudėtinga pasiruošti tokio gėrimo, kuris šarmina organizmo terpę.
Į maždaug 400 mililitrų puodelį įberiu šiek tiek valgomosios sodos, užpilu ją verdančiu vandeniu. Gėrimas suputojo, vėliau įpilu ne tokio karšto vandens.
Anksčiau ant sodos pyliau tiktai šaltą vandenį, bet japonai to nerekomenduoja, nes šaltas vanduo nėra priimtinas žmogaus organizmui.
Išgėręs sodos vandens bent pusvalandį nieko nevalgau, o vėliau užsikaičiu kavos. Esu įpratęs jos nesaldinti, taip elgiuosi pastaruosius trejus metus.
Anksčiau man tokia kava atrodė kaip košmaras, bet šeimos gydytoja patarė prie kavos suvalgyti bananą ar kokių nors saldžių vaisių, kad vietoj cukraus organizmas gautų angliavandenių.
Nepraleidžiu ir pietų. Dažniausiai pietauju teatro kavinėje.
Mėgstu pasilepinti sušiais. Žuvis ir ryžiai – geras derinys, turintis daug kalorijų. Sušių galiu valgyti kasdien, kartais net keliskart per dieną – taip elgiausi nuvykęs į Japoniją.
– O kaip dėl vakarienės? Ar tiesa, kad ją reikia atiduoti savo priešui?
– Sėsdamas prie vakarienės stalo turiu tik vieną tikslą – užmušti alkį, bet ne persivalgyti.
Reguliuojant mitybą būtina suprasti dar vieną dalyką – alkoholis turi daug kalorijų, todėl verta jo atsisakyti. Netgi mažais kiekiais vartojant svaigiuosius gėrimus rizikuojama.
Aš alkoholio visai nevartoju – netgi Naujųjų metų proga nekėliau taurės.
– Yra solistų, kurie skundžiasi, kad po spektaklio žvėriškai pakyla apetitas.
– O taip, ir dar kaip. Mano šeimos gydytoja nekart aiškino: „Vaidai, žinau, kaip tau norisi po spektaklio valgyti, tačiau mano patarimas – nevalgyk nieko, apsiauk sportinius batus ir bėk, kiek gali, bent jau iki viešbučio, o tada krisk į lovą kaip negyvas.“
Kitą rytą jau galima valgyti tiek, kiek lenda. Toks patarimas gražiai skamba, bet yra dainininkų, kurie negali užmigti tuščiu skrandžiu.
Man nemiga negresia. Žinau, kad negaliu eiti į sceną neišsimiegojęs, todėl išjungiu mobilųjį telefoną, įsidedu ausų kamštukus ir užmiegu tada, kai to reikia.
