Peržengti draudžiamas ribas pradėjo anksti
Būdamas vos aštuonerių, Marius pažino cigarečių ir alkoholio skonį. Vėliau ėmė lygiuotis į kietais atrodžiusius vyresnius draugus.
„Sulaukęs trylikos, pabandžiau parūkyti „žolės“. Netruko ateiti laikas, kai mokyklos savaitgalių jau neįsivaizduodavau be kanapės dūmo. Įnikau „žolę“, o netrukus atradau ir azartinius žaidimus. Atėjo laikas, kai ėmiau lošti dienomis ir naktimis: apsirūkęs ir ne. Ši aistra tapo svarbesnė nei pamokos...“, – pripažino vaikinas.
Jis taip ir nebaigė dvyliktos klasės, metęs mokslus ir baigęs kursus, išvyko į užsienį užsidirbti.
„Atsidūręs svetur, atradau kokainą. Pajutau, kad tai narkotikas, kuris visiškai mane „užpildo“. Tuo metu garbinau kvaišalus, lošimą ir pinigus. Tokios buvo mano „vertybės“. Velnias mane valdė, suteikdamas apgaulingą pojūtį, kad man ima nepaprastai sektis. Tuo metu supantis pasaulis atrodė patraukliai, jaučiausi svarbus: laukiamas ir geidžiamas prašmatniuose klubuose, baruose.... Tačiau, netrukus reikalai ėmė blogėti“, – prisiminė gilėjančią prarają.
Per dvejus metus Marius pakeitė net septynias darbovietes.
„Įsigudrinau dirbti kol išmokės atlyginimą. Jį visą išleisdavau narkotikams. Sukausi užburtame rate: kokainas-krekas-lošimai-ištvirkavimai... Pritrūkęs šlamančių, ėmiau vogti. Netgi iš bendradarbių. Apgaudinėdavau narkotikų perpardavinėtojus. Kartą, norėdamas išsisukti iš keblios situacijos, pasielgiau itin įžūliai: pavogiau įmonės, kurioje tuo metu dirbau, automobilį“, – atvirai pasakoja Marius.
Kelias į sveikesnę dieną – sunkus
Prieš atvykdamas į reabilitaciją pirmąjį kartą, jaunas vyras dienų dienas leisdavo lovoje, galvodamas, koks beprasmis yra jo gyvenimas, jautėsi išsekęs.
„Mano veidas buvo praradęs spalvą. Slėgė savižudiškos mintys. Degradavau. Pykausi su mama. Kai pritrūkdavau pinigų narkotikams ir lošimams, beatodairiškai naršydavau po internetą. Mėgau klausytis depresyvios muzikos. Supratau, kad esu ne juokais įklimpęs.
Nors į „Vilties švyturį“ atvykau savo noru, mano motyvacija ėmė garuoti kaip kamparas, kuomet atėjo laikas išbandyti save praktiškai... Tikėjausi kažko greito, lengvo, todėl sustyguota griežta dienotvarkė man atrodė neįveikiama. Tiesiog nenorėjau, nebegalėjau čia būti. Jaučiausi taip, tarsi mokėčiau per didelę kainą už savo blaivybę“, – pirmąjį kartą prisiminė Marius.
Todėl vos po mėnesio vaikinas nutraukė sveikimo programą, ir labai greitai, – vos po penkių savaičių – atsidūrė ten pat, kur ir buvo.
Lengviau nebuvo ir antrą kartą
Į „Vilties švyturį antrąjį kartą Marius kreipėsi tuo metu, kai buvo visiškai išvarginęs savo mamą, kad ji jau varė sūnų iš namų.
„Vartojau ir nepajėgiau sustoti. Neturėjau jėgų nei dirbti, nei gyventi, nei žudytis. Deja, ir antrąjį kartą reabilituodamasis plaukiau pasroviui. Nepajėgdavau susitelkti į save, būti „čia ir dabar“, ilgainiui tapau apatiškas.
Dvelktelėjus pavasariui, ėmiau ilgėtis laisvalaikio su merginomis (tuo tarpu šiame centre priešingos lyties atstovai tarpusavyje nebendrauja). Nepajutau, kaip mane užvaldė įkyri mintis, kad galėsiu išlikti blaivus nepabaigęs programos, pasikliaudamas vien savo jėgomis“, – kalbėjo centre keturis mėnesius šį kartą ištvėręs Marius
Palikęs reabilitaciją, jis greitai susirado gerai apmokamą darbą.
„Triūsiau siekdamas atsikratyti skolų, tuo tarpu manęs nedžiugino tai kas turėjo būti svarbiausia: mano blaivybė. Atsivėrė tuštuma, kurią bandydavau „užkišti“ brangiais pirkiniais, azartiniais lošimais. Kai pavyko visas skolas atiduoti, išvykau gyventi į Vilnių. Sostinėje radau gerai apmokamą darbą. Tik man tai laimės neatnešė.
Po trijų-keturių mėnesių, tarsi robotas, vėl grįžau prie narkotikų. Dirbau lėbaudamas ir įsivaizduodamas, kad esu laimingas. Gyvenau iliuzijose ir dirbtinoj laimėj. Atėjus pavasariui, kai buvo paskelbtas karantinas, mano gyvenimas sugriuvo kaip kortų namelis. Vėl įjunkau į kokainą. Viską pravartodavau.
Buvau pasiėmęs kreditą ir įsigijęs automobilį. Jį pardaviau ir narkotikams išleidau visus pinigus. Kai vėl pritrūkau pinigų, grįžau prie vagysčių. Kartą man teko už tai rimtai atsakyti. Nusikalstamo pasaulio veikėjai pasigavę mane „mokė“ kumščiais ir peiliu“, – staigų nuopuolį prisiminė jaunas vyras.
Kalėjimas, psichiatrinė ligoninė arba mirtis
Tokias tolimesnes savo gyvenimo perspektyvas regėjo Marius.
„Sveiko proto likučiais suvokiau, kad nieko nepešiu iš tokio gyvenimo. Mane kaustė baimė. Nusprendžiau dar kartą pabandyti. Pasirinkau tą patį priklausomybės ligų centrą „Vilties švyturys“. Pasirinkau, nes centras man atrodė patikimas, o darbuotojų profesionalumas kėlė pasitikėjimą.
Mane palankiai nuteikė aplinkybė, kad šiame centre nerūkoma: siekiau atsikratyti šios savo priklausomybės. Draudimas bendrauti su priešinga lytimi man atrodė priimtinas, nes galėjau sutelkti dėmesį vien į savo sveikimą. Šį kartą nusiteikiau viską atlikti taip, kaip yra numatyta šio centro programoje.
Lengva nebuvo, net kelis kartus rimtai norėjau vėl viską mesti. Laimei, centre dirbantys specialistai kalbėjosi su manimi ir padėjo suprasti, kad esu linkęs eiti lengviausiu keliu ir neigti savo ligą ir tas būsenas, kurias ji diktuoja. Esu labai dėkingas centro darbuotojams už svarbų palaikymą. Už centre įgytas žinias kaip su šia liga nugyventi likusį gyvenimą“, – pripažįsta vaikinas.
Jis jaučiasi sumokėjęs didžiulę kainą už savo blaivybę ir pakartoti, tikina, to niekada nenorįs, kadangi buvo labai sudėtingų akimirkų.
„Trečiasis bandymas reabilitacijoje tapo tarsi savotiška dykuma, kurią teko praeiti blaiviam, be jokių medžiagų. Toje kelionėje išmokau leisti sau klysti. Nuvertindavau save, keikdavau... Gyvendamas bendruomenėje išmokau sutarti su kitais žmonėmis, juos priimti ir leisti jiems klysti. Tapau pakantesnis. Supratau nuolankumo vertę. Taip pat mokiausi atpažinti savo puikybę ir vengti jos apraiškų.
Didžiausias pokytis įvyko, kai per tuos metus, kuriuos praleidau reabilitacijoje, perkainavau gyvenimo vertybes. Būdamas centre artimiau pažinau Dievą. Tad be Aukštesnės jėgos pagalbos jau neįsivaizduoju tolimesnio savo gyvenimo.
Planuodamas tolesnę savo ateitį, žadu lankytis Veikliųjų žmonių bendrijos (VŽB) susibūrimuose ir Anoniminių Narkomanų grupėse. Suprantu, kad kasdienybėje iškils įvairių situacijų, todėl bendraudamas su blaivybę puoselėjančiais žmonėmis, specialistais, tikiuosi atrasti veiksmingą pagalbą“, – ryžtingai sako Marius.
Apie projektą
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas kartu su 12 partnerių – psichologinės socialinės reabilitacijos (trumpalaikės socialinės globos) įstaigų nuo 2015 m. gruodžio 1 d. įgyvendina projektą „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialine integracija. Nr. 08.3.1-ESFA-V-411-01-0001. Šio projekto tikslas – padėti asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, integruotis į darbo rinką, siekiant išvengti jų socialinės atskirties.
Be to šis projektas suteiks galimybę 1940 asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, gauti psichologinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas bei galimybę sėkmingai integruotis į visuomenę. Numatoma, kad 40 proc. psichologinės bei socialinės reabilitacijos dalyvių, kurie sėkmingai baigs socialinės psichologinės reabilitacijos programą, pradės ieškoti darbo, mokytis arba dirbti, įskaitant savarankišką darbą.
Šie asmenys nepriklausys socialinės atskirties grupei, jie bus naudingi visuomenei, išspręs savo svarbiausias materialines, psichologines ir socialines problemas – nedarbą, finansų nebuvimą, neprisitaikymą prie bendruomenės ir pan. Daugiau informacijos apie projektą rasite: ČIA.
