Santaros klinikų Skausmo medicinos centro vedėjas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas Alfredas Vaitkus įsitikinęs, kad skausmą nusakyti gali tik jį jaučiantis žmogus. Jokiu prietaisu padaryta nuotrauka neparodys, kaip stipriai žmogui skauda. Todėl medikai priversti pasitikėti paciento vertinimu ir privalo ieškoti būdų jį geriau suprasti.
Žinoma, į skausmą reaguojame skirtingai. Net mediciniškai pastebėta, kad rusvaplaukiai yra mažiau atsparūs skausmui, specifiškai reaguoja į anestetikus. Reakcija į skausmą gali priklausyti ir nuo žmogaus auklėjimo. Jei tėvai vaikystėje mokė, kad skųstis nevalia, suaugęs toks žmogus skausmą kentės.
– Kas yra skausmas ir kaip jį jaučiame? – pasiteiravau gydytojo A.Vaitkaus.
– Apibrėžti sudėtinga, nes tai nėra kas nors lengvai apčiuopiama, pamatoma plika akimi. Tačiau sutariama, kad tai jutiminis ir emocinis žmogaus potyris, kaip atsakas į audinių sužalojimą. Jis gali būti nustatomas arba tik menamas.
– Ką turite omenyje sakydamas, kad skausmas dėl sužalojimo gali būti menamas?
– Jeigu žmogus sako, kad jaučia skausmą, mes tai priimame kaip tiesą. Kitas dalykas, ar medicina geba nustatyti to skausmo priežastį – audinių pažeidimą. Net moderniais medicininiais tyrimais tai pavyksta ne visada.
Todėl ir kalbame, kad esamais metodais kartais neįmanoma nustatyti kiekvieno paciento audinių pažeidimo vietos. Kartais darome teorinę prielaidą, kad pažaida yra, nes pacientas serga liga, kuri pasireiškia tipiškais skausmais. Tuomet paprastai neatliekame itin sudėtingų, pavyzdžiui, audinių biopsijos, tyrimų, kad nustatytume skausmą lemiančius ląstelių pažeidimus.
O būna ir tokių atvejų, kai mediciniškai neįmanoma nustatyti skausmo šaltinio, nes tai gali būti itin maži pažeidimai ir jų vieta nelabai aiški. Be to, diagnostiką apsunkina tai, kad ne kiekvienas audinio pažeidimas sukelia skausmą.
Yra nemažai lėtinių ligų ar būklių, kurios susijusios su natūraliu žmogaus senėjimo procesu. Tai yra įvairūs degeneraciniai su amžiumi susiję pakitimai, normalios audinių struktūros laipsniškas kitimas bėgant metams – tai irgi gali sukelti skausmą.
Kai skausmo šaltinių yra daug, pavyzdžiui, stubure, sąnariuose, sunku pasakyti, kuris konkretus taškas žmogaus kūne nulemia jaučiamą skausmą. Jo židinių gali būti daug, jie gali būti šalia vienas kito.
Galiausiai prieš keletą metų ekspertų sutarta apie naują skausmo rūšį – nociplastinį skausmą, kai įprasto pažeidimo kaip ir nėra. Laikoma, kad tokiais atvejais sutrinka skausmo potyrio reguliacija nervų sistemoje, nervų sistemos mediatorių pusiausvyra. Todėl audinių pažeidimas ir gali būti menamas.
– Skausmas niekam nepatinka, bet tai evoliuciškai išsivystęs pojūtis. Kokia mums nauda iš jo?
– Tai yra išlikimo pagrindas. Turime išsivysčiusią apsauginę reakciją į bet kokį išorės ar vidaus sutrikimą, kuris organizmui nepriimtinas. Skausmas pasiunčia signalą, kad kažkas negerai, turime į tai atkreipti dėmesį. Jei to nebūtų, iš tikrųjų žmogus patirtų įvairių pažeidimų, smulkesni turbūt liktų nė nepastebėti, bet gali atsirasti atokios audinių sužalojimų komplikacijos, į kurias žmogus tokiu atveju nekreiptų dėmesio ir be skausmo reflekso galėtų ir numirti.
– Medikai pacientų dažnai prašo apibūdinti skausmą. Kaip žmonėms sekasi kalbėti apie šį pojūtį?
– Mano darbe, norint išspręsti paciento problemą, bene svarbiausias yra skausmo įvertinimas. Tai visiškai subjektyvus reiškinys, jaučiamas išskirtinai skausmą patiriančio žmogaus, – nė vienas aplinkinis tiksliai savo kailiu nepajus kito žmogaus potyrio.
Juk ir gyvenimiškose situacijose negalime pamatuoti, kaip stipriai žmogus džiaugiasi ar kaip labai jis liūdi. Kito žmogaus laimės procento neišmatuosime. Tai gali išduoti tik jo veido, kūno reakcija, jo žodžiai. Jeigu žmogus emocijų nerodo, galime tik spėlioti. Panašiai ir skausmo medicinoje.
Todėl itin svarbus geras kontaktas tarp mediko ir ligonio. Jis padeda geriau įvertinti skausmą. Dėl to dažnai turime bėdų. Galėčiau išskirti kelis atvejus.
Pirmiausia tarp mūsų pacientų didesnė dalis yra senyvo amžiaus žmonės. Su amžiumi prastėja pažintinės funkcijos, nukenčia žmogaus gebėjimas bendrauti. Įtakos turi ir nusilpusi klausa. Dėl to gali apsunkti skausmo įvertinimas.
Kitas dažnas niuansas – nesusikalbėjimas. Pirmas dalykas, kurio klausiame: „Kur jums skauda?“ Atrodytų, paprastas klausimas, bet gal pusė pacientų, užuot atsakę, ištraukia rentgeno nuotrauką, magnetinio rezonanso aprašymą ar kito gydytojo konsultacijos duomenis. Bet klausimas buvo ne apie tyrimus.
Užuot papasakojęs, kaip jaučiasi, žmogus siūlo pasižiūrėti į jo stuburo nuotraukas. Bet jokie tyrimai skausmo patyrimo nerodo. Dažnai galime stubure, kitoje skaudamoje vietoje rasti labai daug pakitimų, bet jie ne taip jau dažnai susiję su skausmu.
Be tiesioginio bendravimo, naudojame įvairius klausimynus, kuriuose pateikiami paprasti klausimai. Pastebime, kad žmonės dažnai nesivargina pabraukti žodžio ar skaičiuko skausmo skalėje, jiems tai neatrodo labai svarbu. Bet tai būtina skausmui gydyti, nes padeda įvertinti problemą, leidžia susidaryti teisingą įspūdį, kiek blogai tam žmogui yra.
– Kiekvienas esame skausmą malšinę tabletėmis. O kaip skausmą gydote jūs?
– Egzistuoja įvairios skausmo gydymo priemonės – nuo vaistų iki chirurgijos. Skausmo malšinimo būdus būtų galima išskirti į nespecializuotus, kuriuos gali paskirti visi gydytojai. Tai, pavyzdžiui, vaistai nuo skausmo ar elementarios fizinės priemonės, šaltis, šiluma, skaudamos vietos masažavimas.
Kas daroma Skausmo medicinos centre? Čia taikomas vadinamasis specializuotas skausmo gydymas. Tai apima išsamų skausmo sindromo įvertinimą, vaistų nuo skausmo vartojimo ir galimų alternatyvų įvertinimą.
Vienas išskirtinių metodų – minimaliai invazinės skausmo diagnozavimo ir gydymo procedūros.
Adata ar zondu siekiame paveikti kūno vietas, kurios atsakingos už tą itin stiprų skausmą. Bet tos vietos turi būti labai aiškiai nustatytos, turime įvertinti paciento skausmo sindromą, tyrimus ir tik tada galime paveikti tą vietą, kuri perduoda skausmo impulsą. Šios procedūros ne tik gali palengvinti skausmą, bet ir padeda tiksliau diagnozuoti skausmo šaltinį.
Ne mažiau svarbi ir į Lietuvą palengva ateinanti psichologinio skausmo valdymo praktika. Ji taikoma, kai paciento skausmo kontrolė sudėtinga, nepadeda vaistai, reabilitacija ar intervencinės priemonės.
Tuomet pasitelkiamas medicinos psichologas, pacientas mokomas savarankiškos skausmo kontrolės. Išbandomi įvairūs relaksacijos būdai, elgesio, kuris susiformavo dėl ilgai trunkančio skausmo, keitimas.
Dėl lėtinio skausmo išsivysčiusiai funkcijai atkurti labai svarbus judėjimas. Dėl baimės patirti didesnį skausmą žmogus kartais visai be reikalo atsisako jam malonių dalykų, aktyvumo.
Čia į skausmo gydymą turėtų įsitraukti kineziterapijos specialistai: mokyti taisyklingų judesių, atkurti dėl lėtinio skausmo nukentėjusias funkcijas, patarti, kaip elgtis darbe ir judant kasdien.
Taigi siekiama paveikti visas nuo skausmo nukenčiančias organizmo funkcijas.
Bet daugumos mūsų pacientų skausmo priežasties pašalinti nebegalima. Mūsų tikslas – kad žmogus galėtų kokybiškiau gyventi su savo lėtiniu skausmu. Todėl vertiname, kokias funkcijas atlikti skausmas trukdo. Žmogus gal sunkiau vaikšto arba naktimis neišsimiega. Stengiamės palengvinti šias problemas.
– Pastebima, kad lietuviai suvartoja kelis kartus daugiau raminamųjų ir migdomųjų vaistų nei skandinavai. Net imtasi priemonių užkirsti kelią šių vaistų receptų klastojimui. Kodėl turime tokią problemą?
– Tikrai pastebime vaistų vartojimo nuokrypius. Vieni žmonės visai nevartoja jiems rekomenduotų vaistų, kurie nepateisino lūkesčių.
Kartais tokie pacientai neįvertina, kad būtinas tam tikras gydymo kursas. Vaisto dozė didinama pamažu, kad būtų galima įvertinti jo efektą.
Žmonės tikisi, kad išgėrus tabletę skausmas po pusvalandžio turi dingti, bet yra tokių vaistų, kurie veikia laipsniškai. Nutinka taip, kad pacientai neišlaukia. Būna ir nusistatymo prieš vaistus, „nes tai yra chemija ir aš jos nenoriu“.
Bet pasitaiko ir visiškai priešingas kraštutinumas – žmogus suranda vaistą, kuris bent truputėlį padeda, ir tuomet vartoja didžiules jo dozes. Dažnai susiduriame su nesteroidinių vaistų nuo uždegimo perdozavimu. Pacientai kartais iš nevilties ima vartoti ir trigubai, ir keturgubai didesnes dozes.
– Kuri žmogaus kūno vieta jautriausia skausmui?
– Audinių jautrumas priklauso nuo receptorių pobūdžio ir jų kiekio. Jeigu kalbėsime apie odos paviršių, didesniu jautrumu pasižymi pirštų galiukai, kaktos sritis, padų skliautai. Mažiau jautri zona – nugara. Tai susiję su prisitaikymo funkcija. Lytėdami aplinką mes ją analizuojame.
Kitas pavyzdys – ragenos refleksas – nevalingas akies sumirksėjimas pastimuliavus rageną prisilietimu, svetimkūniu ar ryškia šviesa. Šitas jautrumas atlieka apsauginę funkciją, kad būtų apsaugota mechaniniu kontaktu lengviau pažeidžiama akis.
Yra audinių, kurie apskritai mažai jautrūs skausmui. Pavyzdžiui, poodinis riebalų audinys. Kartais poodyje galima atlikti invazyvius chirurginius veiksmus, o žmogus vos pajunta skausmą.
Žinoma, tai ne visada į gera. Jeigu poodiniame audinyje vyksta uždegimas ar piktybinės ligos plitimas, žmogus to nepajunta, ligos plitimas mažiau pastebimas.
– Taigi kur lietuviams skauda dažniausiai?
– Bendrojoje populiacijoje dažniausi skausmo sindromai yra galvos, sąnarių ir nugaros. Pastarieji du – senstančios visuomenės išraiška. Prieš 50–60 metų šie skausmai nebuvo tokie aktualūs.
Prisideda ir sėdimasis gyvenimo būdas, kai fizinis aktyvumas tampa vis labiau epizodinis. Nevalia pamiršti, kad žmogaus kūnas – sąnariai ir stuburas yra pritaikyti judėti.
