Jis pasakojo su kolegomis neseniai atlikęs tyrimą, kaip organizmą paveikia 5 dienų badavimas. Jame dalyvavo 42 sveikos vidutinio amžiaus moterys.
„Moterys labiau domisi savo sveikata ir todėl lengviau surinkti tiriamųjų grupę, nes moterys dažniau kreipiasi į medikus. Bet kita priežastis – norėjome paimti vienalytę grupę. Kaip žinia, lytiniai hormonai gali šiek tiek iškreipti tyrimo rezultatus“, – „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“ sakė V.Giedrimas.
Jis pridūrė, kad tyrimo dalyvės nevalgė jokio maisto, tik gėrė vandenį.
Prieš 5 dienų badavimą ir po jo dalyvėms atlikta kūno sudėties analizė, tirta, kiek moteris turi riebalų ir raumenų, kaip kaupia vandenį.
„Tyrėme kraują, ten ieškojome tam tikrų hormonų. Insulinas, jeigu jo kiekis yra padidėjęs, tai gali būti ligų ir senėjimo hormonas. Tyrėme kitus hormonus – leptiną (...) Žiūrėjome uždegimo mediatorius. Ką tai reiškia? Jeigu kraujyje yra daug uždegimo mediatorių, tikėtina, žmogus turės daugiau lėtinių ligų, dažniau sirgs ir jo gyvenimo trukmė, turbūt, bus trumpesnė“, – pasakojo gydytojas.
Jis akcentavo, kad tyrėjams svarbi buvo ir emocinė dalyvių savijauta. Apklausos metodu buvo įvertinta badaujančių moterų psichologinė būklė.
Pagerėja atsparumas insulinui
V.Giedrimas patikino, kad žmogaus organizmas į badavimą reaguoja pozityviai. „Tai reiškia, kad sumažėja gliukozės kiekis kraujyje. Dažnai, net jeigu jis būna per didelis, grįžta į pradinę normą.
Bet svarbiausia mums buvo kasos gaminamas hormonas insulinas. Jo padidėjimas sukelia atsparumą insulinui, sukelia riebalų kaupimą ir viso organizmo uždegimą. Kitaip tariant, badaujant insulinas krinta žemyn ir mes mažiname viso organizmo uždegimą.
Insulinas statistiškai reikšmingai sumažėjo po 5 dienų badavimo ir tai yra labai geras rezultatas. Beje, kurio mes ir tikėjomės“, – sakė V.Giedrimas.
Jis pabrėžė, kad po badavimo pagerėjo organizmo jautrumas insulinui.
Bet ar toks šokas iš tikrųjų naudingas žmogaus kūnui? V.Giedrimas paaiškino, kad badavimo laikotarpiu moterims buvo matuojamas gliukozės kiekis kraujyje. Pasak jo, fizinis aktyvumas – geras būdas šiek tiek padidinti gliukozės koncentraciją.
„Pasivaikščiojimas arba rytinė mankšta pakelia gliukozę į viršų“, – sakė V.Giedrimas.
Badavimas nėra „aš guliu lovoje ir nieko neveikiu“
Kas dar darosi su kūnu, kai žmogus negauna maisto? Gydytojas paaiškino, kad badaujančioms moterims buvo duota elektrolitų, nors įprastai jų rezervas yra pakankamas bent 5 dienoms.
„Matome, ar badaujant skyla riebalai. Iš ko mes suprantame? Organizmas pradeda gaminti labai svarbias molekules – ketoninius kūnus. Badavimo metu jų kiekis auga ir tai rodo, kad skyla riebalinis audinys, iš jo susidaro ketonai.
Ketonai yra geras, ekologiškas kuras mūsų ląstelėms, kuris visiškai pakeičia gliukozę. Jos nėra, bet yra ketonai ir ląstelė puikiai maitinasi, mažina oksidacinį stresą, gerėja mitochondrijų būsena“, – pasakojo V.Giedrimas.
Jis aiškino, kad būtent mitochondrijos gamina energiją ląstelėje, o fizinis aktyvumas gali padidinti mitochondrijų skaičių. Badaujančios tyrimo dalyvės nesėdėjo vietoje, rytais nueidavo 5–7 kilometrus, mankštinosi.
„Aš norėjau, kad klausytojai suprastų: badavimas nėra „aš guliu lovoje ir nieko neveikiu“. Tai yra bloga praktika, reikia judėti. Žinoma, tas krūvis turi būti gerokai mažesnis“, – pabrėžė V.Giedrimas.
Gydytojas tęsė, kad badaujant įsijungia autofagija. Tai yra procesas, kuris išvalo ne tik pačią ląstelę, bet ir mitochondriją.
„Jeigu turime krosnį ir metame į ją daug malkų, su laiku susikaupia daug pelenų. Jeigu neišvalome, krosnis negali funkcionuoti“, – mitochondriją su krosnimi palygino V.Giedrimas.
Negalima badauti be priežiūros
O kaip dėl cholesterolio? Gydytojas sakė, kad lipidų pokytis įvyksta ne iš karto po badavimo. Pakartotiniai tyrimai turėtų būti atliekami po 5–6 mėnesių ar net vėliau.
V.Giedrimas įspėjo, kad badavimas tinka ne visiems. Ir į šį tyrimą moterys buvo atrenkamos, dalis panorusių dalyvauti išgirdo, kad joms badauti negalima.
„Noriu pabrėžti, kad be pasiruošimo, be kraujo tyrimų, be pokalbio su gydytoju ar specialistu, nerekomenduoju niekam to daryti vieniems, nes tai yra ir savotiškas iššūkis“, – sakė V.Giedrimas.
Ilgesnį laiką badauti gydytojai nepataria žmonėms, kurių kūno masės indeksas (KMI) mažesnis nei 18,5. Taip pat jeigu yra širdies, inkstų, kepenų nepakankamumas, širdies ritmo sutrikimai, žemas feritinas, žmogus serga onkologine liga.
Nemažai žmonių laikosi protarpinio badavimo: valgo vėlyvus pusryčius ir paskutinį dienos maistą suvartoja iki 18 val. Taip susidaro 16 valandų nevalgymo langas.
Pasak V.Giedrimo, tai organizmui naudinga strategija, kuri šiek tiek sumažina insulino kiekį, padeda numesti svorio, trumpam įjungia autofagiją.
Tačiau norint rimtesnio organizmo atsakymo, jo teigimu, reikia kelių dienų badavimų. Gydytojas pridūrė, kad ir pacientai skundžiasi, jog protarpinis davė efektą, bet mažą.
Geriausias „užkandis“ – vanduo
V.Giedrimas davė ir keletą bendrų mitybos patarimų, kad žmogus gerai jaustųsi ir būtų energingas.
„Pirmas patarimas – valgyti 2 arba 3 kartus per dieną. Neužkandžiauti! Tai yra labai svarbi sąlyga. Jeigu pavalgome pusryčius, paskui seka pietūs, o vėliau tik vakarienė. Tarp pusryčių ir pietų nėra užkandžiavimo.
Jeigu geriate kavą arba arbatą, neturėtų būti cukraus, pieno. Šalia neturėtų būti bandelės, sausainuko ar šokolado. Tai jau yra užkandžiavimas, kurio metu į viršų kyla gliukozė ir mes didiname insulino atsparumą.
Dar labai vartoti pakankamai vandens. Žmonės dažnai užkandžiauja tik dėl to, kad galbūt jie norėtų atsigerti. Mano patarimas yra: „užkandžiaukite“ vandeniu“, – sakė V.Giedrimas.
O kiek vandens reikia žmogui. Pašnekovas pasiūlė paprastą formulę: savo svorį (kg) padauginti iš 0,037. Pavyzdžiui, jei žmogus sveria 70 kg, jam per dieną reikėtų išgerti 2,59 litro vandens.
Gydytojas taip pat išgyrė antiuždegiminę Viduržemio jūros dietą: daug žalių daržovių, žuvies, salotoms naudojamas alyvuogių aliejus, o ne majonezas.