Vartotojai dažnai net nesusimąsto, kokie sprendimai priimami, kad jie galėtų naudotis tyriausia ir švariausia Lietuvos gamtos dovana – iš žemės gelmių trykštančiu natūraliu mineraliniu vandeniu.
Kuo ypatingi šie buteliai, kuriuos jau išbandė ir Lietuvos vartotojai? Kuo natūralus mineralinis vanduo skiriasi nuo vandens iš čiaupo? Kokie teršalai kelia didžiausią pavojų ir kodėl turime saugoti vandens išteklius naudodami mažiau chemijos buityje, atsakingai elgdamiesi gamtoje?
Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – pokalbyje su įmonės „Birštono mineraliniai vandenys“ vadove A.Miliūte.
„Brangiausias mūsų šalies auksas – tyras, švarus, natūralus mineralinis vanduo. „Akvilės“ šaltinis trykšta žmogaus veiklos nepaliestame regione Dzūkijos nacionaliniame parke, jo vanduo yra natūraliai šarminis, švarus ir turi daug mineralų.
Vartotojams tiekdami vandenį iš tokio unikalaus šaltinio pakuotei kėlėme du reikalavimus – ji turi išsaugoti vandens grynumą, švarumą ir užtikrinti jo saugumą vartojant“, – apie užduotis, kurias išsikėlė kuriant naują vandens pakuotę, pasakojo A.Miliūtė.
Daugybė vartotojų nerimauja, ar plastikas yra saugi pakuotė, ar dėl jo nenukenčia vandens kokybė, ar į vandenį nepatenka mikroplastiko, ar jame nėra vadinamųjų amžinųjų chemikalų (PFAS).
A.Miliūtė jau daug metų domisi plastiku, jo vartojimo saugumu, mikroplastiko vandenyje problemomis. Šimtametes tradicijas turinčios mineralinį vandenį pilstančios įmonės vadovė nuolat stebi naujausią mokslinę informaciją, tyrimų rezultatus.
Pirmiausia ji pabrėžia – natūralus mineralinis vanduo, kurį įmonė išgauna Dzūkijos nacionaliniame parke ar Nemuno kilpų regioniniame parke, negali būti vežamas kitaip kaip tik buteliuose – plastikiniuose arba stikliniuose.
Antra – tiek „Birštono mineralinių vandenų“ pilstoma „Akvilė“, tiek „Vytautas“ ar „Birutė“ yra gerai ištirti ir sertifikuoti kaip vandenys, kuriuose nėra vadinamųjų amžinųjų chemikalų.
Jau kelis dešimtmečius PFAS kelia mokslininkams surūpinimą, mat tai yra itin patvarios, sunkiai skaidomos, todėl natūraliai nesuyrančios gamtoje medžiagos, kurios kaupiasi gyvuose organizmuose. Šios ilgai išliekančios cheminės medžiagos kelia daug grėsmių sveikatai, įskaitant tam tikrų vėžio rūšių riziką, kepenų, inkstų, žarnyno ligas, jos trikdo reprodukciją, paveikia vaikų vystymąsi, kelia kitokių sveikatos problemų.
Bėda ta, kad vadinamųjų amžinųjų chemikalų randama ne tik vandens telkiniuose, bet net geriamajame vandenyje iš čiaupo. Pavyzdžiui, nustatyta, kad Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Danijoje daugumoje stipriai apgyvendintų teritorijų geriamasis vanduo yra itin užterštas šiomis medžiagomis, panašių atvejų nustatyta ir kitur.
Jokie filtrai nepašalina šių plika akimi nematomų teršalų iš dirvožemio ar vandens.
„Yra tik vienas būdas pašalinti PFAS iš vandens – tai atvirkštinės osmozės sistema, tačiau ji labai brangi. Kita medalio pusė – ši sistema iš vandens pašalina ne tiktai teršalus, bet ir naudingąsias medžiagas, pavyzdžiui, mineralus“, – dėmesį atkreipė A.Miliūtė.
Galbūt Lietuvoje ši problema dar nėra tokia didelė kaip Prancūzijoje, Danijoje ar kitose šalyse, kur tyrimai parodė, kad PFAS, pesticidų randama vandenyje ir jų tik daugėja. Vienose šalyse tai nulemia intensyvi žemdirbystė, kitose – dideli miestai, Prancūzijoje teršalų daugėja dėl didelės žmonių koncentracijos ir didelio kiekio nuotekų.
„Miestuose tiek žmonės, tiek pramonė naudoja daug chemikalų, kurie vėliau patenka į nuotekas. Dėl to visiems vertėtų suprasti, kad buityje reikėtų naudoti mažiau cheminių priemonių, nes to, ką nuleisime į nuotekas, nebeišvalysime. Mes patys užteršiame vandenį, o vėliau tenka iš to šulinio gerti“, – pabrėžė vandens žinovė.
Pasak jos, Lietuvoje atlikta mažai tyrimų ir kol kas jie neparodė, kad geriamajame vandenyje iš čiaupo būtų amžinųjų chemikalų.
Problema ta, kad dar didelė Lietuvos gyventojų dalis naudoja vandenį iš savo asmeninio ar gyvenvietės gręžinio.
Jie patiria didesnį pavojų su vandeniu gauti nepageidaujamų medžiagų, nes tokie gręžiniai paprastai neturi apsaugos zonų ir šalia jų gali būti vykdoma įvairi pramonės ar žemdirbystės veikla.
Kita bėda – labai dažnai šalia gręžinio yra ir nuotekų sistema. Su buitinėmis nuotekomis amžinųjų chemikalų gali patekti į dirvožemį ir prasiskverbti į vandenį.
Vakarų mokslininkų patirtis rodo, kad nuotekose dažniausiai ir randama amžinųjų chemikalų arba vaistų – ibumetino, kontraceptikų, kitų hormoninių preparatų – pėdsakų.
Kaip amžinųjų chemikalų, arba PFAS, atsiranda nuotekose?
Šios ilgai nesuyrančios sintetinės medžiagos pasišalina iš sintetinių rūbų juos skalbiant, iš buitinės chemijos, įvairių valiklių, indaplovių tablečių ar skalbiklių, nuo teflono indų, vienkartinių maisto pakuočių ir pan.
„Štai todėl dar svarbiau yra suprasti, kad natūralus mineralinis vanduo yra vertybė ne tik dėl jame esančių mums reikalingų mineralų ar tam tikrų naudingųjų dujų. Vis dažniau yra kalbama, kad natūraliame mineraliniame vandenyje gyvena tam tikros bakterijos, kurios teigiamai veikia žarnyną. Nes šis vanduo, skirtingai nei centralizuotai tiekiamas, nėra dezinfekuojamas, nėra valomas medžiagomis, kurios sunaikina bakterijas. Vanduo iš čiaupo atiteka ilgais vamzdynais, kuriuose būtina palaikyti švarą. Tačiau kartu tai sunaikina natūralias bakterijas. O geriant daug dezinfekuoto vandens dezinfekuojamas ir žarnynas.
Tuo metu natūralus mineralinis vanduo yra gyvas, nedezinfekuotas. O mūsų užduotis – išpilstyti šį vandenį saugiai, kad jis pasiektų vartotojus nepakitęs, toks pats, koks susiformavo giliai po žeme, ir neturėtų mikroplastiko“, – pasakojo „Birštono mineralinių vandenų“ vadovė.
Tokių tikslų vedama įmonė labai daug investavo į naująją vandens pakuotę.
Siekiant vandenyje išvengti mikroplastiko, galinčio patekti iš plastikinės taros, buvo priimti du labai svarbūs sprendimai.
„Akvilės“ buteliuką nuo pat pradžių sukūrėme tokį, kad jis nesiglamžytų, kol žmogus iš jo geria vandenį ar nešasi rankoje. Ir, beje, tuo labai nustebinome amerikiečius, kurie iki tol matė visai kitokius vandens buteliukus“, – reakciją prisiminė A.Miliūtė.
Kodėl svarbu, kad buteliukai nesiglamžytų? Kai buteliukas yra toks plonytis ir trapus, kad žmogaus rankose lengvai susiglamžo, jo sienelėse atsiranda labai mažyčių įtrūkių. Per juos mikroplastiko dalelių ir patenka į vandenį.
„Todėl labai daug tyrėme ir investavome, kad sukurtume tokią butelių formą, kad jie nesiglamžytų nei transportuojant, nei ypač vartojant vandenį.
Nesvarbu, kokio dydžio buteliai – ar pusės litro, ar dviejų litrų talpos – visi jie sukurti taip, kad išlaikytų stabilią formą. Geriant iš butelio ar pilant į stiklinę buteliai nelinksta, nesiglamžo, todėl į vandenį nepatenka mikroplastiko“, – aiškino A.Miliūtė.
Antras labai svarbus dalykas yra kamštelių pokyčiai. Atrodytų, maža detalė, tačiau ji, pasirodo, gali daug ką pakeisti.
Po naujausių tyrimų, rodančių, kaip mikroplastikas iš butelių patenka į vandenį, paaiškėjo, kad daugiausia jo patenka iš kamštelio. Kodėl?
„Kamštelių tiekėjai labiausiai prisitaikė prie saldžių gaiviųjų gėrimų gamintojų.
Kad butelio kamštelis lengvai atsidarytų, naudojama speciali cheminė medžiaga, lengvinanti praslydimą. Jeigu šios medžiagos nebūtų, saldaus gėrimo kamštelis neatsidarytų, nes tai blokuoja tarpeliuose susicukravęs cukrus.
Mineraliniam vandeniui to nereikia, bet kadangi tiekėjai prisitaikė prie didžiųjų gamintojų ir tiekia tokius pat kamštelius tiek limonado, tiek vandens gamintojams, jie visur naudoja tą pačią cheminę medžiagą.
Jau kurį laiką mes šios medžiagos atsisakėme, nes dėl jos atidarant butelį mažytės plastiko dalelės migruoja ir pasilieka ant kakliuko.
Kuo daugiau kartų kamštelis atidaromas ir uždaromas, tuo daugiau mikrodalelių lieka ant kakliuko“, – paaiškino A.Miliūtė.
Tad nuo šiol galima darinėti butelius daug kartų ir likti ramiems, kad tai niekaip nepaveikia mikroplastiko migracijos. O vartotojams, kurie skundžiasi, kad dabar buteliai atsidaro kiek sunkiau, vandens žinovė siūlo pasinaudoti paprasta gudrybe: sukti ne kamštelį, o butelį – taip jie daug lengviau atsidaro.
Šiuo metu „Birštono mineraliniai vandenys“ siekia sertifikato, įrodančio, kad vandenyje nėra mikroplastiko.
„Sertifikavimo procesas jau pradėtas, bet mes jau dabar turime visus įrodymus, kad mikroplastiko nėra mūsų pilstomame natūraliame mineraliniame vandenyje, jo neatsiranda sandėliuojant, transportuojant ar vartojant. Todėl galiu drąsiai patikinti: visi mūsų produktai yra visiškai saugūs vartoti.
O kalbant apie pesticidus, PFAS, kitus teršalus, jau dabar mūsų vanduo sertifikuotas kaip jų neturintis. Tai itin aktualu visiems žmonėms, o ypač tokioms jautrioms visuomenės grupėms kaip kūdikiai, vaikai, nėščios moterys, sergantys asmenys, kuriems labai svarbu rinktis vandenį be teršalų ar kitų cheminių medžiagų“, – pabrėžė A.Miliūtė.
Lietuvos požeminis vanduo, lyginant su kitomis šalimis, dar yra kokybiškas. Tačiau dėl nedidelės tyrimų apimties nežinant realios padėties ir vertinant visas rizikas tiesiog gali būti nesaugu vartoti vandenį iš čiaupo, ypač iš gręžinių.
„Mes labai tvirtai galime pasakyti tik apie vandenį, kurį pilstome patys. Už kitą vandenį atsakyti negalime, tačiau žmonės turi žinoti apie riziką“, – kalbėjo įmonės vadovė.
Lietuva, pasak A.Miliūtės, gali didžiuotis nuostabiais tyro vandens ištekliais, kuriuos reikia saugoti. O „Birštono mineralinių vandenų“ įmonė labai gerai supranta, kaip svarbu saugoti savo gręžinius nuo taršos.
„Akvilės“ švarumo ir natūralumo garantas yra tai, kad šis vanduo išgaunamas Dzūkijoje, smėlingame krašte, kuris niekada nebuvo parankus žemdirbystei. Čia niekas niekada netręšė laukų ir jų neapdorojo chemikalais. Be to, šaltinis yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje – tai taip pat nuo išorinio poveikio stipriai saugantis veiksnys.
Įdomus dalykas tas, kad įmonei vandens tyrimus atliekanti viena Vokietijos laboratorija pagal izotopų analizę nustatė, jog „Akvilės“ šaltinio vanduo susiformuoja per 70 metų, kitaip tariant, mes dabar geriame vandenį, kuris susiformavo prieš septynis dešimtmečius.
„Tai reiškia, kad nuo dabar, kai niekas neteršia vandens šaltinio, artimiausius 70 metų esame tikri, jog vanduo išliks toks pat tyras.
Tačiau turime rūpintis ne tik tuo, kas vyksta šiuo metu, bet ir kas vyks po dešimties, dvidešimties ir daugiau metų, kad išsaugotume šaltinius ateities kartoms. Tam yra kuriamos apsaugos zonos, kad neatsirastų objektų, kurie pradėtų teršti vandenį“, – atkreipė dėmesį A.Miliūtė.
O legendiniai „Birutė“ ir „Vytautas“ išgaunami Birštone, kurorte, kuriame apskritai negali būti jokios pramoninės veiklos.
Be to, nuo išorinės pramoninės taršos šaltinius saugo ir Nemuno kilpų regioninis parkas.
„Turime didžiausią vertybę, kuria nevaržomai galime naudotis visi, – tai natūralus mineralinis vanduo. O išpilstytas į saugius butelius jis vartotojus pasiekia lygiai toks pat tyras ir švarus, koks teliūskuoja giliai po žeme“, – patikino „Birštono mineralinių vandenų“ vadovė A.Miliūtė.