Klinikos jas reklamuoja kaip greitą būdą sustiprinti imunitetą, pagerinti savijautą ar „detoksikuoti“ organizmą. Tačiau mokslinėje literatūroje vis daugiau pabrėžiama, kad šios procedūros, ypač atliekamos be aiškių medicininių indikacijų, gali būti ne tik neveiksmingos, bet ir pavojingos.
Intraveninių vitaminų infuzijų kilmė
Intraveninės vitaminų infuzijos kilo apie 1950–1960 metus, iš medicininės praktikos, siekiant palaikyti pacientų mitybą, kai maistinės medžiagos negalėjo būti pasisavinamos per virškinamąjį traktą. XX a. viduryje, išplėtojus parenterinio maitinimo principus, kai tapo įmanoma saugiai lašinti gliukozę, riebalus, elektrolitus, vitaminai tapo standartine šių tirpalų sudedamąja dalimi.
Vėliau atsirado atskiri infuziniai mišiniai, skirti tam tikrų deficitų korekcijai ar papildymui. XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV gydytojas John Myers pradėjo naudoti mišrius vitaminų ir mineralų kokteilius (vadinamąjį Myers kokteilį) pacientams su nuovargiu, migrena ir kitomis būklėmis.
Iš šios klinikinės praktikos, kuriai tebetrūksta svarių mokslo įrodymų, ilgainiui išsivystė dabartinė „sveikatinimosi“ kryptis, kuri šiandien dažnai taikoma ir už ligoninės ribų, tačiau ne visada pagrįsta medicininiu poreikiu.
Injekcijų tipai – daugiau nei vaistai nuo ligų
„Injekcijų populiarumą lemia tai, kad jų poveikis dažnai pajuntamas greitai. Žmonės nori rezultatų čia ir dabar“, – pasakoja Inovatyvios medicinos centro direktorė dr. Tatjana Ivaškienė.
Neramina, jog vis dažniau jos naudojamos ne dėl ligos, bet tiesiog pasistiprinti. Injekcija – tai invazinė medicininė procedūra, kurios metu pažeidžiamas odos vientisumas.
„Nereikia pamiršti, kad net nesudėtingai atrodančios procedūros turi būti atliekamos kvalifikuoto specialisto – ne grožio salone, o gydytojo kabinete“, – pabrėžia dr. Tatjana Ivaškienė.
Injekcijos metu gali būti perveriama vena, pažeidžiant venos sienelę, ar pataikyta į ekstravaskulinį audinį (paraveninė injekcija), dėl ko gali kilti įvairaus sunkumo komplikacijos nuo hematomos, uždegiminės reakcijos, audinių nekrozės ar net sepsio. Dėl to, procedūros turi būti atliekamos gydytojo kabinete. Prieš pasiryžtant bet kokiai injekcijai, vertėtų atlikti atitinkamus laboratorinius tyrimus ir įsitikinti, ar tikrai organizmui trūksta tų medžiagų, o ne spręsti pačiam.
Be to, būtina įsitikinti, ar tinkama specialisto kvalifikacija ir ar turi licenciją atlikti procedūras. Svarbu, kad leidžiamas preparatas būtų registruotas Europos Sąjungos ar Lietuvoje. Be to, reikėtų nepamiršti, kad renkantis injekcijas, kaina neretai gali būti svarbus rodiklis.
Vitaminai į kraują – ar išties būtina?
Vitaminų injekcijos tapo madingos tarp sportuojančių, verslininkų ar net žinomų nuomonės formuotojų, kurie teigia, kad jaučiasi energingesni intraveninės vitaminų infuzijos procedūros (liaudiškai tariant, po vitaminų lašelinių). Socialiniuose tinkluose neretai galime pamatyti reklamas ir „nuoširdžias“ rekomendacijas rūpintis savo sveikata ir pasinaudoti galimybe susilašinti vitaminus, taip pastiprinant savo organizmą.
Dr. Tatjana Ivaškienė teigia, kad vitaminų injekcijos be objektyvaus poreikio – tai panašu į antibiotikų gėrimą be infekcijos. Galima pakenkti daugiau nei padėti. Be to, prioritetą reikia skirti visavertei mitybai ir darbo poilsio balansui, o ne kompensuoti trūkumą organizmui ne pačiu priimtiniausiu būdu – pažeidžiant jo vientisumą. Tokias injekcijas reikia rinktis labai atsargiai, nes vitaminų perdozavimas gali sukelti rimtų šalutinių reiškinių.
Dr. T. Ivaškienė apžvelgia kai kurias mokslinėje literatūroje aptariamas komplikacijas.
Vitaminas C – nuo antioksidanto iki oksalatų kristalų
Intraveninės didelių dozių vitamino C infuzijos dažnai pristatomos kaip „imunitetą stiprinanti terapija“. Tačiau mokslas fiksuoja priešingą pusę. Didelės (>10 g) dozės gali sukelti oksalato nefropatiją – būklę, kai inkstuose nusėda kalcio oksalato kristalai, užkemšantys kanalėlius ir sukeliantys ūminį inkstų nepakankamumą.
Tokie atvejai aprašyti net ir anksčiau sveikiems asmenims. Kitas pavojus – hemolizė pacientams, turintiems gliukozės-6-fosfato dehidrogenazės (G6PD) trūkumą. Šiuo atveju vitamino C injekcija gali sukelti raudonųjų kraujo kūnelių irimą, gelta ir net ūminį šoką.
B grupės vitaminai – naudingi, bet ne visada saugūs?
Vitaminai B1 (tiaminas) ir B12 (kobalaminas) dažnai leidžiami į raumenis arba veną pacientams, turintiems nuovargio ar nervų sistemos sutrikimų. Tačiau net ir šie preparatai gali sukelti sunkias alergines reakcijas.
Medicininėje literatūroje aprašyti anafilaksijos atvejai, kai po tiamino ar kobalamino injekcijos pacientui ištiko širdies sustojimas. Retesnė, bet reali komplikacija – kobalto alergija. Kadangi vitaminas B12 yra kobalto junginys, kai kuriems jautriems asmenims jis gali sukelti sistemines alergines reakcijas, pasireiškiančias odos bėrimais ar dusuliu.
Geležies preparatai – būtini, bet tik su priežiūra!
Geležies stoka yra viena dažniausių anemijos priežasčių, todėl intraveninė geležies terapija turi aiškią medicininę indikaciją. Tačiau ir ši terapija nėra be rizikos.
Apžvalginiai straipsniai rodo, kad net modernūs geležies kompleksai gali sukelti sunkių padidėjusio jautrumo reakcijų – nuo lengvo spaudimo krūtinėje iki anafilaksijos. Nors tai reta (apie 1 atvejis iš 250 000 infuzijų), pasekmės gali būti mirtinos. Todėl geležies infuzijos turi būti atliekamos medicinos įstaigoje, kur yra pasirengta skubiai reaguoti.
Mikroelementai: magnis ir kalcis
Dar du dažni „lašelinėse“ komponentai – magnis ir kalcis. Abu šie elektrolitai svarbūs fiziologiniams procesams, tačiau intraveninė jų forma reikalauja ypatingos atsargos. Magnio sulfatas gali sukelti hipotenziją, kvėpavimo slopinimą ar širdies sustojimą, ypač pacientams, turintiems inkstų nepakankamumą.
Tuo tarpu kalcio chlorido ar gliukonato ekstravazacija – kai tirpalas patenka ne į veną, o į aplinkinius audinius – gali sukelti audinių nekrozę, kalcifikaciją ar net kompartamento sindromą, kartais baigiančius amputacija.
Ką sako ekspertai
Medicinos literatūra vieningai pabrėžia, kad tokios infuzijos turi būti atliekamos tik esant aiškioms indikacijoms – pavyzdžiui, kai laboratoriniai tyrimai patvirtina trūkumą ar kai peroralinis gydymas neefektyvus. Profilaktinės ar kosmetinės „vitaminų lašelinės“ neturi stipraus mokslinio pagrindo, o jų nauda sveikiems žmonėms nėra įrodyta klinikiniais tyrimais.
Priešingai – rizikos, nors retos, gali būti sunkios. Natūrali medžiaga savaime neužtikrina saugumo, – perspėja mokslininkė Urtė Prentice. Intraveninis jos vartojimas prilygsta farmakologiniam poveikiui ir reikalauja tokios pat atsakomybės kaip vaistų skyrimas.
Personalizavimo svarba
Intraveninės vitaminų infuzijos turi būti personalizuotos ir pagrįstos objektyviais duomenimis, nes leidžiant medžiagas tiesiai į kraują apeinamas natūralus reguliacijos barjeras virškinamajame trakte. Dėl to net nedidelė klaida dozėje ar netinkamai parinktas komponentas gali kelti šalutinio poveikio ar toksinio poveikio riziką, teigia Inovatyvios Medicinos Centro Personalizuotos Medicinos skyriaus mokslininkė Urtė Prentice.
Tinkamas gydymas reikalauja išankstinio paciento įvertinimo – klinikos, laboratorinių rodiklių, gretutinių ligų ir mitybos būklės analizės – paantrina Inovatyvios medicinos centro mokslininkė Greta Kasputė. Tik taip galima saugiai parinkti konkrečiam pacientui reikalingus vitaminus, mikroelementus ir jų koncentracijas, vadovaujantis įrodymais grįstomis klinikinės praktikos gairėmis. Priešingu atveju infuzijos tampa ne gydymu, o mados tendencija, neturinčia aiškaus naudos–rizikos pagrindo.