Prieš 25-erius metus susirgau cukriniu diabetu ir, pagal logiką, mirtis buvo čia pat. Bet žmonos Birutės dėka, jos užsispyrimu, radome būdų, kaip prisijaukinti ligą. Tapau Druskininkų diabeto klubo „Atgaja“ nariu. Jo pirmininkės Jelenos Šimonienės dėka išsamiai susipažinau su atitinkama literatūra, geriausiais sveikos gyvensenos pavyzdžiais, savarankiškai pradėjau bėgioti.
Bėgimą propagavo labai retas diabetikas. Tai buvo pati sunkiausia sveikos gyvensenos dalis. Bėgiojau 23 metus – šešis kartus per savaitę, po 5 kilometrus kasryt.
Iki tol buvau storas ir pilvotas, dusulio kamuojamas niūrus tipas. Sunkiausia buvo pradėti bėgioti, nes pradžioje vos atpėdindavau kelioliką metrų. Vėliau numečiau 20 kilogramų svorio ir tapau lieknu dėdule. Be to, daug vaikščioju bei važinėju dviračiu, su žmona Birute mėgstame grybauti.
Be knygų skaitymo irgi nematau kasdienybės. Metus gerti ir rūkyti, iš pensijos dar lieka pinigų nusipirkti knygų.
Niekada nemaniau, kad gyvenime galima nerūkyti ir negerti, o už tai esu dėkingas tik diabetui. Noriu pridurti, kad matydamas, jog iš mūsų aplinkos labai sunkiai išgujamos visos tos ydos, vos sulaukę savo vienturtės dukros Emilės pilnametystės, išsiuntėme ją į Ameriką užbaigti vidurinę mokyklą, o vėliau sugebėjome padėti ir studijuojant universitete.
O ji ten ir šeimą sukūrė su lietuvių emigrantų palikuonimi Sauliumi. Gimė jiems dukra Samanta ir du sūnūs – Ginas ir Austinas. Dabar visi trys universitetų studentai, du jau baigia mokslus, jauniausioji tik pradėjo. Mudu su žmona reguliariai lankėme savo jaunuosius, žmona padėjo auginti anūkus, o aš padėdavau kitaip.
Lankėmės gana dažnai, žmona buvo apie 20 kartų, aš – dešimt. Labiausiai įsiminė, bėgiojimas su dukra Niujorko centriniame parke. Dukra mus apvedžiojo po Klivlendo, Čikagos, Niujorko meno galerijas, koncertų sales, viešėdama gimtinėje, nuolat nuperka mums knygų.
Mano anūkai manęs apsvaigusio nematė. Galiu didžiuotis, kad Amerikoje bėgiodavau pagal grafiką ir anūkus užkrėčiau meile sportui – visi trys aktyviai sportuoja.
Galiu padėkoti savo diabetui, nes galiu tik džiaugtis tokiu savo pavyzdžiu. Beje, anūkai su savo tėvais dažnai lankosi Druskininkuose ir turi čia draugų, o Samanta net įsimylėjo druskininkietį. Tokia trumpa mūsų šeimos istorija, kurioje labai teigiama rolė tenka diabetui.
Beje, 2018 m. leidykla „Obuolys“ išleido mano knygą „Diabetas mano draugas“, kuri buvo ir Vilniaus knygų mugėje, yra Druskininkų bibliotekoje.