Vanduo iš čiaupo ar iš butelio: kurį verta rinktis ir kodėl?

Šiuolaikiniai karai dažniausiai įsiplieskia dėl naftos, tačiau jau netolimoje ateityje jie gali kilti dėl kito žemės gelmių ištekliaus – gėlo vandens. Mums, gyvenantiems krašte, šiuo turtu dosniai apdovanotame gamtos, sunku suvokti, kad daugybė pasaulio šalių neturi gėlo vandens, jau nekalbant apie natūralaus mineralinio vandens šaltinius.

Kam pirkti vandenį, supilstytą į butelius, kai į kiekvieną butą vanduo ir taip atiteka vamzdynais? Kodėl verta žinoti kasdien vartojamo vandens kilmę? Kodėl reikia gabenti lietuvišką natūralų mineralinį vandenį į kitus pasaulio kraštus?

Tokių klausimų dažnai sulaukia Aistė Miliūtė, „Akvilės“ prekės ženklo įkūrėja, įmonės „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko“ rinkodaros vadovė.

„Šio verslo magija yra ta, kad mokome žmones suprasti, kokia neįkainojama vertybė yra tyras natūralus mineralinis vanduo. Nes daugelis labiau linkę pasirūpinti tinkamais degalais automobiliui, bet ne tuo, ką pila į save“, – pažymėjo ji.

Visas vanduo atrodo vienodai – ar tai būtų natūralus mineralinis, ar vanduo iš čiaupo, ar išvalytas vandenyno vanduo. Prieš save pasistatę keletą stiklinių skirtingo vandens nepamatysime jokio skirtumo.

Tačiau jų vertė organizmui labai skiriasi.

Apie tai – pokalbis su A.Miliūte.

– 500 metų pr. Kr. senovės Graikijoje buvo pastebėtos vandens gydomosios savybės – žmonės pamatė, kad atsigėrę tam tikro vandens, jame nusiprausę ar pamirkę kojas jaučiasi geriau – pagerėja savijauta, odos būklė. Vėliau senovės Romoje atsirado pirčių kultūra.

Galimybių ištirti vandenį, žinoma, nebuvo, žmonės dar nežinojo, kad jo nauda susijusi su mineralais.

XIV amžiuje jau atsirado SPA kultūra – specialiai įrengtos mineralinio vandens vonios.

XVIII amžiaus pradžioje Vokietijos Heseno žemėje, Nyderzelterse, mineralinis vanduo pirmą kartą buvo išpilstytas į molinius butelius, kad šį gamtos turtą būtų galima gabenti toliau. Iš pradžių jis buvo prieinamas tik išrinktiesiems.

1911 metais Vokietijoje atsirado mineralinio vandens reglamentas, buvo apibrėžta, kas tai yra, koks vanduo laikomas mineraliniu, kuo naudingi pavieniai mineralai ir panašiai.

Galime tik didžiuotis, kad Lietuva tapo viena pirmųjų šalių, kur buvo pradėtas pilstyti mineralinis vanduo, – 1924 metais Birštone į stiklinius butelius pradėtas pilstyti „Vytauto“ ir „Birutės“ šaltinių vanduo.

Tokia buvo verslo pradžia. Dabar „Birštono mineralinių vandenų“ produkcija pasiekia pirkėjus ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų.

„Birštono mineraliniai vandenys“ lietuvišką mineralinį vandenį jau eksportuoja į Japoniją, tam ruošiama dirva ir Jungtinių Valstijų rinkoje.

– Įdomu tai, kad tuose pasaulio kraštuose, kur yra daugiausia naftos, nėra gėlo vandens. Ir atvirkščiai – kur nėra naftos, ten po žeme tyvuliuoja mineralinio vandens klodai. Lietuva neturi naftos, bet turi kitą nuostabų gamtinį šaltinį – mineralinį vandenį.

Vandens apskritai pasaulyje yra labai daug – 1,4 milijardo kubinių kilometrų. Tačiau gėlo vandens yra tiktai 36 milijonai kubinių kilometrų, tai sudaro 2,6 proc. viso vandens kiekio.

Kiek iš šio kiekio sudaro mineralinis vanduo, net nėra tyrimų. Arba kiek yra žmogaus veiklos užterštų gėlo vandens išteklių, kurių neįmanoma išvalyti.

Pavyzdžiui, nors JAV ir yra natūralaus vandens šaltinių, šioje šalyje nėra taip griežtai saugomų teritorijų su miškais ir natūralaus vandens ištekliais kaip Europoje.

Per daug metų buvo užteršta daugybė požeminių vandens išteklių, upių, ežerų. O kai vanduo užteršiamas sunkiaisiais metalais, švinu, arsenu, jis tampa iš viso negeriamas.

Yra šalių, kurios iš viso neturi gėlo vandens. Viduriniuose Rytuose, Azijoje, JAV ir kitur naudojamos vandens gėlinimo technologijos, kurios biologiniais, cheminiais, fizikiniais metodais padeda išvalyti vandenynų vandenį.

Tačiau tai nėra visavertis vanduo – iš jo išvalomos ne tik nereikalingos medžiagos, bet ir mineralai.

Geriant tokį vandenį ilgainiui iš organizmo išplaunama daug mineralų.

Kita vertus, labai sunku gerti tokį „tuščią“ ir dezinfekuotą vandenį, jo tiesiog nesinori.

Todėl šalyse, neturinčiose gėlo vandens šaltinių, atsiranda vis didesnis poreikis gerti skanų, o kartu ir naudingą vandenį, kuriame būtų mineralų.

– Tiek nafta, tiek vanduo išgaunami panašiais būdais, šaltinių žvalgyba taip pat vyksta vienodai.

Tačiau skirtumas tas, kad vandens šaltiniai atsinaujina, o naftos – ne. Naftos šaltinį ištuštinus, reikia ieškoti kitų.

Pavyzdžiui, „Akvilės“, „Vytauto“ ar „Birutės“ šaltiniai atsinaujina kas 70 metų. Tai reiškia, kad jeigu šaltinis bus užterštas, iš jo nebus galima gerti beveik 100 metų.

Todėl labai svarbi kiekvieno šaltinio apsauga. Europoje tai nuo seno suprantama ir imamasi veiksmų, kad šaltiniai būtų apsaugoti nuo ūkinės veiklos.

Kodėl taip ilgai užtrunka, kol mineralinis vanduo atsinaujina? Nes jame turi ištirpti mineralai iš uolienų, kurias jis skalauja giliai po žeme. Natūralus mineralinis vanduo išgaunamas iš vieno gerai ištirto šaltinio, jame esančių mineralų sudėtis yra stabili, jo šarmų ir rūgščių pusiausvyra (pH) visada vienoda.

Ir nors jis atrodo lygiai taip pat kaip vanduo, kuris patogiai atiteka į kiekvienus namus vamzdynais, gamta užtrunka 70 metų, kad giliai po žeme sukurtų tuos turtus. Čia ir yra jo vertybė.

– Jo kilmė kardinaliai skiriasi nuo mineralinio vandens. Vamzdynais atitekantis vanduo niekada nebūna iš vieno šaltinio, todėl jo sudėtis nėra stabili.

Lietuvoje naudojamas vanduo, paimtas iš požeminių bei antžeminių šaltinių, gali būti ir gėlintas. Kad būtų išlaikytas geriamojo vandens standartas, jis filtruojamas, apdorojamas, dezinfekuojamas.

Tačiau plika akimi nepamatysi, kiek jame mineralų, kokia šarmų ir rūgščių pusiausvyra, kiek jame nitratų, nitritų. Ir šie rodikliai nuolat kinta.

Vandens iš čiaupo pH dažniausiai yra 7, tai yra geras rodiklis, rodantis, kad vanduo išgaunamas iš požeminių šaltinių.

Bet labai dažnai jo pH gali būti ir 6 – vanduo būna labai minkštas, nes jame nelieka mineralų. Toks vanduo dažniausiai pasitaiko pajūryje, ypač Neringoje, kur nėra požeminių vandens šaltinių.

Kai vanduo imamas iš antžeminių šaltinių, jam reikia didesnio apdorojimo.

– Nes jeigu žinome vandens kilmę, mes žinome, ką geriame.

Pavyzdžiui, natūralaus mineralinio vandens „Akvilė“ šaltinis yra gerai apsaugotas nuo išorinių veiksnių išteklius, jo vandens sudėtis yra stabili, nekintanti, jame nėra nitratų, nitritų, pH stabilus.

O štai gerdami vandenį iš čiaupo negalime būti tikri dėl jo sudėties.

Pavyzdžiui, Europoje geriamajame vandenyje leidžiamas nitratų kiekis – iki 50 mg litre vandens, tačiau ši norma yra apskaičiuota 60 kilogramų sveriančiam žmogui. O vandenį iš čiaupo juk vartoja visa šeima: ir tėvai, ir vaikai, ir seneliai.

Vaikas iki 10 metų gali gerti vandenį, kurio litre yra ne daugiau nei 10 miligramų nitratų, o kūdikiams skirtame vandenyje jų iš viso negali būti – šios medžiagos pavojingos jų gyvybei.

Nitratai stabdo kraujo gebėjimą pasisavinti deguonį ir kūdikis gali tiesiog uždusti. Didesniems vaikams ilgalaikis tokio vandens vartojimas gali paskatinti onkologinės ligos išsivystymą.

Vaikų ir kūdikių mitybai būtina naudoti tiktai vandenį, kuris ištirtas dėl nitratų ir nitritų, nes šių medžiagų nei užuosi, nei kitaip pajausi.

Todėl vartojant vandenį iš čiaupo reikėtų pasidomėti, kokius nitratų ir nitritų kiekius deklaruoja vandens tiekėjas, kad būtu aišku, kiek tokio vandens galima išgerti.

Mes labai tvirtai galime pasakyti, kad „Akvilės“ vandens šaltinyje nėra šių medžiagų. Jo mineralinė sudėtis visada tokia pati, dėl to šis vanduo yra sertifikuotas kūdikių mitybai.

Tai reiškia, kad jis yra pačios aukščiausios kokybės vanduo.

Vanduo iš čiaupo niekada nebus sertifikuojamas kūdikių mitybai, nes yra kintančios sudėties dėl skirtingų šaltinių naudojimo.

– Apie tai dar mažai kalbama, todėl daugelis nustemba sužinoję, kad natūraliame mineraliniame vandenyje yra žarnynui naudingų bakterijų.

O vandenyje iš čiaupo jų nelieka. Nors vanduo yra gyvybės šaltinis, jis gali virsti ir mirties priežastimi, nes su juo į organizmą gali patekti ligų sukėlėjų. Kadangi vanduo saugomas vandenvietėse, iki namų teka ilgais vamzdynais, jis turi būti dezinfekuojamas. Dažniausiai paveikiamas chloru ar ozonuojamas.

Taip sunaikinamos ir gerosios vandenyje esančios bakterijos.

Natūralus mineralinis vanduo nėra dezinfekuojamas, ir tai yra didžiulė vertybė.

Šaltinyje giliai po žeme esančios bakterijos nesidaugina. Mūsų technologijos leidžia paimti vandenį tiesiai iš gręžinio ir išpilstyti sterilioje aplinkoje, jo neužkrečiant ir išsaugant natūralias bakterijas.

Gerdamas tokį vandenį žmogus ne tik papildo organizmą mineralais, bet ir žarnyną pamaitina naudingosiomis bakterijomis. Tai dar vienas „Akvilės“ vandens privalumas kūdikiams, kurių žarnyno mikroflora dar tik formuojasi.

O geriant dezinfekuotą vandenį, atitekantį vamzdynais, žarnynas netgi šiek tiek dezinfekuojamas, nes kai kada vandenyje būna likę cheminių dezinfekcinių medžiagų likučių. Dėl to visiems, turintiems žarnyno problemų, naudinga gerti natūralų mineralinį vandenį, tokį kaip „Akvilė“.

– Mokslininkai jas vadina mikrobiologiniu konkrečios vietovės požymiu. Kiek buvo ištirta, kiekvienas šaltinis pasižymi skirtingomis bakterijomis, būdingomis vietovei, kurioje išgautas vanduo. Todėl mokslininkai sako ir kitą dalyką: sveikiausia yra gerti vandenį būtent iš vietovės, kurioje gyveni, tuomet bakterijos lengviau prigyja žarnyne.

Įdomu tai, kad labiausiai tų bakterijų išsigando japonai, nes jie į rinką daugiausia įsileidžia tik dezinfekuotą natūralų mineralinį vandenį. Dėl to, kad mes jo nedezinfekuojame, kai kurie prekybos tinklai nepriėmė lietuviško vandens į savo lentynas. Mes veikiame pagal Europos Sąjungos teisę ir vertiname šias bakterijas kaip privalumą.

– Pati didžiausia investicija ir brangiausia technologija yra išpilstyti vandenį jo nedezinfekuojant. Nes pigiausia yra paimti jį, nugabenti, dezinfekuoti ir išpilstyti bet kaip.

Neseniai „Birštono mineraliniai vandenys“ įsigijo naują „Ultra Clean“ vandens išpilstymo technologiją, į kurią investavo beveik 6 milijonus eurų.

Ši išpilstymo linija leidžia išpilstyti vandenį be sąlyčio su oru, todėl vanduo pasiekia pirkėjus buteliuose lygiai toks pat, koks yra giliai po žeme.

Tačiau tuo investicijos nesibaigia. Kadangi vandens nedezinfekuojame, gamybos metu reikia kas valandą tirti vandenį, nors jau ir „Ultra Clean“ technologija pati savaime saugo nuo užterštumo.

Taip pat reikia prižiūrėti ir saugoti šaltinį. Tai ir mūsų įmonės tradicija, kuri tęsiama jau daugiau nei šimtą metų, kai buvo pirmą kartą išpilstytas „Vytauto“ vanduo.

Puikiai suprantame, kad turėdami tokius natūralaus mineralinio vandens šaltinius kaip „Vytautas“, „Birutė“, „Akvilė“ negalime jų sugadinti ir į tai nemažai investuojame.

– Taip, ypač tai svarbu vaikų susilaukusioms moterims. Joms labai svarbu, kokį vandenį duoti vaikams.

Daugėja ir vyresnio amžiaus žmonių, kurie domisi, koks vanduo padeda organizme papildyti mineralų atsargas, kaip sumažinti dehidratacijos pavojų vartojant vaistus ar sergant.

Mano siekis – kad tuo domėtųsi bet kurio amžiaus žmonės ir nuolatos, ne tik susirgę. Juk tinkama organizmo hidratacija – aprūpinimas vandeniu ir mineralais – stiprina organizmą, padeda išvengti tam tikrų ligų, pailginti gyvenimo trukmę. Tai ne vaistas, tačiau priemonė, galinti prisidėti prie geresnės sveikatos.

Tuo labiau kad gamta mus apdovanojo pačiais geriausiais ir vertingiausiais turtais, kuriais gali pasidžiaugti tik nedidelė pasaulio dalis.