Pasivaikščiojimas gamtoje ar bėgimo takelis – organizmas reaguoja skirtingai?

Pasak jo, biomechaniškai tiek bėgimo takelis, tiek pasivaikščiojimas lauke gali būti vienodai naudingi, tačiau fiziologinis ir psichologinis poveikis – skiriasi. Kitaip sakant, žingsniai – tie patys, tačiau rezultatas – nebūtinai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Eurovaistinės“ inicijuoto Nacionalinio savijautos indekso (NSI) duomenys rodo, kad fizinį aktyvumą kaip svarbiausią fizinės sveikatos veiksnį įvardija apie trečdalis gyventojų. Tačiau „Eurovaistinės“ farmacinės veiklos vadovė Eglė Laskauskaitė pastebi, kad realybėje judėjimo įpročiai vis dar fragmentiški – nemaža dalis žmonių sportuoja per retai.

„Lietuva – parkų, žaliųjų erdvių kupina šalis, todėl turime prabangą visai šalia namų pasimėgauti gamta, net jei gyvename didmiestyje. Tad ir NSI tyrimas rodo, kad pasivaikščiojimas gamtoje ar sodo darbai jau dabar yra viena populiariausių judėjimo formų šalyje – toks judėjimas naudingas ne tik kūnui, bet ir protui. Tačiau kad jis iš tiesų prisidėtų prie geresnės gyvenimo kokybės, labai svarbu, kad tai būtų ne pavienės veiklos, o sąmoningas kasdienis įprotis“, – sako E. Laskauskaitė.

Pasak ilgaamžiškumo eksperto dr. V. Dirsės, dažna problema slypi įsivaizdavime, kad judėjimui reikia daug laiko ar pastangų. Iš tiesų net ir gana paprasti sprendimai, jei jie daromi nuosekliai, gali turėti apčiuopiamos naudos.

„Net ir neturint daug laiko, kūnui galima padėti – vien reguliarus 20–30 minučių pasivaikščiojimas jau bus naudingas. Toks judėjimas aktyvuoja kraujotaką, gerina medžiagų apykaitą, mažina kraujospūdį ir teigiamai veikia smegenų veiklą“, – aiškina jis.

Tačiau, pasak mokslininko, tą patį laiką judant galima išnaudoti efektyviau judant. Nors žingsniai sporto salėje ir parke gali atrodyti panašūs, jų poveikis organizmui – ne visai toks pats. Būtent čia atsiranda skirtumas tarp pasivaikščiojimo ar bėgimo gamtoje ir ant bėgimo takelio.

Bėgimo takelio paviršius yra idealiai lygus. Tai patogu, tačiau fiziologiškai – tai lengvesnis būdas, pasak eksperto. Vaikščiodami miške ar parke judame per skirtingus paviršius – žolę, smėlį, šaknis, akmenis. Netolygus paviršius aktyvuoja smulkiuosius pėdų raumenis, gerina pusiausvyrą ir koordinaciją.

Tai ypač svarbu kalbant apie ilgaamžiškumą. Dr. V. Dirsė pabrėžia, kad pusiausvyra ir koordinacija yra kritiškai svarbus, tačiau dažnai pamirštamas fizinio aktyvumo komponentas – ypač vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems griuvimai yra viena pagrindinių negalios ir mirties priežasčių. Natūrali aplinka tai padeda lavinti natūraliai, be papildomo įdirbio.

Antras pranašumas – saulės šviesa. NSI tyrimas parodė, kad vitaminas D yra populiariausias maisto papildas Lietuvoje (jį vartoja 56 proc. papildus naudojančių gyventojų) – tačiau pats natūraliausias jo šaltinis tebėra tiesiog buvimas lauke.

„Buvimas lauke net ir debesuotą dieną turi reikšmės: dabar, šiltuoju metų laiku, pakanka 15–30 minučių per dieną, kad organizmas jau pats pradėtų gaminti vitaminą D. Šis vitaminas svarbus ne tik kaulams ar imuninei sistemai – tyrimai jį sieja ir su lėtesniais senėjimo procesais“, – aiškina dr. V. Dirsė.

Trečiasis argumentas, apie kurį daugelis net nesusimąsto, – tai gamtos poveikis smegenims.

Dr. V. Dirsė pažymi – smegenų aktyvumą matuojantys tyrimai rodo, kad vos 20 minučių pasivaikščiojimas parke gali sumažinti kraujo pritekėjimą į smegenų sritis, susijusias su rūpesčiu ir neigiamomis emocijomis. Tai mokslininkai vadina „atstatomuoju gamtos efektu“.

Pasak eksperto, šis poveikis svarbus ne tik dėl geresnės nuotaikos. „Emocinė ir fizinė sveikata nėra atskiros sistemos. Ilgalaikis stresas, nerimas ar įtampa veikia visą organizmą – nuo širdies ir kraujagyslių sistemos iki imuniteto. Todėl viskas, kas padeda mažinti vidinę įtampą, kartu prisideda ir prie geresnės fizinės savijautos“, – sako dr. V. Dirsė.