Nors niekada negalėjo atsistoti ant savo kojų, moteris pasakoja, kad jau vaikystėje pasižymėjo aktyvumu. Klasėje ji buvo vienintelis vaikas su negalia, bet per fizinio ugdymo pamokas bendraamžių iš šono nestebėjo, pati visur dalyvavo.
Nuo peilių svaidymo iki šokių
Paauglystėje Agnieška buvo atradusi sportinių šokių pasaulį ir su partneriu nuskynė laurus tarptautinėse varžybose. Tačiau teko ieškoti naujos veiklos, kai partneris pasirinko kitą sporto šaką.
Susiję straipsniai
„Buvo laikotarpis, kai išbandydavau viską: peilių svaidymą, smiginį, slalomą. Jei tik pasitaikydavo per kokią šventę išsibandyti kažką naujo, eilėje atsidurdavau pati pirma“, – sako A. Toločko.
Ji priduria, kad naujų patirčių ir įgūdžių paieškos neapsiribojo sportu: mergina mokėsi groti gitara, lankė pianino pamokas.
Galiausiai, A. Toločko gyvenime atsirado vežimėlių tenisas, kuriame ji pasiekė įspūdingų aukštumų. Kai Agnieškai buvo 13–14 metų, ji pabandė žaisti tenisą, tačiau profesionaliai raketę į rankas moteris paėmė tik 2019 m.
Geriausias sportininkės karjeros pasiekimas – pasauliniame ITF moterų reitinge vienu metu ji užėmė 52-ą vietą. Šiuo metu A. Toločko yra Lietuvos paralimpinės rinktinės narė, siekia patekti į 2028 m. vyksiančias Los Andželo vasaros paralimpines žaidynes.
Kaip įveikti kliūtis?
Agnieška pabrėžia, kad sportas naudingas ne tik jos fizinei, bet ir emocinei savijautai.
„Mokykloje dalyvavimas fizinėje veikloje buvo vienas iš būdų būti kartu su kitais vaikais, jaustis tokiai pačiai, kaip ir visi. Negalėjau iki lanko „damesti“ kamuolio, bet žaidžiau krepšinį kartu su visais vaikais.
Vėliau sulaukdavau klausimų, ar mokykloje patyriau kokias nors patyčias? Drąsiai galiu atsakyti – ne. Manau, įsitraukimas į fizines veiklas neleido kitiems vaikams pajusti mano kitoniškumo“, – svarsto A. Toločko.
Ji mokėsi Vilniaus mokykloje, kuri turi gražią tradiciją: paskutinę dieną visi dvyliktokai sušoka atsisveikinimo su mokykla šokį.
„Jis turi ritmingą choreografiją. Pamenu, pagalvojau, kad visur dalyvavau, bet šįkart nepavyks“, – pasakoja Agnieška.
Bet kūrybinga mokytoja rado sprendimą, kaip į įtraukti ir ją. Finalinėje pasirodymo dalyje šokantieji prasiskyrė ir į scenos centrą įžengė Agnieška su klasioku ir sušoko kelis žingsnius. „Visiems buvo didžiulė staigmena“, – juokiasi mergina.
Žingeidumas padėjo jai įveikti ir kitas kliūtis. Kai A. Toločko panoro išmokti groti gitara, paaiškėjo, kad priešingoje Vilniaus pusėje įsikūrusi mokykla visiškai nepritaikyta žmonėms su judėjimo negalia, laiptai ribojo patekimą ir į pastatą, ir į klases.
„Bet aš jau buvau užsiregistravusi į pamokas. Ačiū Dievui, mano tėvai nuostabūs – nuveždavo iki mokyklos ir užnešdavo laiptais“, – prisimena pašnekovė.
Kviečia išbandyti sportą
Ji paaiškina, kad pradėjusi žaisti vežimėlių tenisą profesionaliai sulaužė ir ne vieną savo galvoje egzistavusį stereotipą. Antai Agnieška pamatė, kad šia sporto šaka užsiimti gali ir daug sunkesnes negalias turintys žmonės: „Žiūrėjau išsižiojusi – supratau, kad nėra jokių ribų.“
Vežimėlių tenisininkė teigia tuomet supratusi, kad nėra „per didelės“ negalios. Kiekvieną fizinio aktyvumo formą galima pritaikyti pagal individualią situaciją, reikia tik nenuleisti rankų pirmai kliūčiai pasitaikius.
„Šiuo metu Lietuvoje yra labai geros sąlygos, jei tik parodai norą ar susidomėjimą bet kokio sporto užsiėmimais. Nebūtina tai daryti profesionaliai. Bet yra labai daug galimybių išbandyti skirtingas šakas. Kiekvienas gali atrasti, kas jam patinka“, – įsitikinusi Agnieška.
Išsamus sąrašas vietų, kur fizinę negalią turintys žmonės gali išbandyti aktyvų laisvalaikį pateikiamas: https://paralimpinis.lt/sportuok
A.Toločko priduria, kad prieš 16–17 metų pati nustebo, kad egzistuoja sąlygos Lietuvoje žaisti vežimėlių tenisą, o dabar negalia nėra neįveikiamas kliuvinys net banglenčių sportui.
„Yra begalė žiemos ir vasaros sporto šakų, kurios pritaikytos žmonėms su negalia“, – tvirtina pašnekovė.
Varžybos – dar ne viskas
Agnieška pasakoja, kad profesionalus sportas praturtino pažintimis ir leido pamatyti įvairius pasaulio kampelius, palyginti kaip žmonės su fizine negalia gyvena užsienyje ir Lietuvoje.
„Užsienyje dauguma neįgaliųjų turi darbus. Susimąsčiau, ar įtrauktis į sportą nepadeda išbandyti save ir kitose veiklose“, – įžvalgomis dalijasi Agnieška.
Be to, pradėjusi sportuoti profesionaliai, ji suprato, kad žmogus su fizine negalia gali savarankiškai keliauti į užsienį.
A. Toločko dabar beveik kiekvieną mėnesį vyksta į tarptautines varžybas: „Ir sportuoju, ir skirtingas šalis aplankau, ir esu savarankiška.“