– Venos – tai kraujagyslės, kuriomis kraujas turi tekėti aukštyn, link širdies. Vožtuvėliai „pasirūpina“, kad kraujas tekėtų tinkama kryptimi ir negrįžtų atgal. Venų varikozė išsivysto, suprastėjus venų vožtuvėlių veiklai, kai aukštyn išstumiamas ne visas kraujas ir dalis jo grįžta. Venose padidėja kraujo spaudimas, dėl kurio vožtuvėliai dar labiau pažeidžiami.
Kraujo sąstoviui venose progresuojant, sandarumą praranda ir anksčiau nepažeisti vožtuvai. Užsistovėjus kraujui ir padidėjus kraujo spaudimui, venos plečiasi, ilgėja, susidaro poodiniai mazgai. Dėl sutrikusio vožtuvų darbo sulėtėja kraujotaka, ir atsiranda tiek poodinių, tiek giliųjų venų trombozės rizika. Padidintas veninio kraujo slėgis sutrikdo kraujotaką smulkiose kraujagyslėse, todėl ilgainiui atsiranda audinių trofikos pakitimai, tame tarpe ir trofinės opos – negyjančios žaizdos blauzdose.
– Ar išsiplėtusios venos – tik estetinė problema, ar tai – ir pavojus sveikatai?
– Išsiplėtusios kojų venos – ne tik estetinė problema, nors ši problemos pusė irgi svarbi. Sergantiesiems tenka pakeisti gyvenimo būdą, stilių, įpročius. Moterys ima vengti sijonų, dėvi tik kelnes. Kompleksuojant dėl išvaizdos, imama vengti viešų vietų: baseinų, saunų, nedrįstama rodytis pliaže. Tai gali sukelti psichologinį diskomfortą, nepasitikėjimo savimi jausmą.
Tačiau iš pradžių kėlęs rūpesčių tik dėl prastėjančios kojų išvaizdos, venų išsiplėtimas pamažu tampa rimta sveikatos problema ir negydomas gali grėsti labai rimtomis komplikacijomis. Taigi, išsiplėtusias kojų venas būtina gydyti ne tik dėl grožio.
– Kuo ši liga pavojinga?
– Viena sunkiausių venų varikozės komplikacijų – trofinės opos. Opa – tai atviri vartai infekcijai į organizmą patekti. Sunkiausios iš galimų bakterinių komplikacijų – sepsis (kraujo užkrėtimas) ir mirtis. Be to, opos nuolat šlapiuoja, tad su skysčiais iš organizmo pasišalina baltymai ir tai gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Daliai pacientų dėl atsivėrusių trofinių opų tenka amputuoti kojas.
Be trofinių opų, kojų venų išsiplėtimas grasina ir kitomis rimtomis ligomis. Viena jų – tromboflebitas, arba paviršinių venų uždegimas, kylantis susidarius trombams venose. Varikozės pažeistose venose kraujas teka lėtai. Dėl nesandarių venų vožtuvų dalis kraujo, užuot keliavusi viena kryptimi – širdies link, grįžta atgal, užsistovi, todėl gana dažnai tokiose venose susidaro trombai. Daliai pacientų krešuliai gali pasiekti giliąsias venas, o iš ten nukeliauti į plaučius, sukeldami plaučių arterijos trombemboliją ir ūmią mirtį.
Kad neužkluptų pavojingos komplikacijos dėl išsiplėtusių venų ligos, kojų sveikata būtina pasirūpinti laiku – kuo ankstyvesnė ligos stadija, tuo didesnė gydymo sėkmė.
– Kokie rizikos veiksniai turi įtakos varikozės atsiradimui?
– Rizikos veiksniai, sukeliantys venų varikozę, nėra iki galo išaiškinti. Tačiau žinoma, kad venų varikozės paplitimas didėja su amžiumi. Šia liga serga 30–40 proc. darbingo amžiaus ir apie 70 proc. vyresnio amžiaus žmonių. Maždaug 60 proc. moterų ir 40 proc. vyrų polinkį sirgti venų varikoze paveldi iš tėvų. Venų varikozės vystymuisi didelės įtakos turi per didelis svoris, nejudrus gyvenimo būdas, stovimas ir sunkus fizinis darbas.
Moterys veninės kraujotakos sutrikimais skundžiasi maždaug keturis kartus dažniau nei vyrai. Neretai venų varikozė atsiranda nėštumo metu, padidėjus moters svoriui ir vaisiui spaudžiant klubinę veną. Kelis vaikus pagimdžiusios moterys varikoze serga dažniau nei negimdžiusios. Moterų kojų venų būklei įtakos turi ir hormoniniai pokyčiai nėštumo, prieš menstruaciniu ar menopauzės metu. Veikiant moteriškiems hormonams, venų sienelės atsipalaiduoja, praranda tonusą. Venų varikozės riziką didina ir pakaitinė hormonų terapija.
Kadangi venų ligos turi ryškų paveldimumo aspektą, jeigu giminėje buvo sirgusiųjų šia liga, reikėtų pasitikrinti profilaktiškai, nes, jau esant minimaliems ligos simptomams, galima patarti keisti gyvenseną arba rekomenduoti profilaktikos priemones, pavyzdžiui, kompresines kojines, ir taip išvengti ligos progresavimo.
– Kokie simptomai turėtų priversti sunerimti ir kreiptis į gydytoją?
– Pirmieji venų varikozės požymiai – tai kojų nuovargis, sunkumas, tinimas, skausmai, naktinis mėšlungis. Matomas progresuojančios venų varikozės simptomas yra išsiplėtusios venos. Vėlesnėse ligos stadijose atsiranda blauzdos audinių pakitimai. Laiku nepradėjus gydyti, gresia jau minėtos komplikacijos: gali atsiverti trofinės opos, susidaryti trombai.
– Kaip diagnozuojama venų varikozė?
– Pirmiausia atliekami instrumentiniai diagnostiniai tyrimai, kurių tiksliausias yra dvigubas skenavimas. Jis skirtas patvirtinti venų varikozės diagnozę, nustatyti venų kraujo tėkmės pasikeitimo (refliukso) mastą ir sudaryti efektyviausią gydymo planą. Tai ultragarsinis tyrimo metodas, kurio pagalba matoma tiriamoji vena bei aplinkiniai audiniai ir tiriama kraujotaka spalviniu ir įprastu Dopleriu. Sunkesniais atvejais pacientai tiriami kompiuterine tomografine, branduoline magnetine rezonansine ar įprasta angiografija, matuojamas kraujo spaudimas kojų venose.
– Kaip gydoma venų varikozė? Ar šią ligą galima išgydyti vaistais?
– Poodinių venų varikozė gydoma įvairiais būdais, priklausomai nuo ligos stadijos bei anatominių pakitimų, kurie nustatomi ultragarsinio tyrimo metu. Dažniausiai naudojama keleto skirtingų gydymo metodų kombinacija.
Neintervenciniai (ne chirurginiai) gydymo metodai – tai medikamentinis gydymas ir kompresinė terapija. Kompresinės terapijos metu naudojamos specialios kompresinės kojinės arba elastiniai bintai.
Medikamentinis varikozės gydymas yra mažai efektyvus. Vaistai yra skiriami, siekiant sumažinti veninės kraujotakos sutrikimo sukeltus simptomus. Medikamentinis metodas gali būti naudojamas kartu su kitais gydymo būdais, pavyzdžiui, kompresine terapija arba chirurginiais gydymo būdais.
Skleroterapija – tai poodinių venų gydymo metodas, kai į veną yra suleidžiami medikamentai, veikiantys venos sienelę ir sukeliantys jos aseptinį uždegimą. Dėl medikamentų poveikio vena užanka ir ilgainiui ji surandėja ir išnyksta. Šiuo metodu galima gydyti tiek estetinę varikozę, tame tarpe ir kapiliarines venas, tiek ir kraujotakos sutrikimą turinčius poodinius kamienus ar jungiančias venas. Skleroterapija yra derinama su kompresine terapija. Po procedūros dėvimos elastines kojinės, kurias pacientui parekomenduoja gydytojas. Šios kojinės padeda sumažinti mėlynių atsiradimą, didina gydymo efektą bei apsaugo nuo giliųjų venų trombozės.
Chirurginių gydymo būdų keletas. Vienas jų – atvira klasikinė operacija, kai chirurgas pašalina pakitusius, pažeistus venos segmentus. Atviros operacijos metu ar po jos gali būti įvairių komplikacijų: patekti infekcija, supūliuoti žaizda, gali būti pažeistos kraujagyslės ar nervai, atsirasti kraujavimas, įvykti giliųjų venų trombozė, gali atsirasti su bendrąja arba spinaline nejautra susijusios komplikacijos. Po operacijos pacientą vargina skausmai, gali susidaryti nemažos kraujosrūvos. Taikant šį gydymo metodą, paciento darbingumas sutrikdomas mažiausiai dviem savaitėms, pjūvių vietoje lieka randai. Dėl paminėtų trūkumų atviros operacijos palaipsniui užleidžia vietą endovaskuliniams gydymo metodams, dažniausi iš kurių – radiochirurginis ir lazerinis. Endovaskulinių operacijų metu savo funkcijų tinkamai nebeatliekanti kraujagyslė gydoma iš vidaus (gr. endon – viduje).
– Kokie yra endovaskulinio gydymo pranašumai?
– Endoveninės operacijos atliekamos be chirurginio pjūvio, o gydymo elektrodas ar šviesolaidis į venos vidų įvedamos punktuojant, tai yra praduriant odą. Pažeisti venos segmentai gydomi iš vidaus, tai yra užakinami, o kraujas ima keliauti tik sveikomis kraujagyslėmis. Šios minimaliai invazinės chirurgijos operacijos, atsiradusios palyginus neseniai, neturi daugelio klasikinėms operacijoms būdingų trūkumų, yra saugesnės, o pooperacinis laikotarpis visiškai neskausmingas arba mažai skausmingas.
Operuojant nėra pažeidžiami audiniai, esantys greta venų, išvengiama kraujosrūvų. Taip pat gerokai sumažėja infekcijos pavojus. Operuojama vietinėje nejautroje, todėl nereikalinga bendra arba spiralinė nejautra. Jeigu pacientui buvo atlikta atvira operacija, jis turi riboti savo kasdieninę veiklą 2-3 savaites, tuo tarpu po endovaskulinių operacijų pacientai iš karto gali vaikščioti ir jau kitą dieną grįžti į darbą ar tęsti kitą įprastą veiklą. Šios operacijos yra labai kosmetinės. Praėjus keliems mėnesiams po operacijos net nesimato, kad pacientas buvo operuotas.
Varikozinių venų gydymas endoveninėmis lazerinemis ir radiochirurginėmis operacijomis demonstruoja beveik tobulus rezultatus, sėkmingai užakinant gydomas venas ilgam laikui. Todėl šiuo metu net 95 proc. venų operacijų atliekama endovaskuliniu būdu. Tradicinė chirurgija lieka tik alternatyviu metodu.
– Ar atrandama naujų venų varikozės gydymo būdų?
Prieš kelis metus atsirado naujas endovaskulinis venų gydymo būdas – gydymas klijais. Šios procedūros metu į gydomą veną per kateterį suleidžiami klijai, ir, spaudžiant ultragarsiniu davikliu, vena užklijuojama. Šis gydymo metodas turi labai daug privalumų. Jam nereikalinga nejautra, kaip kad lazerinės ar radiochirurginės operacijos metu. Vietinė nejautra taikoma tik injekuojant vietą, per kurią kateteris įvedamas į veną. Be to, po tokios operacijos nereikalinga kompresinė terapija. Galima sakyti, jog ši procedūra yra absoliučiai ambulatorinė. Atlikus procedūrą, pacientas iš karto išleidžiamas namo.
– Kokias profilaktikos priemones rekomenduotumėte?
– Poodinių venų varikozės padeda išvengti reguliarus vaikščiojimas, bėgiojimas, kompresinių kojinių nešiojimas. Naudinga yra vakarais apsipilti kojas drungnu vandeniu, nepiktnaudžiauti pirtimi, vengti sunkaus fizinio darbo.
