Vilniuje Estrėja ant operacinio stalo buvo paguldyta panašiu laiku, kaip ir Paryžiuje širdelę jai padovanojęs vienų metų prancūzas berniukas, kurio smegenys jau buvo mirusios.
„Mes pradėjome operuoti tada, kai donoras Paryžiuje buvo ant operacinio stalo ir buvo įsitikinta, kad jo širdies veikla pakankamai gera operacijai. O įdėti pačią širdį pasiruošėme, kai lėktuvas skrido jau atgal į Lietuvą“, – sakė širdies persodinimui vadovavęs gydytojas Virgilijus Tarutis.
Kad transplantacija pavyktų, visi dalyvaujantys medikai ir tarnybų darbuotojai privalo veikti labai sutartinai ir greitai – iš donoro kūno išimta širdis gyvybinga gali išbūti ne ilgiau kaip 5 valandas.
Kas yra daroma per širdies transplantaciją? Išsamus paaiškinimas yra pateiktas surgeryencyclopedia.com.
Kai atsiranda donoras ir patvirtinama, kad širdis tinkama transplantacijos laukiančiam pacientui, ji supakuojama į sterilų šaltą tirpalą ir skubiai vežama į ligoninę, kur laukia recipientas. Jeigu recipientas tuo metu slaugomas ne ligoninėje, jis skubiai gabenamas į ligoninę.
Kas daroma recipientui?
Pirmiausia anesteziologas, dirbantis su kardiologiniais pacientais, padaro bendrą anesteziją (narkozę).
Recipientui į veną leidžiami antibiotikai, norint apsidrausti nuo bakterinių žaizdos infekcijų.
Per operaciją sritis palink širdį atveriama krūtinėje padarius pjūvį. Į širdį einančios kraujagyslės yra užspaudžiamos, širdies funkcijas pakeičia širdies/plaučių aparatas. Jis per operaciją varinėja kraują į likusias kūno dalis – tai vadinama dirbtine kraujo apytaka.
Kai į operacinę įnešama donoro širdis, nesveika paciento širdis išimama. Į krūtinę įdedama donoro širdis, prie jos prijungiamos paciento kraujagyslės. Pirmiausia prijungiamas kairysis prieširdis. Paskui prijungiamas dešinysis prieširdis ir galiausiai – aorta bei plaučių arterija.
Prijungus kraujagysles, naujoji širdis prisipildo paciento kraujo ir pradeda plakti. Jeigu širdis pradeda plakti ne iš karto, chirurgas gali panaudoti defibriliaciją (paveikti širdį trumpu elektros impulsu).
Tuomet pacientas atjungiamas nuo širdies/plaučių aparato. Dvi penkias dienas po operacijos naujoji širdis stimuliuojama vaistais, kad plaktų ritmingai, kol pati ima normaliai funkcionuoti.
Slopinamas imunitetas
Pacientams su transplantuota širdimi duodami imunosupresantai – imunitetą slopinantys vaistai. Jie saugo, kad organizmas neatmestų naujos širdies kaip svetimkūnio. Šie vaistai paprastai pradedami leisti dar prieš operaciją. Imunosupresiniai vaistai neleidžia organizmo imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti naujos širdies kaip svetimo audinio.
Įprastu atveju imuninės sistemos ląstelės atpažįsta ir atakuoja svetimas ar nenormalias ląsteles – bakterijas, vėžio ląsteles, taip pat – transplantuoto organo ląsteles. Vaistai nuslopina imunines ląsteles ir leidžia naujajai širdžiai tinkamai funkcionuoti. Tačiau jos taip pat nekovoja su infekcijomis, kurios puola pacientą.
Pirmuosius keletą mėnesių po transplantacijos, kol atmetimo rizika yra didžiausia, recipientams duodamos didelės dozės kelių rūšių imunitetą slopinančių vaistų. Vėliau dozės mažinamos, bet recipientai visą likusį gyvenimą turi vartoti palaikomąsias imunitetą slopinančių vaistų dozes.
Vaikų operacijos – kiek kitokios
Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro vadovas prof. Kęstutis Ručinskas portalui lrytas.lt papasakojo, kuo ypatingi širdies persodinimai vaikams ir kuo ypatingas Estrėjos atvejis. Nors ši širdies transplantacija Lietuvoje – jau 9-oji vaikui (o iš viso – 101-oji), ji ypatinga ne vien tuo, jog įvyko per garsiojo širdies chirurgo Vytauto Jono Sirvydžio 80-mečio jubiliejų.
– Ar skiriasi širdies persodinimo operacijos vaikams ir suaugusiems pacientams?
– Ir skiriasi, ir nesiskiria. Skiriasi tuo, kad vaikai auga, ypač mažesni. Jų svoris didėja. Kai vaikui prireikia širdelės, jo svoris būna vienas, o kai sulaukia tos širdelės – jam reikia jau kitokio donoro. Paaugusiam vaikui reikia didesnės širdies.
Visame pasaulyje susiduriama su problema: kai vaikui reikia širdies – nėra donoro, o kai yra donoras – dažnai nebūna kam panaudoti tą širdelę. Tos „žirklės“ – didžiausia problema vaikų transplantacijose. Todėl esant galimybei stengiamasi keistis vaikų donorų organais tarp valstybių.
Vaikų, laukiančių persodinimo operacijų, yra mažiau, bet jiems donorų trūksta. Mūsų sąraše dabar yra 3 vaikai ir 24 suaugusieji.
– Koks gali būti amžiaus skirtumas tarp donoro ir recipiento?
– Mes daugiau žiūrime ne amžiaus, o svorio skirtumo. Tai labai svarbu, nes didesnio donoro širdis gali netilpti krūtinėje. Jeigu svoris tinkamas, – tinka ir vyresnio vaiko širdis. Dvejų metų vaikui gali tikti net ir paauglio širdis, nes būna ir stambesnių, ir smulkesnių vaikų.
– O tokie dalykai, kaip kraujo grupė, yra derinami?
– Stengiamės derinti, kad būtų mažesnė atmetimo reakcija. Tačiau pastaruoju metu atsiradus naujiems galingiems imunosupresantams ši problema po truputį darosi mažesnė. Nauji vaistai kartais leidžia atlikti širdies persodinimą net tada, kai yra nesuderinamos kraujo grupės.
– Ar per vaikų širdies persodinimo operacijas naudojami tokie pat instrumentai, kaip per suaugusiųjų?
– Vaikų ir kūdikių instrumentai yra specialūs, jie yra smulkesni.
– Kokio dydžio yra metų amžiaus vaiko, tokio kaip Estrėja, širdelė?
– Yra žinomas standartas, kad suaugusio žmogaus širdis yra kaip jo kumštis – gal šiek tiek didesnė. Vaiko širdis irgi panašaus dydžio – kaip jo kumštelis.
– Lengviau ar sunkiau vaikai ištveria širdies persodinimo operacijas nei suaugusieji?
– Kiekvienas atvejis yra individualus. Nelygu amžius, skiriasi vaistų dozės. Yra vaistų, kuriuos sudėtingiau dozuoti. Vaikai, pavyzdžiui, negali gerti kapsulių, tablečių – reikia specialiai paruoštų tirpalų, kurie lašinami į burną. Su vaikais kiek sudėtingiau, bet turime specializuotą vaikų širdies chirurgijos skyrių, tad mums šios problemos nėra.
– Ar būna atvejų, kai žmogui po širdies transplantacijos nereikia visą gyvenimą gerti imunitetą slopinančių vaistų?
– Yra bandomos tokios metodikos, šiek tiek koreguojant žmogaus imunitetą, kad būtų galima atsisakyti tokio gydymo. Kitų organų transplantacijų atveju tą galima padaryti – su širdimi kol kas to nedaroma. Bet manau, kad toliau plėtojantis mokslui ir farmacijai gali taip atsitikti.
– Kas laukia su persodinta širdimi vaiko, kurio imunitetas nuolat slopinamas? Ar jis gali lankyti darželį, mokyklą, kur nuolat susiduriama su infekcijomis?
– Imunitetas slopinamas ne visas – slopinamos tik tam tikros jo dalys. Vaistai slopina ne visą imunitetą, o tik tam tikras imuninių procesų grandis. Taip žmogus išlieka su dalimi savo imuniteto ir gali normaliai gyventi visuomenėje.
Praėjusią vasarą Vilniuje vyko žmonių su persodintomis širdimis ir plaučiais Europos žaidynės. Tie žmonės sportuoja, bėgioja, plaukia, žaidžia futbolą ir yra visiškai integruoti į visuomenę.
– Kaip atrodė Estrėjos gyvenimas ir dienos laukiant širdelės donoro? Metų amžiaus būdama ji labai atsilieka nuo savo bendraamžių?
– Taip, pastaruoju metu ji gulėjo intensyviosios slaugos palatoje.
– Bet ji bent jau bandė čiauškėti, kalbėti?
– Taip, ji su tėvais bendravo, „šnekėjo“ savo kalba.
– Ar po operacijos yra tikimybė, kad Estrėjos raida pasivys bendraamžius, kad ji bus normalus vaikas, mergina, moteris?
– Mes tikimės, kad taip. Turime kelis vaikus su persodinta širdimi – jie jau baigė mokslus ir studijuoja aukštojoje mokykloje.
Lietuvoje sėkmingai atliktos širdies transplantacijos jau 9 vaikams (iš viso širdies transplantacijų – 101). Keturiems vaikams – po to, kai buvo prijungta dirbtinė širdis. Estrėjos atvejis nėra pirmoji širdies transplantacija vaikui. Šis atvejis buvo pirmas tuo, kad donoro organas buvo gabenamas iš taip toli.
Širdies transplantacijos Lietuvoje pradėtos prieš 27 metus, o vaikai pas mus jau gyvena po 5–7 metus po transplantacijos.
– Kas kiek laiko jie turi atvykti pas jus pasitikrinti?
– Iš pradžių po operacijos atvyksta dažniau, o paskui paprastai pakanka karto per kelis mėnesius.
