„Iškart sakau, kad nepažįstu tokio kirpėjo, kuris jums netinkantį peruką paverstų gera maskuote visam gydymo laikui. Peruką turi apkirpti jį pagaminusi meistrė, nes tik ji žino, kaip ir iš ko tas daiktas pagamintas.
Mano asmeninis patyrimas su maskavimusi po peruku yra ištisa nesėkmių grandinė. Peruką, kuris buvo pagamintas mano galvai, mėginant atkurti mano natūralią šukuoseną, mėgino „perkirpti“ ir peršukuoti net trys labai geri meistrai, tačiau visų jų pastangos buvo bergždžios. Perukas ir atrodė kaip perukas, t.y., jį užsimaukšlinusi neatrodžiau „kaip iki tol“. Priešingai: atrodžiau smarkiai pasikeitusi, o įsižiūrėjus – su peruku!
Tam gaminiui iš standžių, į šonus styrančių itin storų plaukų (meistrė sakė, kad jie – kinių, dėl to tokie keisti) teturiu vieną „ačiū“: kol sėdėjau pas perukų meistrę begaliniuose primatavimuose, „pasimatavau“ ir apsipratau su mintimi, kad nuo šiol atrodysiu kitaip, o visos mano pastangos apsimesti, kad nieko neįvyko yra apgailėtinos.
Galiausiai tas perukas buvo pamestas pakeliui į naujo „Lietuvos ryto“ televizijos sezono anonsų filmavimą.
Ir šiandien, eidama Vėžio instituto koridoriais, atpažįstu tuo „natūralių plaukų perukus“, kurie kone privalomai kerpami karė kirpimu, nes tik jis maskuoja visus gamybinius netobulumus – laikiklius, prispaudžiančius tą kepurę prie smilkinių ir t.t. Tiesa, mačiau vieną simpatišką variantą, kai ant peruko užsimaukšlinama kokia nors daili kepuraitė. Kai kurios labai tinka. Žiemos sezonui – gal ir visa neblogas variantas, tačiau šilumoje tas šerių ir sintetikos kompresas garantuotai varys prakaitą.
Todėl, jei reikia mano trigrašio, tai kuo nuoširdžiausiai patariu rinktis kitą taktiką: skaros, kepurės suteikia daug daugiau galimybių rinktis ir puoštis, nei perukas“, – atsakė Rūta.
***
Klausimus Rūtai ir POLA ekspertams galite užduoti portale lrytas.lt, įrašę juos į tam skirtą reklaminį skydelį – jį galite rasti ir po šiuo straipsniu.
