1999 metais tyrė mažakraujystės atsiradimo priežastis, rasta skydliaukėje guzeliai, kurie anot endokrinologo gydytojo viskas yra gerai. Jokio gydymo nereikėjo. Pripažino ligą celiakiją ir į metus kartą reikėdavo pasitikrinti. Tą kruopščiai vykdžiau.
2012 m. buvo atliktas skydliaukės tyrimas ir „alia“ nustatytas skydliaukės vėžys. Endokrinologas gydytojas pasakė, kad reikia operuoti ir nusiuntė konsultacijai gydytojui, kuris galbūt operuos, ir susitarti dėl operacijos. Tačiau aš pasakiau, kad šiuo metu nesu pasiruošusi operacijai, nes reikia man suprasti, kas įvyko.
Į paniką šiek tiek puoliau ir norėjosi viską nuslėpti nuo šeimos, t.y. vyro , vaikų ir t.t.Bet „atsikvošėjusi“, kad aš kenkiu daugiau apllinkiniams savo artimiems žmonėms nei sau. Pradėjau gilintis internete apie savo tyrimų rezultatus, ieškojau „kažko“ forumuose...
Mano tyrimai buvo visi normos ribose, guzeliai nepakitę, tačiau į skydliaukėje esantį guzelį prileido skysčių darant biopsiją, kurios metu buvo durta net 3 kartus, ir jos metu aš apalpau... Jokio gydymo neskirta, tačiau primygtinai girdėjau ir kitais ir dar sekančiais metais, kad privalau operuotis.
Prašau atsakykite, koks gydymas privalomas, ar būtina operacija, jei kraujo tyrime nėra dėl skydliaukės pakitimų? Pakitimas tas, kad skydliaukėss guzelyje yra skysčio, kuris atsirado po biopsijos tyrimo. Kur man kreiptis, kad įsitikinčiau, kad tikrai reikalinga operacija? Iš anksto dėkoju“, – rašo skaitytoja Onutė.
Jai atsako POLA valdybos narė, psichologė Laura Bratikaitė:
„Laba diena, Onute,
dėkoju už pasidalinimą savo istorija. Žinote, žmogaus organizmas toks neįtikėtinai stebuklingas, kad kartais sunku patikėti... Ne vieną kartą man teko girdėti klientų pasakojimų apie jų artimuosius, kurie nuo pat vaikystės nepasižymėjo stipria sveikata, lyg magnetai pritraukdavo tai vienokias, tai kitokias ligas. Tai žmonės, kurie galybę ligų pažino savo pačių „kailiu“, kuriems ir gydytojai nieko gero nežadėjo, o ir artimieji vis „gailėjo“ ir už akių pasikalbėdavo, kad „matyt, ilgai netrauks“... O šie „ligų krepšeliai“ pragyvendavo ir tuos, kurie ir sirgę rimtai niekuo nebuvo…
Ne visuomet ligų galybė yra gyvenimo trukmės rodiklis. Tačiau psichologui – tai reikšmingas rodiklis. Kaip teigė filosofas F. Nyčė: „Kas mūsų nepražudo, tas mus sustiprina“. Ligos žmogų arba išmoko įveikti sunkumus, ar jį sužlugdo. Ne vienai ligai į akis žiūrėjęs žmogus ir ant kelių prieš ją nesuklupęs žmogus, sustiprina savo dvasią ir tampa daug stipresniu už savam kelyje ligos nesutikusį žmogų.
Ir tai nereiškia, kad žinia apie operaciją neturėjo Jūsų išgąsdinti – nėra žmogaus, kuriam ši žinia iš baimės nesukaustytų ne tik liežuvio, bet ir viso kūno. Taip yra todėl, kad būdami „mąstančios“ (kartais per daug) būtybės, milžino šuoliais nubėgame mintimis blogiausio įmanomo scenarijaus keliu ir sukuriame tokį siaubo filmą, kuris režisūra galėtų prilygti ir genialiojo A. Hitčkoko talentui. O tada puolame ieškoti informacijos visur, kur papuola: internetas, kaimynės, draugės, televizija, laikraščiai ir t.t. Nuo ko neretai tik dar baisiau pasidaro. Ir kokia laimė, kai štai taip pasimetusiam žmogui, pagaliau švyturiu sušvinta tas, pas kurį pirmiausiai žmogus ir turėjo ieškoti klausimų – MEDIKAS. Todėl neklauskit savo draugių, neklauskit psichologų, neklauskit net ir kunigo, ar Jums darytis operaciją. Šiandien pat užsiregistruokite pas gydytoją ir klauskite, klauskite, klauskite kol Jums bus aišku, ką Jūs turite daryti. PIRMYN! Už save, savo sveikatą, savo šeimą…“
