Daugelis žmonių mano, kad plaučių uždegimas – nesunkiai įveikiama liga. Bet Baltijos ugdymo centro įkūrėjui J.Džiugeliui ši liga yra mirtinai pavojinga.
Ties mirties riba
Nė karto gyvenime ant kojų neatsistojusiam, nė vieno žingsnio nežengusiam vyrui sunku atsikosėti, tad prikibus net menkiausiai infekcijai kvėpavimo takuose kaupiasi sekretas ir kur kas greičiau vystosi komplikacijos. Ypač sunkus plaučių uždegimas jį buvo užklupęs vaikystėje.
„Būdamas penkerių dėl šios ligos atsidūriau ant ribos, kai iškeliaujama iš šio pasaulio. Bet kažkas labai norėjo, kad likčiau šioje žemėje“, – prisipažino Justas.
Praėjus 22 metams jam vėl iš pasalų smogė plaučių uždegimas, pagrasinęs mirtimi. Tai atsitiko pernai gruodį.
Nuovargis, emocinė įtampa, stresas dėl įvairių darbo reikalų – aplinkybės taip sutapo, kad Justo organizmas nesugebėjo apsiginti.
2014-ųjų gruodžio viduryje į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas patekęs vyras gydėsi ne vieną savaitę. Pernai Kūčias ir Kalėdas sutikęs palatoje jis buvo išleistas namo prieš pat Naujuosius metus.
Bet plaučių uždegimas nesitraukė, todėl 2015-ųjų sausio 5-ąją vilnietis vėl pateko į ligoninę, šįkart jo būklė buvo kur kas sunkesnė, nes išsivystė komplikacijų.
Kadangi paciento plaučiuose ėmė kauptis skreplių, gydytojai nutarė daryti tracheostomiją – atverti kakle angą ir įkišti vamzdelį į trachėją. Pro tokį vamzdelį kur kas lengviau kvėpuoti. Kateteriu arba specialiu endoskopiniu aparatu gydytojai galėjo lengviau pasiekti ligonio plaučius ir išsiurbti sekretą.
Tai buvo vienintelė galimybė pakelti jauną vyrą iš ligos patalo. Tąkart iš ligoninės Justas namo grįžo tik po mėnesio. Ilgai gydydamasis vyras negalėjo atsiginti prieštaringų jausmų.
„Buvo ir tokių beviltiškų dienų, kai atrodė, kad artėja paskutinės minutės, maniau, kad daugiau nieko nepamatysiu gyvenime“, – pasakojo J.Džiugelis.
Įsikibo į gyvenimą
Viena kritiškiausių akimirkų užklupo Justą, kai buvo daroma bronchoskopija. Šio tyrimo metu jam ėmė temti sąmonė. Dėl gerklų spazmo vyras negalėjo normaliai įkvėpti, jam ėmė trūkti oro. Apie pusantros valandos truko būsena, kai sąmonė buvo aptemusi.
Iki šiol verslininkas prisimena gydytojų balsus, kurie tai priartėdavo prie jo, tai vėl nutoldavo. Supratęs, kad kažkas negerai, Justas mintyse ėmė melstis, bet malda vis nutrūkdavo.
„Dabar man atrodo juokinga, bet būdamas tokios keistos būsenos pradėjau kartoti du paprastus žodžius: „Aš užsispyręs.“ Supratęs, kad negaliu net melstis, ėmiau stiprinti dvasią kasdieniais žodžiais“, – prisipažino pašnekovas.
Tai padėjo jam įsikabinti į gyvenimą. Atmerkęs akis jis pamatė šalia savęs du gydytojus, vienas jų pasiteiravo, kaip Justas jaučiasi. Jis patvirtino, kad gerai.
„Dabar nieko nedarykite“, – patarė gydytojas. „Ir nekvėpuoti?“ – paklausė Justas. Iš šmaikščios replikos medikai suprato, kad Justas atsigavo.
Gydytojams taip pat nusirito akmuo nuo širdies – iki tol jie neatmetė minties, kad Justą gali tekti jungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato.
Pavojui atslūgus Justas vis tiek jautėsi prislėgtas, nes plaučių uždegimas kurį laiką pavertė jį nebyliu. Jam trūko ne tik jėgų, bet ir specialaus vožtuvo.
Kadangi Valstybinė ligonių kasa kompensuoja tik būtiniausias medicinos priemones, jam nemokamai buvo suteiktas tik tracheostominis vamzdelis, bet be vožtuvo, kuris leidžia kalbėti.
Net pusantro mėnesio Justas negalėjo savarankiškai kalbėti. Tai jam pavykdavo tik tada, kai šalia esantis žmogus uždengdavo ranka tracheostominį vamzdelį. Jis pats negali net pakelti rankų dėl raumenis naikinančios ligos.
Tačiau tokia būsena nesugniuždė J.Džiugelio. Grįžęs namo iš ligoninės jis ėmė svarstyti, ką daryti toliau. Mat negalėdamas kalbėti ir bendrauti telefonu su kitais, jis negalėjo tęsti verslo. Mobilusis telefonas – svarbiausia jo darbo priemonė.
Tačiau Justas nemėgsta skųstis, jei kas nors nepasiseka. Kai jo gyvenime užsitrenkia durys, visada atsidaro naujas langas.
Vyras ėmė svarstyti apie tai, kad galėtų rašyti knygas. Tokia knyga, ir galbūt ne viena, jau buvo ateities planuose. Bet vilnietis atsisakė šio sumanymo, kai jam pavyko gauti vamzdeliui tinkamą vožtuvą.
„Svajoti, tikėti ir nepasiduoti – trys dalykai, kurie padeda gyventi“, – sakė neįgalus vyras.
Aktyvus ir energingas
Verslininkas yra aktyvaus gyvenimo būdo šalininkas, nors juda tik tada, kai įjungia savo elektrinį vežimėlį. Aktyvus Justas yra ne tik fiziškai, bet ir plėtodamas veiklą.
Būdamas 16 metų jis tapo samdomu darbuotoju, o sulaukęs aštuoniolikos įkūrė savo verslą.
2014 metais jis įkūrė Baltijos ugdymo centrą. Šioje organizacijoje dirba 8 žmonės, kiekvienas jų – savo srities specialistas.
Justas su kolegomis puoselėja viltį įkurti mokyklą, kuri būtų skirta visiems vaikams, nesvarbu, ar jie sveiki, ar turi fizinę negalią, ar specialiųjų poreikių.
Justo pavyzdys rodo, kad fizinė negalia negali atimti iš žmogaus savarankiškumo ir laisvės pačiam priimti sprendimus.
Įgimta liga Justui nesutrukdė savarankiškai mokytis, baigti studijų, kurti verslo, keliauti, bendrauti.
„Skųstis visada lengviausia, bet nesiskųsti yra smagiau. Aš gyvenu neįgaliojo vežimėlyje nuo vaikystės. Be jo niekada ir nebuvau. Bet mano gyvenimo būdas veda mane į priekį, stengiuosi daug ko nesureikšminti.
Jei ko nors negaliu, prašau pagalbos, jei kitam žmogui kas nors nesiseka, stengiuosi jam padėti“, – prisipažino vilnietis.
2015-ųjų spalį Justas nusileido parašiutu iš 4 kilometrų aukščio. Šis šuolis buvo labai sudėtingas, nes vyras beveik nevaldo kūno.
Justui įgyvendinti svajonę padėjo specialistų komanda, tam ilgai ruoštasi. Šio skrydžio akimirkos užfiksuotos Baltijos ugdymo centro sukurtame filme.
Dėl Justo neįgalumo nė vienas Lietuvos klubas nenorėjo rizikuoti, nes neturėjo tokiam šuoliui tinkamos įrangos, tačiau vyras nenuleido rankų.
Kad Justo svajonė virstų realybe, daug prisidėjo Robertas Rezgevičius, Lietuvos parašiutininkų sporto federacijos tarybos narys, šuolių parašiutu nuo fiksuotų objektų asociacijos narys ir vienas pirmųjų šio profesionalaus sporto pradininkų šalyje.
Kreiptasi į garsų pasaulio parašiutininką, Portugalijos parašiutizmo čempioną Mario Pardo. Jis sutiko atgabenti specialiai Prancūzijoje sukurtą įrangą, pats atskrido į Lietuvą.
„Dangus – ne riba, riba yra tik mūsų galvoje. Portugalijoje mes daugybei žmonių su tokia negalia kaip Justo padėjome suteikti sparnus. Tai ne tik nuostabi patirtis – tai žinutė, kad kai nori, gali padaryti daugiau, nei siekia vaizduotė“, – tikino į Lietuvą atvykęs M.Pardo.
Baltijos ugdymo centras jau įsigijo užsieniečių pagamintą specialią įrangą, kad ir kiti neįgalūs žmonės galėtų įgyvendinti tokią svajonę.
Nuo šiol ja Lietuvoje galės naudotis visi, kurie dėl judėjimo negalios iki šiol negalėjo išbandyti šuolio parašiutu.
„Noriu, kad šį nepakartojamą jausmą patirtų ir daugiu žmonių, ne tik aš vienas“, – prisipažino J.Džiugelis.
Pavojinga sergantiems lėtinėmis ligomis
Kasmet Vilniaus universiteto Santariškių klinikose gydoma apie 100 pacientų, kurie serga ypač sunkiu plaučių uždegimu, kai prireikia tracheostomijos – taikyti dirbtinę ventiliaciją arba dirbtinį plautį. Kai kurie pasveikę žmonės ir toliau gyvena su vamzdeliu, kuris padeda alsuoti.
Šios ligoninės Pulmonologijos ir alergologijos skyriaus vedėjas docentas Rolandas Zablockis (nuotr.) priminė, kad plaučių uždegimas – sunki liga.
„Dievas ne šiaip davė du plaučius, kaip ir du inkstus“, – sakė jis.
Plaučių neskauda, gali skaudėti tik pleurą, kuri dengia plaučius. Žmogus gali karščiuoti, prakaituoti, kosėti, skrepliuoti ir neįtarti, kad serga plaučių uždegimu.
Plaučių uždegimas – tai infekcinis bakterijų ar virusų sukeltas plaučių pažeidimas, o dažniausias sukėlėjas – streptokokas.
Norint nustatyti šią ligą būtina atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą. Uždegimas gali apimti vieną plautį, vystantis ligai – ir abu plaučius.
Kol pasaulyje nebuvo išrasta antibiotiko penicilino, nuo plaučių uždegimo mirdavo apie pusę ligonių. Šiuo metu pasveiksta 95 proc. plaučių uždegimu sergančių žmonių.
Sergantiems lėtinėmis širdies, plaučių ar inkstų ligomis plaučių uždegimas gali būti labai pavojingas.
Plaučius pavaduoja kvėpavimo aparatas
Jei susirgus plaučių uždegimu išsivysto kvėpavimo nepakankamumas, neužtenka vien antibiotikų, prireikia ir kitokios pagalbos. Ypač sunkiais atvejais būtinas deguonis ir plaučių ventiliacija, o kartais pacientams tenka prijungti vadinamąjį dirbtinį plautį.
Kasmet Vilniaus universiteto Santariškių klinikose gydoma apie 100 pacientų, kuriems nustatytas kvėpavimo nepakankamumas. Vien šiemet dirbtinis plautis buvo prijungtas dešimčiai ligonių, nes nepadėjo net dirbtinė plaučių ventiliacija.
Dirbtinis plautis veikia tokiu principu: kraujas iš žmogaus organizmo keliauja į aparatą, kur aprūpinamas deguonimi. Tas pats aparatas pašalina anglies dvideginį ir grąžina kraują į žmogaus organizmą.
Tai – vienas sunkiausių atvejų, kai dirba didelė komanda specialistų, nes pacientą gelbėja ne tik pulmonologai, bet intensyviosios terapijos medikai, radiologai, neurologai, reabilitologai. Jei nebūtų tokios pagalbos, sunkūs pacientai būtų pasmerkti.
