Ligų užklupti sutuoktiniai buvo priversti keisti gyvenimą

Ši knyga – apie šiuolaikinę mirtingumo patirtį, apie tai, ką reiškia būti tokiomis būtybėmis, kurios sensta ir miršta, apie tai, kaip medicina šią patirtį pakeitė ir sykiu – kaip jos nepakeitė, ir apie tai, kaip daugel mūsų įsitikinimų ir mūsų laikysena baigtinumo akivaizdoje iškraipo realybę.

123rf asociatyvi nuotr.
123rf asociatyvi nuotr.
123rf asociatyvi nuotr.
123rf asociatyvi nuotr.
123rf asociatyvi nuotr.
123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jan 25, 2016, 3:11 PM, atnaujinta Jun 10, 2017, 5:54 AM

Po operacinėje praleisto dešimtmečio, pats riedėdamas į savo viduramžį, suvokiu, kad dabartinė padėtis nepakenčiama nei man, nei mano pacientams.

Tačiau paaiškėjo man ir tai, kad nežinau, kaip reikėtų į šį klausimą atsakyti, nežinau nė to, ar esama kokių nors adekvačių atsakymų. Tačiau kaip rašytojas ir kaip mokslininkas tikiu, kad nebėgdami nuo tikrovės ir pažvelgę į tai iš arčiau, mes pajėgtume išsiaiškinti net, atrodytų, ir labiausiai gluminančias, keistas ar traumuojančias patirtis.“

Atulas Gawande dirba chirurgu Brigamo moterų ligoninėje, Bostone, yra nuolatinis The New Yorker bendraautorius, nuolat darbuojasi visuomenės sveikatos srityje, yra Harvardo medicinos mokyklos ir Harvardo viešosios sveikatos mokyklos dėstytojas, parašęs tris bestseleriais tapusias knygas: Complications, Better, The Checklist Manifesto. Gyvena Masačusetse, Niutaune.

Felixas Silverstone’as visą gyvenimą mokė žmones susitaikyti su senatve, su mus užgriūvančia kitokia realybe. Penkis dešimtmečius jis buvo visos šalies geriatrijos lyderis. Kai mes susitikome, jam pačiam jau buvo aštuoniasdešimt septyneri. Juto, kaip senka paties protas ir kūnas, juto, kad tai, ką tyrinėjo visa savo gyvenimą, netrukus ištiks ir jį patį.

Felixui sekėsi, jam neteko palikti darbo, net kai kiek vyresnį nei 60-ies jį ištiko širdies smūgis, kainavęs jam pusę širdies funkcijos. Nepaliovė dirbęs net po to, kai septyniasdešimt devynerių jam buvo sustojusi širdis.

„Vieną vakarą sėdėdamas namuose, staiga pajutau smarkų širdies plakimą, – pasakojo Felixas. – Toliau skaičiau, bet po kelių minučių ėmė trūkti oro. Netrukus suspaudė krūtinę. Pasimatavau pulsą, jis buvo daugiau nei 200.“ Taip, jis yra toks žmogus, kuris pajutęs spaudžiant krūtinę, vis tiek nepraleis progos pasimatuoti pulsą.

„Mudu su žmona pasvarstėme, ar kviesti greitąją. Nutarėme kviesti.“ Kai Felixą nuvežė į ligoninę, gydytojams teko griebtis elektros šoko, kad priverstų jo širdį dirbti.

Jam diagnozavo skilvelinę tachikardiją, tad į krūtinę buvo įdėtas automatinis defibriliatorius. Po kelių savaičių jis vėl pasijuto gerai, gydytojas leido grįžti į darbą ir dirbti visą dieną. Felixas neatsisakė gydytojo darbo net po širdies smūgio, po daugelio išvaržų ir šlapimo pūslės operacijų, nesustabdė jo nei artritas (nors teko visai atsisakyti taip mėgstamo skambinimo pianinu), nei kompresiniai senstančio stuburo lūžiai, „nukirpę“ jo 173 cm ūgį visais 7 centimetrais, ir netgi silpstanti klausa.

„Ėmiau naudotis elektroniniu stetoskopu, – pasakojo gydytojas.

– Su juo dirbti įkyru, bet jis labai tikslus.“ Pagaliau, sulaukus aštuoniasdešimt trejų, jam teko išeiti į pensiją. Ir ne dėl savo sveikatos, tai padaryti teko dėl žmonos Bellos. Jie buvo susituokę daugiau nei šešiasdešimt metų. Felixas sutiko Bellą, dar atlikdamas internatūros praktiką Kingso apylinkės ligoninėje Brukline, kur ji dirbo dietologe. Flatbuše jie užaugino du sūnus. Kai berniukai paliko namus, Bella įgijo mokytojos kvalifikaciją ir pradėjo dirbti su mokymosi negalią turinčiais vaikais.

Kai sukako 70, Bellos regėjimas nusilpo dėl tinklainės ligos, dirbti ji daugiau negalėjo. Dar po dešimtmečio ji kone visai apako. Feliksas nesijausdavo ramus, palikdamas ją vieną namuose, tad 2001 metais jis uždarė savo kabinetą. Jie persikėlė į Orčard Kouvą, pensininkų gyvenvietę Kantone, Masučusetse, už Bostono, kad gyventų arčiau sūnų.

„Man atrodė, kad šitos permainos nepakelsiu“, – pasakojo Felixas. Buvo matęs, kaip sunku pacientams susitaikyti su amžiaus metamorfozėmis. Apžiūrėdamas paskutinį pacientą, kraudamas namuose daiktus, jautėsi lyg tuoj numirsiąs. „Ardydamas mūsų namus, ardžiau ir savo gyvenimą, – pasakojo jis. – Tai buvo siaubinga.“

Mes sėdėjome bibliotekoje, kiek į šoną nuo pagrindinio Orčard Kouvo vestibiulio. Pro spalvotus langus liejosi šviesa, ant sienų – skoningi paveikslai, balti su apvalkais amerikietiško stiliaus minkštasuoliai. Ši vieta primena gražų viešbutį, tik iš visų aplink vaikštinėjančių gyventojų – nė vieno jaunesnio kaip septyniasdešimt penkerių.

Felixas ir Bella turi dviejų miegamųjų butą, su vaizdu į mišką, erdvės daug. Gyvenamajame kambaryje – Felixo fortepijonas, ant rašomojo stalo sukrauta krūva medicininių žurnalų, kuriuos jis vis dar prenumeruoja „sielai“, kaip prasitarė. Jie gyvena savarankiškų gyventojų skyriuje. Butas tvarkomas, keičiama patalynė, kas vakarą paruošta vakarienė.

Prireikus jie su Bella gali pereiti į „kasdienį gyvenimą palengvinančios aplinkos režimą“, ir tada jiems priklausytų trejetas paruoštų valgių per dieną bei kasdien kone valanda laiko su asmeninės priežiūros darbuotoju.

Tai nėra eilinė pensininkų bendruomenė, tačiau net ir paprastoje tokio pobūdžio įstaigoje nuoma už gyvenamąjį plotą gali siekti iki 32 000 JAV dolerių per metus. Paprastai priėmimo į tokias institucijas kaina gali būti nuo 60 000 iki 120 000 JAV dolerių, be metinių mokesčių. O aštuoniasdešimtmečių ir vyresnių asmenų pajamos vidutiniškai siekia tik apie 15 000 JAV dolerių.

Daugiau kaip pusė gyvenančių ilgalaikės priežiūros institucijose senų žmonių sunaudoja visas savo santaupas ir būna priversti pereiti prie valstybės paramos – socialinio aprūpinimo, kad įstengtų toliau ten gyventi. Gyvenimo pabaigoje vidutinis amerikietis praleidžia metus ar net ilgiau, ištiktas negalios ir gyvendamas slaugos namuose, kur pragyvenimas per metus kainuoja penkis kartus brangiau nei gyvenimas savarankiškai. Kaip tik posūkio tokia linkme Felixas vylėsi bet kokia kaina išvengti.

Kaip geriatras jis stengėsi objektyviai įžvelgti permainas. Pastebėjo, kaip išdžiūvo jo oda, susilpnėjo uoslė. Naktį jis blogai matydavo, greitai pavargdavo. Jam ėmė byrėti dantys. Tačiau jis darė viską, ką galėjo. Tepdavosi losjonu, kad neskilinėtų oda. Saugodavosi karščio. Triskart per savaitę lipdavo mankštintis ant stacionaraus dviračio. Dukart per metus lankydavosi pas odontologą.

Didžiausią nerimą jam kėlė permainos, vykstančios jo smegenyse. „Neįstengiu mąstyti taip aiškiai, kaip anksčiau, – pasakojo jis. – New York Times perskaitydavau per pusvalandį, dabar užtrunku pusantros valandos.“ Bet net ir tada nėra tikras, kad supranta tiek, kiek suprasdavo anksčiau, nerimą kelia ir atmintis.

„Grįžtu prie to, ką perskaitęs. Ir dar kartą pasižiūriu, tada prisimenu, kad aš tai skaičiau, bet kartais tai nepadeda, – pasakoja Felixas. – Tai nusilpusi trumpalaikė atmintis. Signalą sunku priimti, sunku jį išlaikyti.“

Dabar jis prisitaikydavo tuos metodus, kurių seniau mokė pacientus. „Stengiuosi sąmoningai susitelkti į tai, ką tuo metu darau, o ne atlikti automatiškai, – dėstė jis man. – Veiksmų automatizmo nepraradau, tačiau negaliu juo pasikliauti kaip anksčiau.

Pavyzdžiui, negaliu rengdamasis galvoti apie ką nors kita ir būti tikras, kad apsirengiau deramai.“ Prisipažįsta, kad ši strategija viską daryti šiek tiek sąmoningiau ne visada veikia, o mums kalbantis jis kartais papasakodavo tą pačią istoriją du kartus.

Sąmonėje įbrėžtos mąstymo vagos kreipė mintis įprasta linkme, o kai jis norėdavo pakreipti jas kitur, kartais atsirasdavo pasipriešinimas. Geriatrijos srities išmanymas padėjo Felixui įžvelgti, kaip jis pats rieda žemyn, bet susitaikyti su tuo nepadėjo net ir žinios.

„Kartais mane apima liūdesys, – bylojo jis. – Man regis, kad mane ištinka depresijos epizodai. Ne tokie stiprūs, kad galutinai pasiduočiau, tačiau jų pasitaiko... – Jis stabtelėjo, ieškodamas žodžio. – Ir jie nejaukūs.“

Tačiau Felixas turi tikslą, ir jį tai palaiko. Tai tas pats tikslas, aiškina jis, kuris palaikė jį kaip mediką, t. y. siekis būti naudingam šalia esantiems. Orčard Kouve jis dar tik keletas mėnesių, bet jau padeda vadovauti komitetui, tobulinančiam čionykščių gyventojų sveikatos paslaugas. Jis sukūrė pensininkų gydytojų žurnalų skaitymo klubą. Padėjo jaunai geriatrijos specialistei atlikti pirmąjį tyrimą – šios įstaigos gyventojų nuomonių apžvalgą apie įgaliojimą negaivinti beviltiško paciento.

Dar atsakingesnis jis jautėsi už savo vaikus ir anūkus, tačiau labiausiai – už Bellą. Akla, praradusi atmintį, žmona tapo nuo jo visiškai priklausoma. Be vyro būtų atsidūrusi slaugos namuose. Šis padėdavo jai apsirengti, paduodavo vaistus. Pagamindavo jai pusryčius ir priešpiečius. Išvesdavo ją pasivaikščioti, nugabendavo pas gydytoją. „Dabar ji mano tikslas“, – aiškino jis.

Bellai ne visada patikdavo tai, kaip vyras visa tvarkydavo. „Mes dažnai ginčijamės, užsipuolame vienas kitą dėl įvairiausių dalykų, – pasakojo Felixas, – bet sykiu ir lengvai atleidžiame.“ Ši atsakomybė neatrodo jam sunki našta. Kai jo paties gyvenimas susiaurėjo, gebėjimas pasirūpinti Bella tapo pagrindiniu jo savivertės šaltiniu.

„Aš esu vienintelis jos globėjas, – sakydavo jis. – Ir džiaugiuosi, juo būdamas.“ Šis vaidmuo taip pat sustiprino jo įsitikinimą, kad privalo atidžiai stebėti, kaip keičiasi ir jo paties galimybės; jis neįstengsiąs jai padėti, jei nebus sąžiningas su savimi pačiu, jei nepripažins savo paties ribotumų.

Vieną vakarą Felixas pakvietė mane vakarienės. Oficialus valgomasis priminė restoraną su rezervuotomis vietomis, stalų aptarnavimu, prireikė net švarko. Aš vilkėjau ligoninės chalatą, tad teko iš administratoriaus pasiskolinti mėlyną švarką, kad mane pasodintų prie stalo.

Felixas, pasipuošęs rudu kostiumu ir pilkšvais Oksfordo marškiniais, paėmė už parankės Bellą, vilkinčią jo parinkta mėlyna gėlėta suknele iki kelių, ir nuvedė ją prie stalo. Ji buvo draugiška, šneki, o akys, regis, jaunatviškai švytėjo.

Tačiau kai ją pasodino, nerado lėkštės, jau nekalbant apie meniu. Felixas užsakė jai vakarienę: laukinių ryžių sriubos, omletą, bulvių košės, trinto kalafioro. „Be druskos, – nurodė jis padavėjui. – Jos kraujospūdis aukštas.“ Sau užsisakė lašišos, bulvių košės. Aš paprašiau sriubos ir Londono didkepsnį. Kai atnešė maistą, Felixas pasakė Bellai, kaip pagal laikrodžio rodyklę ant lėkštės išdėliotas maistas. Padavė į ranką šakutę. Tada pasisuko prie savo lėkštės.

Abu sąmoningai lėtai kramtė. Ji užspringo pirma, omletu. Ištryško ašaros, užsikosėjo. Felixas padėjo jai pakelti prie burnos stiklinę vandens, ji gurkštelėjo keletą kartų ir su vargu nurijo omleto kąsnį.

„Senstant stuburo lordozė kelia galvą aukštyn, – paaiškino jis man. – Tad kai senesnis žmogus žvelgia tiesiai priešais save – tai tas pats, kas jaunesniam žiūrėti į lubas. Pabandykite ryti, žiūrėdami į lubas, – iškart užspringsite. Tai dažna senjorų problema. Tik paklausykite...“ Tik tada išgirdau, kad valgomajame maždaug kas minutę tai vienur, tai kitur kažkas užspringsta.

„Valgydama nuleisk galvą, mieloji“, – priminė Felixas Bellai. Tačiau po kelių kąsnių jis ir pats užspringo lašiša. Užsikosėjo išmušė raudonis. Pagaliau jam pavyko tą kąsnį atkosėti. Kvapą atgavo po geros minutės.

„O pats savo patarimo ir nesilaikau“, – tarė jis. Žinoma, kad Felixas Silverstone’as susidūrė su didžiuliais senatviniais sunkumais. Kažkada būtų buvę stačiai nuostabu vien pragyventi iki aštuoniasdešimt septynerių.

Dabar nuostabu atrodė tai, kad jis išsaugojo šitokią savo gyvenimo kontrolę. Kai tik pradėjo darbą kaip geriatras, buvo stačiai neįsivaizduojama, kad aštuoniasdešimt septynerių metų asmuo su gana solidžia ligų istorija galėtų gyventi nepriklausomai, rūpintis neįgalia žmona, toliau dalyvauti tyrimuose.

Iš dalies jam tiesiog sekėsi. Tarkime, jo atmintis stipriai nesutriko. Tačiau jis ir pats stengėsi kontroliuoti savo senatvinius procesus. Jo siekinys buvo kuklus: gyventi tokį normalų gyvenimą, kokį galėtų užtikrinti medicinos žinios ir jo kūno apribojimai. Taigi jis taupė, ilgai neišėjo į pensiją, tad jam nereikėjo kęsti finansinių sunkumų.

Jis išsaugojo visuomeninius kontaktus, išvengė izoliacijos. Jis rūpinosi savo kaulų būkle, prižiūrėjo dantis ir kontroliavo svorį. Pasirūpino susirasti gydytoją geriatrą, kuris sugebėjo padėti jam kuo ilgiau gyventi savarankiškai.

Paklausiau geriatrijos profesoriaus Chado Boulto, ką galėtume padaryti, kad užtikrintume, jog nuolat senėjančiai visuomenei pakaktų geriatrų. „Nieko, – atsakė jis. – Per vėlu.“ Paruošti geriatrijos specialistus reikia laiko, o mes jau ir šiuo metu turime tų specialistų per mažai. Po metų JAV bus baigta apmokyti mažiau nei trys šimtai geriatrų, kurių nepakaks nė tam, kad pakeistų į pensiją išeinančius šios srities medikus, jau nekalbant apie kito dešimtmečio reikmes.

Lygiai taip pat reikia geriatrijos psichiatrų, medicinos seserų, socialinių darbuotojų, jų paruošiama nė kiek ne daugiau. Kitose šalyse, ne JAV, padėtis neatrodo daug geresnė. Daugelyje ji net blogesnė. Tačiau Boultas įsitikinęs, kad kitai strategijai laiko dar pakaktų: mes galėtume nukreipti geriatrus apmokyti visus šeimos gydytojus bei medicinos seseris rūpintis labai senais asmenimis, užuot dirbę su pacientais patys.

Tačiau net ir tai nelengva užduotis, nes 97 procentai medicinos studentų nėra išklausę geriatrijos kurso. Ir šiai strategijai įgyvendinti reikėtų įstatymo, kad tauta mokėtų geriatrijos specialistams už mokymą, o ne už tiesioginį pacientų gydymą.

Tačiau labai norint, pagal Boultą, per dešimtmetį būtų įmanoma organizuoti kursus kiekvienoje gydytojus ruošiančioje aukštojoje, medicinos seserų mokyklose, socialinių darbuotojų rengimo vietose bei vidaus ligų studijose.

„Kažką reikia daryti, – kalbėjo jis. – Senesnių žmonių gyvenimas tikrai turėtų būti geresnis negu šiandien.“ „o aš vis dar vairuoju, – tarė man Felixas Silverstone’as po mūsų bendros vakarienės. – Aš labai geras vairuotojas.“ Jis turėjo reikalų Stoutone, už kelių mylių, reikėjo nuvežti Bellos receptus ir paimti vaistus. Paprašiau, kad leistų vykti drauge.

Jis vairavo dešimties metų senumo auksinę „Toyota Camry“ su automatine pavarų dėže, kurios odometras rode 39 000 mylių. Mašina buvo nepriekaištingai išlaikyta ir viduje, ir išorėje. Jis išvažiavo atbulas iš siauručio tarpelio, kuriame stovėjo, išsuko iš garažo. Rankos nedrebėjo. Ramiai riedėjo Kantono gatvėmis, apšviestomis jauno mėnulio šviesos, netrūkčiodamas sustabdydavo automobilį, užsidegus raudonai šviesai, kur dera, rodė posūkius, neužkliūdamas pasukdavo.

Prisipažinsiu, kad buvau pasiruošęs baisiausiam. Fatališkos automobilio avarijos rizika vairuojant aštuoniasdešimt penkerių ar vyresniam asmeniui yra triskart didesnė nei vairuojant paaugliui. Patys seniausi vairuotojai kelyje kelia didžiausią pavojų. Prisiminiau Alice avariją ir pamaniau, kaip jai pasisekė, jog kaimynų kieme nebuvo jokių vaikų.

Prieš kelis mėnesius Los Andžele už žmogžudystę buvo nuteistas George’as Welleris, kuris supainiojo greičio pedalą su stabdžiu ir įvarė savo „Buick“ į minią pirkėjų Santa Monikos valstiečių turguje. Žuvo dešim tžmonių, sužeista daugiau kaip šešiasdešimt. Vyrui buvo aštuoniasdešimt šešeri.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.