Jeigu įtariate, kad jus užklupo mikroskopinių grybelių sukelta liga, nesitikėkite, kad viskas praeis savaime ir nenumokite ranka. Dažnai ši bėda savaime nepraeina, ir tuomet prasideda „grybų karas“, kai tyliai tūnojęs neprašytas svečias pabando užkariauti naujus plotus ar net visą organizmą. Straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias rūšis bei jų gydymo ir profilaktikos būdus.
Tarp daugelio grybelių rūšių yra keletas iš pažiūros nekaltų, ilgus mėnesius ar metus galinčių gyventi ant žmogaus odos, organizme ir nesukelti jokių problemų. Pavadinkime juos „kaimynais“. Juk elgiasi panašiai: kartais tylūs ir ramūs, jų veiklos pėdsakų nematyti, žalos nedaro, bet visada – šalia. Ir tik susidarius tam tikroms sąlygoms gali pasikėsinti į mūsų maistą, ir panorėti užimti mūsų butą.
„Kaimynas“ Nr.1
Vienas tokių iš pirmo žvilgsnio nekaltų grybelių – mieles primenantis grybelis malassezia, aptinkamas ant daugelio sveikų žmonių ar gyvūnų odos. Ten jis daugelį metų gali gyventi, misdamas odos išskiriamais riebalais, ir nesukelti jokių problemų.
Nusilpus imunitetui, pavartojus per daug antibiotikų ar pažeidus odą, šis grybelis ima nekontroliuojamai daugintis. Kuo labiau šis grybelis įsigali, tuo labiau dirginama galvos oda, o kai oda sudirgusi ir apimta uždegimo, grybelis malassezia įsikuria dar lengviau. Susidaro užburtas ratas. Apie galimą šio ligos sukėlėjo ataką pirmiausia praneša pleiskanų pagausėjimas, žmogaus plaukai nustoja blizgėję ir tampa dukslaus atspalvio, neblizga, atrodo lyg apnešti dulkėmis ar pelenais. Tokie plaukai labiau riebaluojasi.
Pleiskanų pagausėja, nes organizmas skuba atnaujinti pažeistą paviršinį odos sluoksnį – pleiskanos yra iš atsilupusių negyvų raginio odos sluoksnio ląstelių sudarytos plokštelės. Moterys dėl pleiskanų mėgsta kaltinti per retą galvos trinkimą, vitaminų trūkumą ar „blogą“ šampūną (nors išvardinti faktoriai taip pat gali padidinti pleiskanojimą), bet vienas didžiausių odos pleiskanojimo kaltininkų yra grybelis malassezia.
Grybeliui talkina seborėja
Grybelis malassezia skatina pleiskanojimą, o taip pat mėgsta įsikurti kitų ligų jau apimtoje pleiskanojančioje odoje. Dažnai galvos odą pažeidžia riebalinių liaukų veiklos sutrikimo sukeltas uždegimas – seborėja. Yra dvi seborėjos rūšys: riebioji ir sausoji.
Sergant sausąja seborėja, plaukuotoje galvos dalyje atsiranda rausvų dėmelių, padengtų pleiskanomis, kurios lengvai išbyra ar išsišukuoja. Jų būna labai daug, neskauda bandant jas iššukuoti. Sausąją seborėją gydyti būtina, kadangi gausios pleiskanos prišaukia ir grybelius. Tam tinka specialūs gydomieji ir profilaktikai skirti šampūnai, kuriuos tenka vartoti ilgai, o liga linkusi kartotis. Jei liga kartojasi naudojant specialius šampūnus, būtina kreiptis į specialistą.
Riebioji seborėja įtariama tada, kai nenormaliai greitai susiriebaluoja plaukai. Ši liga taip pat skatina pleiskanojimą, pleiskanos gana stipriai prilimpa prie odos, tačiau jas pašalinti nesunku, o šukuojant neskauda. Riebiosios seborėjos apimta oda taip pat patinka grybeliams, kurie čia pasijunta lyg šiltnamyje: gausu pagrindinio „maisto“ – riebalų. Riebiosios seborėjos, o su ja – ir grybelio malassezia – padės dažnas galvos trinkimas (kasdien) gydomuoju šampūnu. Tačiau besikartojanti seborėja ir grybelinė infekcija – pakankamos priežastys keiptis į gydytoją dermatologą.
„Kaimynas“ Nr.2
Dar vienas iš pažiūros lyg ir nieko bloga nedarantis „svečias“ – grybelis Candida albicans (kandida). Išvešėjęs jis sukelia vadinamą pienligę arba kandidozę. Beje, Candida albicans – vienas dažniausiai žmogų susargdinančių grybelių, nors normaliomis sąlygomis taip pat dažnai aptinkamas įvairiose sveikų žmonių organizmo vietose: moterų makštyje, o nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus – gerklėje, burnoje, virškinamajame trakte. Kandida laikoma normalia žmogaus organizmo mikroflora, tačiau tik iki tol, kol organizmas tvirtas ir atsparus. Nusilpus imunitetui ar dėl antibiotikų vartojimo žuvus gerosioms makšties, virškinamojo trakto bakterijoms, iš pažiūros nekaltas mieliagrybis įsigalėja organizme ir gali sukelti didžiulę žalą.
Įsigalėję organizme kandida grybeliai pradeda intensyviai gaminti toksinus, kurie slopina kraujo ląsteles T-limfocitus. O pastarosios yra vienos svarbiausių mūsų imuninės sistemos ląstelių, kurios ieško į organizmą patenkančių ligų sukėlėjų (antigenų) ir juos sunaikina. Mikroskopinis grybelis, kurio išplitimas burnoje, lyties organuose ar virškinamajame trakte sukelia nemalonių pojūčių, žmogaus organizmui gali padaryti dar didesnės ir sunkiau pataisomos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, žalos. Burnos kandidozė neretai pasireiškia į peršalimą panašiais požymiais: žmogui ima perštėti gerklę, ji parausta, gali kraujuoti dantenos. Liežuvis ir gerklė pasidengia baltomis apnašomis ar taškeliais. Jei liežuvio apnašos nusivalo stipriau pabraukus šaukšteliu ar sausu skudurėliu, vadinasi, jūsų priešas – Candida albicans.
Jei šis grybelis įsikuria lytiniuose organuose, kamuoja niežulys, perštėjimas, pagausėja baltų, varškės ar dribsnių pavidalo išskyrų.
Makšties kandidozė gydoma priešgrybelinį poveikį turinčiomis makšties žvakutėmis, o burnos kandidozė – vaistinėje be recepto parduodamais antigrybelinį poveikį turinčiais čiulpiamais vaistais.
Jei nepavyksta atsikratyti makšties pienligės, kreipkitės į ginekologą, jei kamuoja burnos pienligė – į savo šeimos gydytoją ar odontologą, o jei šis grybelis užklupo odą ar nagus, prireiks dermatologo pagalbos.
Kandida gali įsikurti ir odoje, ten, kur drėgna ir šilta bei prastai prieina oras: tai odos raukšlės (ypač – nutukusių žmonių), pažastys, kirkšnys, lytinių organų bei tarp sėdmėnų esanti sritis, vieta po krūtimis. Atpažinti odos kandidozę galima iš atsiradusių niežtinčių raudonų dėmelių, nedidelio odos pleiskanojimo ir pūsleles primenančių taškelių. Kartais oda atrodo tarsi iššutusi – raudona, beveik violetinė, gali šlapiuoti, o uždegimo apimto ploto pakraščiai – pleiskanoti.
Negydant kandidozės, ji gali ne tik apimti vis didesnius odos plotus, užkrėsti nagus, bet ir išplisti visame virškinamajame trakte, o kartais (jei imunitetas labai nusilpęs) – ir visame organizme.
Grybelinės infekcijos galite išvengti reguliariai prausdamiesi ir po to gerai nusausindami odą. Ypač – raukšlių srityje, po krūtimis. Vengti sintetinių apatinių drabužių, geriau dėvėti orui pralaidžias ir padedančioas pašalinti drėgmės perteklių iš medvilnės ar vilnos pagamintas kelnaites, liemenėles, kojinaites. Nesunkius susirgimus gydyti priešgrybeliniais tepalais, o jei infekcija išplitusi, gali prireikti leidžiamų ar geriamų priešgrybelinių preparatų, kuriuos skirs gydytojas.
Trichofitija ir mikrosporija
Plaukams ir galvos odai gali pakenkti tokie grybeliniai susirgimai kaip trichofitija ir mikrosporija. Užklupus šiam grybeliui, plaukai tampa trapūs ir nulūžta 2–3 mm atstumu nuo odos, o pažeistos vietos šukuosena primena ežiuką.Sergant šiomis ligomis, būtina kreiptis į gydytoją dermatologą, kad liga neišplistų ir netaptų sunkiai kontroliuojama.
Sportiško stiliaus gerbėjos mėgsta nešioti uždarus, orui nepralaidžius batelius. Tokia avalynė tinka keliaujant į turistinį žygį, mišką ar sporto salę, aikštelę. Kartais ir ne sportiniai bateliai gali atnešti bėdos: ypač, jei žmogus neįperka natūralios odos gaminių, dėvi iš sintetinių pakaitalų pagamintus batus.
Kojos šunta, prakaituoja, pėdų nepasiekia oras – didžiausias grybelių priešas. Kai oda išburksta, tampa drėgna, šunta, pažeidžiamas jos vientisumas, pėdų grybeliams to ir tereikia. Jei avite netinkamą valynę, ją retai vėdinate ir džiovinate, sąlygos grybeliams jau sudarytos, belieka „rasti“ pačių grybelių. O tai tikrai nesunku. Pėdų grybeliais galite užsikrėsti pirtyje, baseine, pirčių, dušo kabinose, sporto salėse ar tiesiog pasinaudojus užsikrėtusio šeimos nario rankšluosčiu, svečiuose apsiavus svetimas šlepetes.
Nagų grybelis gali apimti vien nagus, arba į juos išplisti iš pėdų grybelio apimtų odos plotų. Pėdas ir nagus dažniausiai pažeidžia grybeliai Trichophyton rubrum, Trichophyton interdigitale, Epidermophyton floccosum, jau minėta Candida albicans ir kiti.
Pėdų grybelį, kol šis neapėmė didelių odos plotų, o įsikūręs tik tarpupirščiuose, galima išprašyti naudojant specialius tepalus nuo grybelio. Ypač gerai įtrinkite tarpupirščius, kad užkratas nepatektų į batus. Grybelio profilaktika: vakarais galima pasidaryti jodo arba arbatmadžių aliejaus voneles. Pakaks į vandenį įlašinti po keletą lašų minėtų medžiagų. Dažnai džiovinkite batus, skalbkite kojines, neleiskite kojoms šusti ir prakaituoti, nuplautas kojas gerai nusausinkite.Tačiau juokauti su grybeliu negalima: jei jis plinta nepaisant gydymo ir higienos priemonių, kreipkitės į dermatologą.
Retais atvejais, pavyzdžiui, nusilpus imunitetui, vartojant daug antibiotikų, pervargstant, vartojant imunitetą slopinančius preparatus grybeliai gali sukelti plaučių uždegimą, kraujo užkrėtimą ir tapti mirties priežastimi.
Daiva Sakalė. Atraipsnis parengtas konsultuojantis su gydytoja dermatovenerologe Neringa Maleckiene ir gydytoju Rimantu Šagždavičiumi.
