Anksčiau medus, kalbant apie pleiskanas, naudotas kaip liaudies medicinos siūlomas produktas. Tačiau neseniai jo nauda šiai problemai spręsti patvirtinta kliniškai.
Tyrimas paskelbtas Europos leidinyje „Medical Journal“. Tiesa, pats tyrimas atliktas daugiau nei prieš dešimtmetį.
Mokslininkai tyrė 30 asmenų, kenčiančių nuo seborėjinio dermatito.
Seborėjinis dermatitas – tai lėtinis seborėjinių odos vietų uždegimas. Seborėjinės kūno vietos yra veidas, plaukuotoji galvos dalis, krūtinės vidurys, tarpumentė, natūralios kūno raukšlės.
Ši liga gana dažna, dažniausiai pažeidžia galvos odą, veidą ir krūtinę.
Ja sergant jaučiamas minėtų vietų niežėjimas, pleiskanojimas, odos paraudimas.
Tyrimo dalyviai buvo 15 – 60 metų vyrai ir moterys. Jiems buvo liepta skiestą medų (90 proc. medaus tirpinto 10 proc. šilto vandens) kas antrą dieną tepti ant pažeistų vietų, švelniai pamasažuoti 2-3 minutes ir palikti. Po 3 valandų nuplauti šiltu vandeniu.
Pacientai po procedūros turėjo įvertinti niežėjimą, pleiskanojimą ir plaukų slinkimą, tiksliau, šių procesų pokyčius. Procedūros kartotos keturias savaites.
Rezultatai pribloškė. Niežėjimas sumažėjo, o pleiskanojimas liovėsi jau po savaitės. Odos būklė visiškai pagerėjo po dviejų savaičių. Nustojo ir plaukų slinkimas.
Taigi ekologiškas, neapdirbtas medus, pasirodo, iš tiesų veiksminga odos gydymo priemonė. Tą dar senovėje suprato ir indai bei egiptiečiai. Pastarųjų medicinos receptuose medus minimas 500 kartų. Šiandien mokslininkai skaičiuoja apie 50 medaus teigiamų poveikių sveikatai.
