Nors šiandien žolininkavimas dar ir nėra labai išplitęs, ši veikla pamažu atsigauna. Nebenorėdami vartoti įvairių cheminių vaistų žmonės renkasi įvairiausias vaistažoles ir gydosi būtent jomis.
Tai supranta ir žolininkė, kultūrologė Rita Balsevičiūtė, tačiau tikina, jog ieškodami natūralių alternatyvų žmonės dažnai pamiršta kitus augalus, pavyzdžiui, medžius. Taigi, pateikdama sveikatai naudingiausiųjų devintuką, į jį moteris įtraukė ne vien žoleles, bet ir stambesnius augalus.
1. Ąžuolo žievė – geriausias būdas kraujavimui sustabdyti
Pasak kultūrologės, pirmąją vietą būtina skirti ąžuolui, dar kitaip žinomam drūtmedžio vardu. Tai parodo ir senasis lietuvių tikėjimas – anksčiau manyta, jog ąžuolų giraitėse gyvena dvasios, o seni, storakamieniai medžiai yra dievų namai.
„Ąžuolas – ypatingas medis. Ne veltui jie augo daugumoje šventomis laikytų vietų ir buvo siejami su Perkūnu. Vėliau buvo pastebėta, kad būtent ąžuolai yra itin naudingi medicinai.
Tai pirmieji suprato kareiviai, kurie medžių žievę panaudodavo susižeidę. Ši priemonė turi ne tik kraujo krešėjimą skatinančių savybių, bet ir dezinfekuoja žaizdas, padeda greičiau joms sugyti.
Be to, iš jo vaisių – gilių – būdavo verdama kava. Tad tai ne tik vaistas, bet ir maisto šaltinis“, – tikino žolininkė.
2. Liepžiedžiai – populiarus, tačiau ne visiems tinkantis vaistas
Turbūt nestebina, kad antrąją vietą kultūrologė skyrė liepai, o tiksliau – jos žiedams. Šio medžio žiedynai jau nuo senovės naudojami peršalimo, kvėpavimo takų ligoms gydyti. Vis dėlto, specialistės teigimu, jais nederėtų piktnaudžiauti.
„Nors liepžiedžiai yra labai populiarūs įvairioms ligoms gydyti, jie ne visuomet yra tinkami vartoti. Žmonės, kurių širdis silpnesnė, turėtų jų nepadauginti.
Jei kartais suvartojama per daug liepžiedžių, gali pilti prakaitas, sutrinka širdies ritmas, darosi silpna“, – įspėjo Rita.
Be to, kaip ir ąžuolo, liepos vaisiai yra tinkami valgyti. Tai mažyčiai pumpurėliai, kuriuos galima matyti subrendusiame žiede.
„Šiuos pumpurėlius anksčiau itin mėgdavo vaikai, gyvulius ganantys piemenukai. Valgyti juos galima tiek šviežius, tiek džiovintus. Prisiskynus pavasarį, švieži pumpurai yra tinkami valgyti sergant skrandžio opa.
Na, o kai būdavo prasti metai ir derliaus nepakakdavo, iš šių džiovintų pumpurų maldavo miltus ir kepdavo duoną“, – pasakojo specialistė.
3. Pelynai – ne vien nuo pelėsio gelbėjančios žolelės
Nors atrodo, kad pelėsis ir žolelė daug bendro negali turėti, pelynai įrodo priešingai. Pirmiausia jų sidabriški lapeliai atrodo it apipeliję. Be to, ten, kur auga šie augalai, pelėsio nematyti.
Vis dėlto tai ne tik buityje naudoti tinkamos žolelės. Jos itin veiksmingos kenčiant nuo viduriavimo ar kitų virškinimo sutrikimų, teigė kultūrologė.
„Kai skauda skrandį, viduriuojama, patartina išgerti pelynų arbatos, tačiau labai svarbu jos nepadauginti dėl kelių priežasčių.
Visų pirma šie augalai yra nuodingi, todėl jų negalima vartoti dideliais kiekiais. Antra, tai itin kartų skonį turinčios žolelės, tad jų arbatos net ir nesinori daug gerti.“
4. Diemedis – Dievo medis, ir ne tik dėl mitinių galių
Pasak žolininkės, diemedis taip pat labai svarbus augalas tiek lietuvių kultūrai, tiek medicinai.
Juos naudodavo gydyti ir epilepsijai, traukuliams. Be to, senovės lietuviai tikėjo, kad darželyje augantis diemedis namus bei sodą saugo nuo piktų akių.
„Diemedis turi labai stiprų raminamąjį poveikį. Ne veltui juo gydė vadinamąjį nuomernį (traukulius), be to, nors dabar nepatarčiau to daryti, jo pakapodavo, sumaišydavo su varške ir duodavo išdykaujantiems vaikams“, – šypsojosi raganos titulą sau priskirianti moteris.
5. Gysločiai – pirmoji pagalba susižeidus
Vasarą neretas žmogus susižeidžia. Kai kurie įsipjauna, kiti – nusimuša pirštą ar jautriau sureaguoja į vabzdžio įgėlimą. Tokiu atveju geriausia pagalba yra gyslotis. Užtenka vos poros šio smarkiai paplitusio augalo lapelių, kad pamatytume skirtumą.
„Daugybė žmonių žino nuo mažumės, kad gysločiai puikiai sustabdo nestiprų kraujavimą ir iš sužeistos vietos ištraukia karštį. Tai parodo ir liaudiškas jo pavadinimas „trauklapis“.
Kad pasiektumėte geriausio rezultato, galima užgautą vietą patepti nedideliu kiekiu medaus, uždėti gysločio lapą ir aptvarstyti bintu. Derėtų nepamiršti jo vis pakeisti, nes žolės lapas išdžiūsta.
Jei tai įgėlimas ar sumušimas, pajausite, kaip karštis pereina į augalą. Na, o jei iškilo votis, gysločio lapas padeda ištraukti pūlius ir paskatina gijimą.
Nuo skrandžio skausmų ir vidurių užkietėjimo galima panaudoti ir gysločių sėklas. Sudžiovintas jas derėtų užpilti vandeniu, palaukti, kol išbrinks ir pasieks į kisielių panašią konsistenciją. Užpilą galima gerti nekoštą, nes šios sėklos gali būti valgomos ir žalios“, – patarė žolininkė.
6. Jonažolės – augalas nuo devyniasdešimties ligų
Jonažolę pažinti nesunku. Tai nedidelis, geltonais žiedynais pasipuošiantis augalas. Jo vardas išduoda ir žydėjimo laiką, nes skleidžiasi per Rasas. Na, o tam, kad nesuklystumėte, patrinkite augalo pumpurėlį tarp pirštų – jie nusidažys ryškiai violetine spalva.
„Senovėje jonažolių pumpurais dažydavo ir vilną, ir audinius. Tai suteikdavo itin dailią ryškią violetinę spalvą.
Na, o medicinai šie augalai ypač naudingi. Jie padeda ir nuo kosulio, pakelia kraujospūdį. Taip pat iš jų galima daryti aliejų, nuoviras padeda virškinti.
Geriant silpnesnę jonažolių arbatą, ji veiks raminamai, o stipresnė – tonizuojamai. Tačiau reikėtų nepiktnaudžiauti vasarą, kai oro temperatūra smarkiai pakyla, nes žolelėje esančios medžiagos pakelia kraujospūdį.
Jonažolių nuoviru plaunamos ir žaizdos, ir niūriomis žiemos dienomis keliama nuotaika, nes kiek stipresnė šių augalų arbata turi panašų poveikį į kavos“, – kalbėjo R. Balsevičiūtė.
7. Dilgėlės – daug daugiau nei piktžolės
Nors daugumai dilgėlės asocijuojasi su nemaloniu, gana skausmingu prisilietimu, šie augalai yra labai vertingi. Iš jų galima virti sriubą, plikyti arbatą, netgi gaminti salotas. Pasak kultūrologės, geriausia dilgėles skinti ankstyvą pavasarį, kai jos būna dar jaunos.
„Jaunose dilgėlėse gausu vitaminų, o ypač geležies. Taip pat jos turi kraujo krešėjimą skatinančių savybių, todėl galima dėti ant žaizdų. Tik derėtų elgti atsargiai, nes kitaip nusidilginsite.
Norėdami to išvengti, augalą skinkite už kotelio ir lieskite apatinę lapų pusę nuo koto jų galiukų link. Taip auga ir dilginantys plaukeliai, taigi išvengsite nemalonaus nudilginimo, o vėliau ir bėrimo. Be to, džiovintos jų sėklos gali būti panaudojamos kaip prieskonis, kuriuo skaninamos salotos, sriubos.
Galima pasidaryti ir dilgėlių trauktinės. Užpiltus dilgėlių lapus palikite, kol skystis pasidarys tamsiai žalias. Laikykite tamsiame butelyje ir, pajutę, kad artinasi liga, išgerkite šaukštą. Pamatysite, kad tai puikiai nuvaiko visas ligas.
Nepelnytai ši žolelė yra tokia nemėgstama – juk dilgėlių nuoviru ir plaukai skalaujami, ir imunitetas stiprinamas. Na, o geltonas šaknis virdavo piene, nes tai padėdavo su astma, dusuliu kovoti“, – patarė žolininkė.
8. Ramunėlių rūšys tinkamos abi – ir vaistinė, ir bevainikė
Kadangi šiandien tik nedaugelis žmonių gali sau leisti turėti darželius, kuriuose augina gėles, neretai tenka ieškoti alternatyvų. Vieną iš jų pasiūlė ir specialistė. Tai – paprastosios, bevainikės ramunėlės, kurios pasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip ir vaistinės jų pusseserės.
„Šios žiedlapių neturinčios ramunėlės auga beveik visur – kieme, patvoriuose. Žinoma, skinant reikia žiūrėti, kad būtų švarios, neaugtų visai prie judrių gatvių ar kelių. Tuomet reikia paruošti kaip ir įprastas ramunėles – jas nuplauti, išdžiovinti.
Žolelės tinkama įvairiems uždegimams, peršalimo ligoms gydyti. Dažniausiai džiovinti augalų žiedai naudojami arbatoms, tik jų saldinti, deja, nereikėtų.
Be to, ramunėlių nuoviru plaunamos žaizdos, o arbata gydomi ir virškinamojo trakto susirgimai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad, nelygu sunegalavimas, ji yra ruošiama skirtingai.
Jeigu žmogus viduriuoja, derėtų arbatos nesaldinti. Na, o jei kamuoja užkietėję viduriai, geriausiai padeda saldinta ramunėlių arbata“, – teigė ji.
9. Kraujažolės – nubrozdinimams gydyti tinkamos žolelės
Vien pavadinimas išduoda, ką gydo šis augalas. Nuo seno žinoma, kad tai – kraujavimą stabdanti žolelė. Paprastai kraujažolės žydi baltais žiedeliais, nors galima atrasti ir rausvažiedžių. Pasak kultūrologės, pastarosios gydo lygiai tas pačias ligas, tik turi stipresnį poveikį.
„Kraujažolės ypač naudingos nusibrozdinus, įsidrėskus ar kitaip susižeidus. Be to, joms nereikia jokio paruošimo – užtenka nuskinti lapelį, jį pakramtyti ir gautą košytę uždėti ant žaizdos. Tai paskatina jos užsitraukimą.
Ėmus bėgti kraujui iš nosies, daroma tas pat – lapelis susukamas ir kišamas į kraujuojančią šnervę“, – patarė specialistė.
